Diasporos tyrėjams – Puslapis 5

Draugijos užsienio lietuviams remti akiratyje – ir vaikai

*Ruseckas, Petras.Užsienio lietuviai. Kaunas: Draugija užsienio lietuviams remti, 1934, p. 47.*

1932–1940 m. veikusi Draugija užsienio lietuviams remti (toliau – DULR) palaikė ryšius su užsienio lietuviais, skleidė tarp jų tautines idėjas. DULR veikla nenutrūkdavo ir vasarą. Draugijos iniciatyva Alytuje ir Gelgaudiškyje (Marijampolės a.) buvo organizuojamos stovyklos užsienio lietuvių vaikams, tuo metu vadintos „kolonijomis“. Dažniausiai šiose stovyklose ilsėdavosi Latvijos lietuvių vaikai. Įdomių faktų apie stovyklų organizavimą randame to meto dienraščių „Rytas“ (1923–1936) ir „XX amžius“ (1936–1940) puslapiuose[1].

Pavyzdžiui, 1934 ir 1935 m. „Rytas“ pranešė apie į Alytų atvykusius atostogauti Latvijos lietuvių vaikus, taip pat šiame mieste DULR iniciatyva planuojamą statyti vasarnamį, kuriame vasaras galėtų leisti dar daugiau užsienio lietuvių vaikų:

„Birželio 7 d. traukiniu iš Rygos atvyko Kaunan 30 Latvijos lietuvių mokyklų vaikų vasaroti Alytuje. Juos atlydėjo Latvijos Lietuvių Sąjungos[2] sekretorius p. P. Ramonas ir mokytoja p. T. Buivydienė. Vaikai, DULR arbata pavaišinti, išvažiavo su savo globėjais į Alytų, kur ir išbus visą mėnesį Lietuvos Vaiko Draugijos[3] Alytaus skyriaus patalpose ir šios Draugijos globojami. Vaikų vasarojimo tikslas – sustiprinti jų sveikatą ir supažindinti su Lietuva“[4].

„Pritarus sumanymui išnuomoti Alytuje žemės sklypą ir pastatyti vasarnamį užsienio lietuvių vaikams vasaroti, DULR vadovybė jau imasi konkrečių žygių tam įgyvendinti. Žemės sklypas jau išnuomotas iš Miškų departamento[5]. Pastatas numatomas statyti medinis. Tariamasi su inžinieriais architektais, kad paruoštų projektą gražiam ir stilingam vasarnamiui“[6].

Toliau skaityti

Birželio 23 d. gimė prozininkas Antanas Vaičiulaitis

Parengė Deimantė Žukauskienė

Rašytojas Antanas Vaičiulaitis / Antanas Vaičiulaitis. – 1938.06.30- / Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka

Antanas Vaičiulaitis gerai žinomas kaip puikus novelės meistras ir literatūros kritikas, tačiau mažiau žinomas faktas, jog 1980 m. jis išleido eilėraščių rinkinį „Ir atlėkė volungė“. Literatūros kritikė Laimutė Adomavičienė rašo, jog rinkinys „sukurtas laikantis klasikinės poezijos principų, moderniai panaudojant tautosaką ir įtraukiant ramaus mirties suvokimo motyvą. Nors kalbama apie mirtį, bet kuriomis aplinkybėmis poetas sugeba pakilti virš kasdienybės, nieko nedramatinti ir nekaltinti: žmogaus ar tautos gyvenimą ir mirtį suvokia kaip neišvengiamą Dievo duotybę. Poezija šviesi, viltinga (katalikiškoji pasaulėžiūra).“ Daugiau apie šį rinkinį galima sužinoti literatūrologės straipsnyje>>

Aš nežinau, kur laumės žlugtą
Velėti rinkos vakare:
Gal Gilijoj, gal Lūkšto
Ar Obelijos ežere…

Ir nežinau, prie kokio klevo,
O gal po gluosniais ar šile
Jos laigė ir dainavo,
Išskalbę džiaustė drobules.

Pavogę, kūdikėlį prausė
Ir krykštė tarp meldų.
Išmaudę jį balčiausiai,
Liūliavo lig gaidžių.

Aušra jau brėkšta. Ten boluoja
Upeliai mano, ežerai.
Išnyko monai palei Kruoją,
Vien ramūs šnara ajerai.

„Laumės“, Suitland, 1960 12 18

Rimtautas Vizgirda: „Čia mūsų namai, mūsų šaknys“

Rimtautas Vizgirda su žmona Birute. Nuotrauka iš asmeninio R. Vizgirdos archyvo.

Tęsdami praėjusiais metais pradėtą sumanymą kalbinti ir plačiajai visuomenei pristatyti po 1990 m. Kovo 11-osios iš išeivijos grįžusius bei tebegrįžtančius pirmos ir vėlesnių kartų išeivius, jų indėlį į Lietuvos valstybės ir visuomenės raidą ir gerovės kūrimą, pakalbinome verslininką, filantropą Rimtautą Vizgirdą.

P. Rimtautas Lietuvoje pirmą kartą lankėsi dar sovietų okupacijos metais – 1985 m., vėliau šie vizitai dažnėjo, tačiau impulsą visam laikui persikelti gyventi į tėvynę suteikė Prezidentas Valdas Adamkus, pakvietęs užsienio lietuvius grįžti ir prisidėti prie Lietuvos gerovės kūrimo. Tai ponas Rimtautas su žmona Birute ir padarė. Jau daugiau nei 20 metų jie yra neatsiejama Lietuvos visuomenės dalimi, praturtindami ją savo darbu, patirtimis ir naujomis iniciatyvomis.

Linkime malonaus skaitymo!

Interviu parengė Nacionalinės bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centro darbuotoja dr. Ilona Strumickienė ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto studentė Goda Žvirblytė.

I. Strumickienė: Gal galėtume pokalbį pradėti nuo klausimo apie Jūsų, Jūsų šeimos migracijos istoriją? Kada, kur ir kaip išvykote?

R. Vizgirda: Vieną 1944 metų dieną su šeima einant iš Katedros prie mūsų priėjo pažįstama saugumietėir pasakė tėvui[1]: „Profesoriau, ką Jūs čia darote? Raudonoji armija trylika kilometrų nuo Vilniaus!“. Mes su mama[2] greitai susipakavome daiktus, sėdome į specialų saugumiečių traukinį ir išvykome į Kauną. Tėvas išvyko kitą dieną, kadangi jam, kaip vyrui, neleido vykti su kartu mumis.

Iš Kauno važiavome karavanu automobiliais į Vieną. Su mumis vyko ir Mykolas Biržiška[3] ir daug į kitų. Mes buvome pasiruošę truputį pinigų, aukso, nes tuomet valiuota buvo beveik nieko verta. Vienoje gyvenome iki kol atėjo bolševikai. Tuomet traukėmės per Vokietiją, Daniją. Neišvengėme nei įtampos, nei bombardavimo. Kai karas pagaliau baigėsi, trumpam atsidūrėme Prancūzijoje.

Tėvas kartu su Vytautu Jonynu[4] buvo valdžios paprašyti prancūzų okupuotoje zonoje įsteigti Dailės akademiją[5]. Ten gyvenome šešerius metus iki kol prancūzai pasitraukė ir akademija buvo uždaryta. Toje akademijoje mokėsi ne tiek prancūzai, kiek lietuviai. Visi žymūs išeivijos menininkai – Kasiulis[6] ir kiti. O aš kartu su kitais 7 lietuviais lankėme prancūzišką mokyklą, dėl to dar ir dabar moku prancūzų kalbą.

Kiek Jums tada buvo metų?

Man buvo šešeri, kuomet išvykome iš Lietuvos.

Tai esate gimęs 1938 metais?

Taip.

Freiburgo dailės ir amatų mokykla savo veiklą baigė 1949 m. Kaip susiklostė Jūsų šeimos gyvenimas po jos uždarymo?

Dailės akademija užsidarė ir mes turėjome pasirinkimą grįžti į Prancūziją. Tėvas ten gavo labai aukšto lygio profesūrą, bet mama norėjo į Ameriką. Mama laimėjo šią kovą ir mes atsidūrėme Amerikoje, Bostone.

Toliau skaityti

Pranciškus Baltrus Šivickis: aplink pasaulį per 22 metus

Vaizdas iš: https://ucmp.berkeley.edu/cnidaria/C_sivickisi.html

Kas bendro tarp šios medūzos ir JAV lietuvių laikraščio „Draugas“? Pranciškus Baltrus Šivickis! Zoologas kurį laiką dirbo šio laikraščio redaktoriumi, o medūza pavadinta jo garbei (Carybdea sivickisi).

Pranciškus Baltrus Šivickis (1882–1968) gimė Žalakiškių kaime, Šiluvos valsčiuje, Raseinių apskrityje. Baigęs Šiluvos pradžios mokyklą, mokėsi savarankiškai. 1905 m. aktyviai dalyvavo revoliuciniuose įvykiuose. Po to jaunam vyrui teko slapstytis nuo caro valdžios, 1906 m. jis emigravo į JAV. Šivickis įsikūrė Čikagoje, kur gyveno jo dėdė. Dirbdamas paprastus darbus, lankė vakarinę mokyklą, susitaupė pinigų studijoms Valparaiso universitete (Indianos valstija), kur mokėsi daug lietuvių (universitete veikė lietuviškos organizacijos, net įvestas lietuvių kalbos kursas). Šivickis šiame universitete įgijo gamtos mokslų bakalauro laipsnį. Vėliau studijavo dar keliuose universitetuose, tuo pačiu metu keisdamas darbus – kurį laiką dirbo „Draugo“ redaktoriumi.

Toliau skaityti

Lietuvių poezija JAV: niujorkietis poetas Vytautas Bakaitis

Jonas Mekas Poetas ir vertėjas Vytautas Bakaitis Centriniame parke Niujorke. Nedatuota, chromogeninis atspaudas, 30,5 x 20,2 cm. MO muziejus

Poetas, vertėjas Vytautas Bakaitis (Vyt Bakaitis) jaunystėje artimai bendravo su Jonu Meku ir FLUXUS judėjimo pradininku Jurgiu Mačiūnu, tačiau Lietuvoje pastebėtas žymiai menkiau už juos.

Bakaitis gimė 1940 m. gruodžio 26 d. Mažojoje Lietuvoje, Bitėnų kaime (Pagėgių savivaldybė). Antrojo pasaulinio karo pabaigoje šeima su mažu berniuku pasitraukė į Vakarus, 1951 m. apsigyveno JAV. Įsikūrė Bostono priemiestyje, kur buvo lietuviška parapija. Pirmuosius eilėraščius Bakaitis parašė šešiolikos, lietuvių kalba. Kadangi priklausė ateitininkams, siųsdavo į jų žurnalą, pasirašęs Jono Martyno pseudonimu. Vėliau kūrė tik anglų kalba. Studijas baigė Bostono universitete, vėliau apsigyveno Niujorke, kuris jam tapo savu.[1]

Kai atvažiavau į New Yorką, trejus metus dirbau redakcijoje. Leidom American Institute of Physics žurnalą, aš redaguodavau. Neturėjau nė žalio supratimo apie fiziką. Nesupratau, kaip užsieniečiai publikuoja savo straipsnius, ir prancūziškai nežinodamas, vis ne taip anotacijose surašydavau – ten Žiūraitis et co., o aš parašydavau Žiūraičio kompanija. Po trejų metų supratau, kad poetiškai saviraiškai šis darbas kenkia. Ir tada galvojau, ką veikti toliau. Tai pirmą kartą, kai susisiekiau su Jonu Meku, jis klausė: „Kokiu amatu pats užsiimi?“ Aš drąsiai pasakiau: „Esu staliorius“. Tai jis tuoj supažindino mane su Jurgiu Mačiūnu, kuris tuo metu Soho renovacijoms komandas sudarinėdavo. Nu, tai nuo to karto mano užsiėmimas buvo statybos, kol po kelerių metų iš savo kolegų išgirdau, kad pradeda siaubingai nugaras skaudėti. Pagalvojau, kad jei ir toliau statybininku būsiu, ir man tas pats nutiks. Tai po to perėjau prie buhalterinio darbo.
Vytautas Bakaitis. Iš: Draugas (JAV), 2020, kovo 21, p. 11.

1991 m. išėjo pirmoji Bakaičio knyga: „City country“. [2] Prieš dešimtmetį pasirodė knyga „Deliberate proof“. [3] Bakaitis jau yra parengęs trečiąją knygą. „Aš linkęs vis perrašinėti. Paprastai kasdien užsirašinėju pastebėjimus. Paskui po pusmečio peržvelgiu užrašus, tada galbūt kyla iš to eilutė kokia ar kas prisimena, o tuomet stojasi, pradeda rastis eilėraštis. Aš gal tik kokius tris kartus gyvenime esu parašęs visą eilėraštį iškart“, [4] – pernai Bakaitis pasakojo laikraščio „Draugas“ skaitytojams.

Toliau skaityti

Už vienos eilutės: „Bin gar keine Russin, stamm’ aus Litauen, echt deutsch“

**Pavasaris žiemos vidury** : eilėraščiai ir poemos / Tomas Stearnsas Eliotas ; [sudarė Kornelijus Platelis]. Vilnius : Vaga, 1991

„Balandis – žiauriausias mėnuo“, – tokiais žodžiais prasideda T.S. Elioto poema „Bevaisė žemė“, vienas garsiausių XX a. poezijos tekstų (beje, dedikuotas kitam iškiliam modernizmo poetui, Ezrai Poundui). Poemos pradžioje pasirodo ir Lietuvos vardas – tiesa, vokiečių kalba, kaip „Litauen“: Bin gar keine Russin, stamm aus Litauen, echt deutsch. (liet. aš visai ne rusė, esu kilusi iš Lietuvos, tikra vokietė).

Elioto kūrinys – gryniausias rebusas, bet galime pabandyti šią vietą bent truputį išpainioti. Vokiška eilutė nestebina, nes greta yra dar kelios vokiškos nuorodos. Hofgartenas – tai sodas Miunchene. Stanberger See – didelis ežeras Bavarijoje, netoli Miuncheno. 1911 m. Eliotas lankėsi šiame mieste.[1]

Kas slypi už moteriško balso (juk pavartojama moteriška giminė)? Pasak Elioto žmonos Valerie Eliot, poetas asmeniškai pažinojo aristokratę Marie Larisch, kraujo ryšiais susijusią ir artimai bendravusią su ilgai Austriją-Vengriją valdžiusia Habsburgų gimine.[2] Marie gyveno spalvingą gyvenima, į gimtąją Bavariją persikėlė po skandalo, iki šiol žinomo kaip Majerlingo tragedija arba Majerlingo incidentas. Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinis Rodolfas, Marie pusbrolis (Marie buvo Rudolfo patikėtinė), nusižudė drauge su jaunute mylimąja.[3] Šią tragediją galima laikyti pranašinga ar bent jau lemtinga Rudolfo jaunėliui broliui: juk Pirmojo pasaulinio karo pradžia dažnai siejama su Franzo Ferdinando, tapusio sosto įpėdiniu, nužudymu Sarajave.

Toliau skaityti