Silviją Vėlavičienę prisimenant

Jolanta Budriūnienė


Silvija Vėlavičienė prie darbo stalo

Šiandien jau dešimt metų, kai išėjo ilgametė Nacionalinės bibliotekos Lituanistikos, vėliau Lituanikos skyriaus vadovė Silvija Vėlavičienė. Žmogus, šioje bibliotekoje sudėjęs stiprius vertybinius lituanistikos veiklų pagrindus, kuriais ir šiandien yra patikima ir drąsu remtis.
Nuo pat Atgimimo pradžios ji siekė atkurti ir sutvirtinti jungtis su Pirmosios Lietuvos respublikos kultūriniais pasiekimais, įgarsinti sovietmečiu nutildytas istorijas, nebyliai išgyventas patirtis, iš „specialiųjų saugojimo sąlygų“ išvaduoti įkalintas knygas, suteikti joms naują pažinimo impulsą.
Kai kalbame apie Silviją, neabejotinai prisimename jos atliktą didžiulį darbą lietuvių diasporos spaudos baruose ‒ grąžinimo į Lietuvą, tvarkymo, sisteminimo, sklaidos. Silvijai ši spauda buvo toli gražu ne tik trūkstamų leidinių surinkimas. Kur kas daugiau… Ji visuomet pabrėždavo, kad tai buvo ištiso į mūsų šalies visuomenės kultūrinę sąmonę kažkada nepatekusio kultūros lauko reiškinio grąžinimas. O tuo metu, XX ir XXI amžių sandūroje, lietuvių išeivijoje Nacionalinės bibliotekos vardas buvo neatsiejamas nuo Silvijos Vėlavičienės… Dar ir šiandien turime bibliotekos bičiulių, kažkada pažintį su biblioteka pradėjusių nuo pažinties su Silvija. O ir vėliau užsimezgę kontaktai su užsienio lietuviais buvo paremti gerąja aura, kurią skleisdavo Silvijos pozityvumas, supratimas svarbos tų darbų, kurie turėjo būti atlikti laiku, kad būtų bent kiek pasivytas kažkada prarastas laikas…

Regis, visa to laiko istorija atsiskleidžia ir vartant prieš dešimtmetį Nacionalinės bibliotekos išleistą Silvijos Vėlavičienės knygą „Draustosios spaudos pėdsakais“. Ji mėgo sakyti, kad reikia surasti laiko ir užrašyti tai, kas reikšmingo kultūros lauke įvyksta, užfiksuoti, nes visa yra svarbi patirtis ateičiai. Ir paliudijo tai pati, knygoje įamžinusi reikšmingą su Lietuvos nepriklausomybe prasidėjusį virsmą, o savo darbais užpildžiusi ištisą Nacionalinės bibliotekos istorijos puslapį…

Tomo Venclovos „Vilniaus vardai“: iškilių vilniečių enciklopedija

2017 m.  R. Paknio leidykla išleido naują poeto, intelektualo Tomo Venclovos knygos „Vilniaus vardai“ laidą: pirmoji išėjo 2006 m., 2013 m. knyga buvo išleista Varšuvoje, lenkų kalba. „Tai biografijų rinkinys, savotiška įžymių vilniečių enciklopedija. Dabar siūlau pataisytą ir trečdaliu papildytą šios enciklopedijos laidą“, – taip naująją knygą pristato pats autorius.

Skoningai išleistus „Vilniaus vardus“ sudaro beveik aštuoni šimtai biografijų, į knygą pateko tik jau mirę asmenys (autoriaus žodžiais: „tie, kurių nebebuvo gyvų 2016 metų gruodžio 31-ąją“). Taikant šį kriterijų, į naująją „enciklopedijos“ laidą įtraukta ir šviesaus atminimo filosofo Leonido Donskio biografija. Visi įtrauktieji glaudžiai susiję su Vilniumi: jame gimę, ilgokai gyvenę arba kitaip virtę „sostinės paveldo dalimi“. Vilniaus vardai – tiek garbių, tiek „labai nesimpatingų“ asmenybių – aprėpiami nuo Viduramžių. T. Venclova teigia, kad vienas iš knygos sudarymų principas – grynai subjektyvus: „Įtraukiau tuos asmenis, apie kuriuos rašyti man buvo įdomu“.

Mums labai džiugu, kad T. Venclova nepamiršo įtraukti Silvijos Vėlaviečienės (1941-2011): ilgametės Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos darbuotojos, Lituanistikos (vėliau – Lituanikos) skyriaus vedėjos. Ji rinko išeivijos spaudą, glaudžiai bendradarbiavo su užsienio lietuviais. Kaip T. Venclova mini biografijoje, jau po S. Vėlavičienės mirties pasirodė reikšminga jos knyga „Draustosios spaudos pėdsakais“ (Vilnius : Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2011). S. Vėlavičienės tekstuose užfiksuoti esminiai politinių procesų nulemti spaudos, leidybos pokyčiai, susiję su žodžio laisvės atvėrimu, spaudos cenzūros griūtimi, bibliotekų specfondų naikinimu, laisvojo pasaulio literatūros pažinimu, lietuvių išeivijos kultūrinio paveldo grįžimu. Knygą sudarė S. Vėlavičienės kolegė Jolanta Budriūnienė – dabartinė Dokumentinio paveldo tyrimų departamento, kuriam priklauso Lituanistikos skyrius, direktorė.

„S. Vėlavičienė – šių laikų knygnešė ir PLB metraštininkė“

Naujausiame Pasaulio Lietuvio numeryje, skirtame naujos PLB valdybos pristatymui, publikuotas ir straipsnis apie mums jau gerai pažįstamą, buvusią Lituanikos skyriaus vedėją Silviją Vėlavičienę. Apie buvusią kolegę prisiminimais pasidalinti buvo paprašyta ir dabartinė Lituanikos skyriaus vedėja Jolanta Budriūnienė. Jos interviu ne tik atskleidžia Silvijos nuveiktų darbų reikšmingumą, bet ir objektyviai pristato dabartinę skyriaus veiklą.

S. Vėlavičienės knygos „Draustosios spaudos pėdsakais“ recenzijos – papildyta

Velavicienes-knygaNaujausiame Čikagoje leidžiamo JAV lietuvių  dienraščio Draugas kultūriniame priede Menas, literatūra, mokslas (2012 06 09) spausdinama dr. Antano Balašaičio recenzija, išsamiai pristatanti ir vertinanti praėjusių metų pabaigoje Nacionalinės bibliotekos išleistą knygą Silvija Vėlavičienė. Draustosios spaudos pėdsakais. Susidomėjusieji visą recenzijos tekstą gali rasti čia >>>

Taip pat su LNB Lituanistikos skyriui daug metų vadovavusios šviesaus atminimo Silvijos Vėlavičienės knyga susipažinti padės Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto prof. dr. Remigijaus Misiūno recenzija, publikuota žurnale „Tarp knygų“, balandžio mėnesio numeryje.

Papildyta. Dar viena knygos recenzija pasirodė kultūros savaitraščio „Šiaurės Atėnai“ 32-ame numeryje: Dalia Strogaitė. Kurso draugės knyga ir Vilniaus universiteto aidas.