Diasporos tyrėjams – Puslapis 3

TADAS VIZGIRDA: Mėgstamiausias mano pasakymas: „Neklauskite, ką jūsų šalis gali padaryti dėl jūsų, klauskite, ką jūs galite padaryti savo šaliai“

Tęsiant 2020 m. Nacionalinės bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centro pradėtą sumanymą kalbinti ir plačiajai visuomenei pristatyti po 1990 m. į Lietuvą grįžusius išeivius ir jų indėlį į Lietuvos raidą, šio centro vadovė dr. Ilona Strumickienė pakalbino daugelio tarptautinių įmonių vadovą, Amerikos verslo rūmų Valdybos pirmininką Tadą Vizgirdą (g.1969).

Įdomu, kad įsiklausyti į šio žmogaus patirtis rekomendavo Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas[1].

Pastaraisiais mėnesiais T. Vizgirdos vardą girdime pasakojime apie pirmąją lietuvišką trispalvę, pabuvojusią kosmose. Ją, T. Vizgirdos prašymu, 2021 m. rugsėjo 15 d. į kosmosą išskraidino saugių apmokėjimo sprendimų lyderės JAV kompanijos „Shift4“ įkūrėjas, verslininkas Jaredas Isaacmanas[2].

Kosminė Lietuvos vėliavos odisėja yra tik vienas epizodas iš spalvingos T. Vizgirdos gyvenimo istorijos. Pirmosios, vos tris savaites trukusios kelionės į Lietuvą metu 1991 m., pašnekovas taip susižavėjo savo tėvų gimtine, kad panoro čia įsikurti. Ir nei periodiškai išjungiamas šilto vandens tiekimas, nei laukinis kapitalizmas XX a. 10-jame dešimtmetyje nesumažino šio pasiryžimo. Jau tris dešimtmečius Lietuvoje gyvenantis T. Vizgirda, ne tik sėkmingai kopia karjeros laiptais, bet ir prisideda prie Lietuvos valstybės ir visuomenės gerovės kūrimo.

Linkime malonaus skaitymo!

Tadas Vizgirda. Nuotrauka iš asmeninio T. Vizgirdos archyvo.

Toliau skaityti

In memoriam: Romualdas J. Misiūnas (1945–2021)

Iš kairės: iš kairės: Kęstutis Nastopka, Jolanta Budriūnienė, Tomas Venclova, Romualdas J. Misiūnas. Vilniaus knygų mugė, 2013 m. vasaris. *Vaizdo įrašas>>*

Netekome lietuvių išeivijos veikėjo, istoriko, diplomato Romualdo J. Misiūno.

Nacionalinės bibliotekos Lituanistikos skyriuje jo pavardė buvo puikiai žinoma. 2013 m. Misiūnas dalyvavo Vilniaus knygų mugėje pristatant tuometiniame Nacionalinės bibliotekos Lituanikos skyriuje parengtą leidinį „Tomas Venclova: bibliografijos rodyklė (1956–2011)“. Misiūno pavardė vis pasirodo Venclovos „Laisvėjimo dienoraščiuose“, kuriuos skelbia žurnalas „Literatūra ir menas“.[1]

Misiūno mintis ir darbus liudys knygos, straipsniai įvairiuose leidiniuose. Atskiro paminėjimo verta knyga „The Baltic states : years of dependence, 1940-1980“, kurią Misiūnas kartu su estų akademiku Reinu Taagepera parengė dar Šaltojo karo metais. 1983 m. knyga išėjo tiek JAV[2], tiek Europoje[3], vėliau papildyta ir perleista[4]. Išleista ir lietuvių kalba.[5] Taip pat verta pabrėžti, kad Misiūnas buvo 1984–1989 m. ėjusio žurnalo „Baltic Forum“ [6]redakcinės kolegijos pirmininkas.

Misiūnas gimė 1945 m. Švedijoje, lietuvių emigrantų šeimoje. Didelę gyvenimo dalį praleido JAV. Bakalauro laipsnį įgijo Lojolos universitete (Čikaga), magistro ir daktaro – Jeilio universitete. Gyvenimą susiejo su akademiniu pasauliu. Rinko medžiagą ir studijas gilino Europoje, dėstė JAV universitetuose.[7] Kita svarbi darbinio gyvenimo dalis – diplomatija. Kaip minima LR užsienio reikalų ministerijos puslapyje[8], 1996–2001 m. Misiūnas ėjo Lietuvos ambasadoriaus Izraelyje pareigas, taip pat buvo akredituotas Pietų Afrikos Respublikai, daug prisidėjo prie Lietuvos dvišalių santykių su Izraeliu bei kitomis Artimųjų Rytų valstybėmis plėtojimo, būdamas vienintelis to laikmečio Lietuvos diplomatinis atstovas regione.

Toliau skaityti

Henrikas Nagys: „…nes savo rankoje laikiau […] stebuklą, sakalą, svajonę“

Henrikas Nagys 1939 m. / Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotr.

1920 m. spalio 12 d. gimė poetas Henrikas Nagys. Dalijamės jo eilėraščiu iš rinkinio „Prisijaukinsiu sakalą“ (Chicago, Ill. : A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1978).

Gerai, kad tik akimirksnį,
ir ne ilgiau,
galėjau savo rankoje laikyti –
sapną ir pasaką ir paukštį.

Jeigu ateitų man dabar naktis –
būtų vis tiek,
nes savo rankoje laikiau,
kad ir akimirksnį,
bet taip arti:
stebuklą, sakalą, svajonę.

Jeigu apie poetą žinote mažokai, rekomenduojame literatūrologo Manfredo Žvirgždo tekstą apie Nagį (sutrumpintą įvadinį straipsnį iš knygos „Pasakų sakalas“; Vilnius : Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2019), LRT.lt publikuotą poeto 100-ųjų gimimo metinių proga. Tekstą iliustruojančiose archyvinėse nuotraukose iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus fondų matyti ir ryškios Nagių šeimos moterys: iš Latvijos kilusi motina Antanina (iš jos pačios ir giminaičių vaikai išmoko latvių ir vokiečių kalbų), literatūriniu talentu broliui nenusileidusi sesuo Zinaida Vera Nagytė (Liūnė Sutema), gracingos laikysenos žmona – šokėja, choreografė Birutė Vaitkūnaitė-Nagienė. Beje, Birutės gyvenimas vertas filmo. 1994 m. ji pripažinta Pasaulio Tautų Teisuole. Per nacių okupaciją jaunutė mergina išgelbėjo bendraklasę. Gimnazistė, nieko nesakiusi tėvams, išnuomojo iš geto pabėgusiai draugei butą. Kadangi žydaitė labai jaudinosi dėl gete likusios motinos, vieną dieną Birutė užsisiuvo ant rankovės geltoną žvaigždę ir, įsimaičiusi į iš darbo grįžtančių žydų koloną, pateko į getą. Draugių istorija trumpai papasakota ekspozicijoje Išsigelbėjęs Lietuvos žydų vaikas pasakoja apie Šoa : http://issigelbejesvaikas.lt/content.php?id=12838

Henrikas Nagys su žmona, mama ir seserimi apie 1960 m., Lemontas / Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotr.

Daugiau H. Nagio gyvenimo akimirkų rasite šioje virtualioje parodoje>>

Lituanistikos skyriaus tyrėjos dalyvavo tarptautinėse konferencijose

2021 m. rugsėjo 15 d. šeštą kartą surengta bibliotekininkus, muziejininkus, archyvarus ir tyrėjus vienijančios nevyriausybinės organizacijos „Baltic Heritage Network“ („BaltHerNet“) konferencija. Dvi dienas virtualioje erdvėje vykusioje tarptautinėje konferencijoje pranešimus skaitė dalyviai iš Šiaurės Amerikos, Australijos ir Lietuvos, Latvijos ir Estijos. Konferencijoje pranešimą perskaitė ir Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento (DPTD) Lituanistikos skyriaus vyr. metodininkė-tyrėja dr. Dalia Cidzikaitė.

Šiųmetinės konferencijos tema buvo laisva. Tiesa, atsižvelgiant į neeilinius, karantino paženklintus pastaruosius dvejus metus, renginio dalyviai buvo kviečiami pranešimus parengti ir pandemijos tema: pavyzdžiui, pasvarstyti, kaip apribojimai pakeitė bibliotekų, muziejų ir archyvų veiklą užsienyje, ar esami skaitmeniniai ir internetiniai ištekliai padėjo tvarkytis su nauja padėtimi, o gal buvo sukurti nauji skaitmeniniai ir internetiniai sprendimai. Ar pasikeitė renginių auditorija? Pagaliau – ar pandemija paveikė diasporos bendruomenių gyvenimą ir veiklą? Lietuvos nacionalinės bibliotekos darbuotoja skaitė pranešimą apie 2017–2019 metais bibliotekos kartu su „Europeana“ ir dar penkiais partneriais įgyvendintą migracijos kolekcijos sukūrimo projektą.

Toliau skaityti

Lietuviški pėdsakai „BaltHerNet“ naujienlaiškyje ir konferencijoje

Šįvakar prasidės jau šeštoji NVO „Baltic Heritage Network“ (BaltHerNet) konferencija (šį kartą – virtuali). Baltijos šalių diasporos paveldu besirūpinančios organizacijos veiklose nuo pat pradžių, jau keliolika metų, aktyviai dalyvauja Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Šeštojoje konferencijoje pranešimą perskaitys Nacionalinės bibliotekos DPTD Lituanistikos skyriaus tyrėja Dalia Cidzikaitė (jos pranešimas vadinasi „The international project “Migration in Art and Science”: Creating a Lithuanian segment of a new thematic collection in Europeana“). Jeigu susidomėjote, daugiau informacijos apie renginį rasite BaltHerNet svetainėje: https://www.balther.net/

O kol kas kviečiame užmesti akį į naują anglų kalba einančio BaltHerNet naujienlaiškio numerį. Jame laukia naujienos, kurios aktualios lietuvių diasporos tyrėjams ir tiesiog besidomintiems kultūriniu gyvenimu: leidinyje glaustai papasakojama apie dvi naujas knygas – Juozo Skiriaus „Garbės generalinis konsulas Vytautas Čekanauskas: Atstovavimas Lietuvai JAV Vakarų pakrantėje“ (beje, J. Skirius neseniai papildė Lituanistikos skyriaus darbuotojų gretas) ir Reginos Gytės Narušienės „Lietuviais esame mes gimę, lietuviais norime ir būt“, dvi parodas – Lietuvos ir Kanados diplomatinių santykių atkūrimo 30-mečiui paminėti skirtą „Sharing Our Stories“ („Dalijamės savo istorijomis“) Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekoje-muziejuje ir „Vardan laisvos Lietuvos. JAV lietuvių paramos Lietuvai tradicija“ Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose, režisieriaus Jurgio Matulevičiaus debiutinį ilgametražį filmą „Izaokas“, tradicinius Vytauto Didžiojo universiteto vasaros kursus užsienio lituanistinių mokyklų mokytojams , jau paminėtos advokatės Narušienės archyvo perdavimą Nacionalinei bibliotekai… Šį ir senesnius naujienlaiškio numerius rasite štai čia: https://www.balther.net/balthernet/balthernet-newsletters/

Silviją Vėlavičienę prisimenant

Jolanta Budriūnienė

Šiandien jau dešimt metų, kai išėjo ilgametė Nacionalinės bibliotekos Lituanistikos, vėliau Lituanikos skyriaus vadovė Silvija Vėlavičienė. Žmogus, šioje bibliotekoje sudėjęs stiprius vertybinius lituanistikos veiklų pagrindus, kuriais ir šiandien yra patikima ir drąsu remtis.
Nuo pat Atgimimo pradžios ji siekė atkurti ir sutvirtinti jungtis su Pirmosios Lietuvos respublikos kultūriniais pasiekimais, įgarsinti sovietmečiu nutildytas istorijas, nebyliai išgyventas patirtis, iš „specialiųjų saugojimo sąlygų“ išvaduoti įkalintas knygas, suteikti joms naują pažinimo impulsą.
Kai kalbame apie Silviją, neabejotinai prisimename jos atliktą didžiulį darbą lietuvių diasporos spaudos baruose ‒ grąžinimo į Lietuvą, tvarkymo, sisteminimo, sklaidos. Silvijai ši spauda buvo toli gražu ne tik trūkstamų leidinių surinkimas. Kur kas daugiau… Ji visuomet pabrėždavo, kad tai buvo ištiso į mūsų šalies visuomenės kultūrinę sąmonę kažkada nepatekusio kultūros lauko reiškinio grąžinimas. O tuo metu, XX ir XXI amžių sandūroje, lietuvių išeivijoje Nacionalinės bibliotekos vardas buvo neatsiejamas nuo Silvijos Vėlavičienės… Dar ir šiandien turime bibliotekos bičiulių, kažkada pažintį su biblioteka pradėjusių nuo pažinties su Silvija. O ir vėliau užsimezgę kontaktai su užsienio lietuviais buvo paremti gerąja aura, kurią skleisdavo Silvijos pozityvumas, supratimas svarbos tų darbų, kurie turėjo būti atlikti laiku, kad būtų bent kiek pasivytas kažkada prarastas laikas…

Vilnius : Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2011

Regis, visa to laiko istorija atsiskleidžia ir vartant prieš dešimtmetį Nacionalinės bibliotekos išleistą Silvijos Vėlavičienės knygą „Draustosios spaudos pėdsakais“. Ji mėgo sakyti, kad reikia surasti laiko ir užrašyti tai, kas reikšmingo kultūros lauke įvyksta, užfiksuoti, nes visa yra svarbi patirtis ateičiai. Ir paliudijo tai pati, knygoje įamžinusi reikšmingą su Lietuvos nepriklausomybe prasidėjusį virsmą, o savo darbais užpildžiusi ištisą Nacionalinės bibliotekos istorijos puslapį…