Vainis Aleksa: tarp dviejų kalbų

Vainis Aleksa gimė 1958 m. Čikagoje. Užaugo garsiajame lietuvių rajone Marquette Park. Mokėsi Kristijono Donelaičio pradžios ir aukštesniojoje lituanistikos mokyklose, taip pat Pedagoginiame lituanistikos institute. Priklausė lietuvių jaunimo organizacijoms, bendradarbiavo jų spaudoje. 1984 m. baigė Illinojaus universitetą Čikagoje (University of Illinois at Chicago), įgydamas anglų literatūros magistro laipsnį. Po studijų UIC išvyko į Vasario 16-sios lietuvių gimnaziją Vokietijoje, kur dėstė anglų literatūrą, ėjo berniukų bendrabučio vedėjo pareigas. Sugrįžęs į JAV, Aleksa apsigynė daktaro laipsnį. Nuo 1996 m. dirba savo alma mater, šiuo metu eina Kūrybinio rašymo centro vadovo pareigas.

Per poezijos renginį „Taip niekas tavęs nemylės“, Lemontas (JAV), 2019 m. gruodis. Nuotr. iš: Draugas. – Vol. CX, Nr. 149 (2019), p. 1.

Poeziją Vainis Aleksa pradėjo kurti studijų laikais. Rašo tiek anglų, tiek lietuvių kalba. Anglų kalba parašyti eilėraščiai yra laimėję premijas periodiniuose universitetų leidiniuose. Lietuvių kalba sukurta poezija įvertinta „Ateities“ žurnalo premija. Pasak Aleksos, nors angliškai kurti lengviau, jis vis sugrįžta prie poezijos lietuvių kalba, nes tai jo šeimos, jo artimųjų kalba, kurioje atsiveria visi svarbiausi jo gyvenimo momentai.

Aleksos kūryba įtraukta į 1986 m. Čikagoje išleistą jaunųjų poezijos rinkinį „Keturi“. Jo eilėraščiai skelbiami laikraščio „Draugas“ kultūros priede. 

peržengęs plentą tarp nakties ir laukų
renku brolius į puokštę,
pasukęs kampu namon esu pataikytas
varnos žvilgsnio,
visi kurie mane stebi
užima man kvapą,
nuo visko kas mane liečia
aš atgrumbu,
viską ką aš nujaučiu
randu įgyvendinta,
net savo gyvenimą.
pakilęs nuo kriauklės stoviu prieš
nugriautą sieną,
ryški aušra, aišku
kokiom detalėm
pasileidimas puošiasi
ir vėl.

Iš KETURI: jaunųjų poezijos rinkinys. – Chicago (Ill.): Ateities literatūros fondas, 1986

Toliau skaityti „Vainis Aleksa: tarp dviejų kalbų”

In memoriam: Vytautas Bubnys (1932 09 09 – 2021 04 24)

Balandžio 24 dieną, šeštadienį, po ilgos ir sunkios ligos, eidamas aštuoniasdešimt devintuosius metus, mirė prozininkas, dramaturgas, scenaristas, aktyvus Sąjūdžio dalyvis Vytautas Jurgis Bubnys. Rašytojas paliko kelias dešimtis knygų, tarp kurių dominuoja romanai. Tiesa, prozininkas neturėjo gero romano formulės. „Man rodos, geras ir rimtas romanas turi būti susijęs su tradicija. Jis turėtų atskleisti žmogaus dvasinį pasaulį, suteikti herojui galimybę pažvelgti į aplinką – ir į viršų, ir į apačią. Geras romanas susijęs ne su pasityčiojimu iš žmogaus ir paviršutinišku jo vaizdavimu, o su jo gelmių atskleidimu. Tai būdinga ne vien XIX, bet ir XX amžiaus geriausiems romanams. Manau, tai neišsemiama, nes kiekvienas rašytojas turi savo požiūrį ir įgimtą talentą, kuris padeda į pasaulį ir žmogų per minėtą prizmę pažvelgti naujai“, – svarstė 2012 m., švęsdamas 80-metį.[1]

Rašytojas Vytautas Bubnys 1978 m. kovo mėn. Naisiuose (Šiaulių raj.) / Algimantas Puodžiūnas. – 1978

V. Bubnys gimė 1932 m. rugsėjo 9 d. Čiudiškiuose, Prienų valsčiuje. 1953 m. baigė Prienų vidurinę mokyklą.: 1953–1957 m. studijavo Vilniaus pedagoginio instituto (dab. VDU Švietimo akademija) Lituanistikos fakultete, kur įgijo lietuvių kalbos ir literatūros dėstytojo specialybę. 1957–1964 m. buvo Kauno 9-osios vakarinės pamaininės vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotojas. Nuo 1958 m. Lietuvos rašytojų sąjungos narys. 1965–1966 m. buvo žurnalo „Moksleivis“ redakcijos vedėjas, 1966–1974 m. vyriausias redaktorius. 1976–1981 m. ir 1991 m. ėjo Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos pirmininko pavaduotojo pareigas.[2]

Rašytojas paliko įspaudą kino pasaulyje. 1971 m. režisierius Algirdas Araminas itin populiarios apysakos „Arberonas“ motyvais sukūrė kino filmą „Maža išpažintis“. Scenarijų parengė pats V. Bubnys. Rašytojas parašė scenarijų ir pagal savo romaną „Nesėtų rugių žydėjimas“ (1978 m., rež. ir scenarijaus bendraautoris M. Giedrys).[3]

Arberonas : maža išpažintis : apysaka / Vytautas Bubnys. Vilnius : Alma littera, 2009
Toliau skaityti „In memoriam: Vytautas Bubnys (1932 09 09 – 2021 04 24)”

Lietuvių poezija JAV: Lina Ramona Vitkauskas ir jos kinematografinė poezija

Lina Ramona Vitkauskas save įvardija kaip „benykstančios kalbos fotografę“ (evaporating language photographer). Ką tai reiškia? Pasak menininkės, akimirkos garuoja, nyksta, daugiau nebepasikartoja. Vitkaukas savo eilėraščius prilygina fotografijoms, kuriose pagauta akimirkų grandinė. Menininkę galima įvardyti ir kaip kinematografinę poetę (cinepoet): jos darbuose, projektuose dažnai susipina žodis ir vaizdas.

Poetės seneliams pasitraukus iš Lietuvos Antrojo pasaulinio karo metais, abu jos tėvai gimė jau užsienyje: tėvas – Vokietijoje, mama – Brazilijoje.  Pati Vitkauskas gimė 1973 m. Virdžinijos valstijoje (JAV), vėliau šeima persikėlė į Čikagą, lietuviškojo gyvenimo JAV centrą. Iki septynerių mergaitė daugiausia kalbėjo lietuvių kalba, nors suaugusi gimtąją kalbą primiršo. 1998 m. kelis mėnesius gyveno Lietuvoje. Baigė kūrybinio rašymo studijas (Wright State University). Daugelį metų aktyviai sukosi Čikagos poetiniame gyvenime, dirbo internetiniame žurnale „milk magazine“.

Vienoje iš naujausių knygų, „Ministry of Foreign Affairs – MOFA“, Vitkauskas paliečia DP kartos ir vėlesnių kartų realybę, jos problematiką. Kūriniuose užkabinamos imigracijos sunkumų, potrauminio streso sutrikimo (angl. Posttraumatic stress disorder; PTSD), priklausomybių temos.

Poetė išleido 9 knygas: „Ministry of Foreign Affairs – MOFA“ (Secret Airplanes Press, 2018);  „White Stockings“ (White Hole Press, 2016); „SPINY RETINAS“ (Mutable Sound, 2014); „Professional Poetry“ (White Hole Press, 2013); A Neon Tryst (Shearsman Books, 2013);  „HONEY IS A SHE“ (Plastique Press, 2012);  „THE RANGE OF YOUR AMAZING NOTHING“ (Ravenna Press, 2010);  „Failed Star Spawns Planet/Star“ (dancing girl press, 2006); „Shooting Dead Films with Poets“ (Fractal Edge Press, 2004). Daugiau informacijos apie knygas rasite menininkės puslapyje: https://linaramona.com/books/. Vitkauskas tekstai publikuoti antologijose, įvairiuose periodiniuose leidiniuose.

Visus projektus, prie kurių vienaip ar kitaip prisidėjo ši menininkė, būtų sunku sutalpinti į vieną trumpą tekstą. Šiuo metu poetė, gavusi „PEN America“ stipendiją, dirba prie eilėraščių rinkinio „Between Plague & Kleptocracy: Invented Poetic Creations & Conversations of Seva & Bill“.

Toliau skaityti „Lietuvių poezija JAV: Lina Ramona Vitkauskas ir jos kinematografinė poezija”

Pranas Visvydas: poetas be savo poezijos knygos

Parengė Dalia Cidzikaitė

Pranas Visvydas savo eiles skelbė įvairiose poezijos antologijose. Literatūros metraščio „Penktoji pradalgė“ viršelis, 1968 m. epaveldas.lt

Pranas Visvydas (tikr. Pranas Višomirskis) (1922 m. vasario 4 d. – 2017 m. rugpjūčio 14 d.) yra bene mažiausiai pažintas ir įvertintas JAV lietuvių poetas, eseistas, kritikas ir vertėjas. Taip 2017 metais rašė Dalia Striogaitė žurnale „Metai“ (Nr. 10), iš anapus Atlanto pasiekus žiniai apie rašytojo mirtį. Pasak jos, lietuvių literatūra liko jam skolinga. Tebeskolinga ji ir šiandien.

Pranas Visvydas gimė Kazlų Rūdoje, Suvalkijoje, bet save laikė Kauno miesto, į kurį šeima persikėlė netrukus po jo gimimo, gyventoju. 1940 m. Kauno universitete studijavo architektūrą, 1941–43 m. Vytauto Didžiojo universitete – filosofiją, 1944–46 m. Vilniaus universitete – istoriją. 1943 m. prievarta paimtas į nacių armiją naujoku, tarnavo Vokietijos kariuomenėje, po daugiau nei pusmečio iš jos dezertyravo. 1944–46 m. dirbo vertėju laikraštyje „Tiesa“. 1946 m. su padirbtais pasais su šeima pasitraukė į Lenkiją, 1947 m. apsigyveno pabėgėlių stovykloje Vokietijoje. Nuo 1950-ųjų gyveno Los Andžele, JAV, kur dirbo projektuotoju, dizaineriu.

Besimokydamas universitete, kaip ir bendrakursis Henrikas Nagys, Visvydas perėjo į humanitarinį fakultetą – arčiau savo pašaukimo – rašymo ir kūrybos. Vokietijoje bendravo su broliais Jonu ir Adolfu Mekais, prisidėjo prie jų leisto žurnalo „Žvilgsniai“. Amerikoje aktyviai bendradarbiavo JAV lietuvių kultūrinėje spaudoje: „Aiduose“, „Akiračiuose“ (čia turėjo savo skiltį „Man regis“), „Lietuvių dienose“, „Drauge“, „Metmenyse“ ir kt. Lietuvai tapus nepriklausoma, daug rašė Lietuvos kultūrinei spaudai, ypač „Literatūrai ir menui“. Kaip kritikas Visvydas turėjo savo nuomonę, skeptiškai žvelgė į tiesmuką ir nuogą patriotizmą, ypač domėjosi naujausia lietuvių poezija, kuri, pasak Sruogaitės, buvusi didžioji jo meilė. Iš Lietuvos poetų ypač mėgo ir vertino Sigitą Gedą.

Toliau skaityti „Pranas Visvydas: poetas be savo poezijos knygos”

Lietuvių poezija JAV: Zen poetas Al Žolynas

Anglų kalba rašantis lietuvių kilmės poetas Al Žolynas (Zolynas) gimė 1945 m. Austrijoje, augo Australijoje ir Jungtinėse Valstijose. Kaip minima tekstuose apie poetą, Lietuvoje šeima gyveno pasiturimai (Žolyno mama – Va­sa­rio 16-osios Ak­to sig­na­ta­ro Jono Smilgevičiaus dukra, tėvas turėjo teisininko išsilavinimą). Visgi Jungtinėse Valstijose tiek tėvams, tiek jaunam vaikinui teko sunkiai dirbti, kad įsitvirtintų. Studijuodamas Ilinojaus ir Jutos universitetuose (pastarajame įgijo magistro ir daktaro laipsnius), Žolynas uždarbiavo, pavyzdžiui, vairuodamas taksi.[1]

Žolynas kelis dešimtmečius dėstė  literatūrą ir kūrybinį rašymą Jungtinių Valstijų tarptautiniame universitete (dabar – Alliant tarptautinis universitetas) Kalifornijoje. 2010  m. išėjo į pensiją.[2] Dėstytojavimo patirtis paliko įspaudą ir Žolyno kūryboje.[3]

Naujausia poeto knyga – „Near and Far“ (Garden Oak Press, 2019). Pasak literatūrologės Živilės Gimbutas, už Žolyno poezijos slypi atviros akys ir atvira širdis, poetas žaidžia tenisą su filosofinėmis idėjomis ir religinėmis sampratomis. Įkvėpimas ateina iš už lango, iš gatvės, iš įspūdžių, įsirėžusių per keliones į Indiją, Italiją, Lietuvą.[4] Anksčiau pasirodė 3 poeto knygos: „The New Physics,” publishedׅ“ (1979), „Under Ideal Conditions“ (1994) ir „The Same Air“ (1997). Žolyno poezija taip pat publikuota antologijose (pvz., „A book of luminous things“, kurią sudarė nobelistas Czesławas Miłoszas) [5],  įvairiuose literatūriniuose žurnaluose, išversta į kelias užsienio kalbas.

Tai, kad rašo anglų kalba, nereiškia, jog Žolynas nemoka savo tėvų ir senelių kalbos. 2018 m. jis pasakojo: „Na­muo­se vi­suo­met kal­bė­jo­mės lie­tu­viš­kai, aš jau­čiau­si išau­gin­tas dvie­jų kul­tū­rų ir dvie­jų kal­bų. […] Lai­ky­da­vo­mės lie­tu­viš­kų tra­di­ci­jų, bet da­bar, kai abu ma­no tė­vai mi­rę, ma­no lie­tu­viš­kos tra­di­ci­jos yra la­bai kuk­lios. Kar­tais vis dar iš­si­ke­pu bul­vi­nių bly­nų ir plokš­tai­nio. Tu­riu ke­le­tą lie­tu­viš­ko me­no kū­ri­nių, sten­giuo­si iš­lai­ky­ti lie­tu­vių kal­bos ži­nias, skai­ty­da­mas lie­tu­viš­kas nau­jie­nas in­ter­ne­te ir ret­kar­čiais da­ry­da­mas ver­ti­mus.“[6]

Žolyno gyvenime svarbų vaidmenį vaidina Zen mokymas ir praktika. Dabar Žolynas dirba meditacijos mokytoju San Diego mieste (Kalifornija).  Kaip jau buvo galima nujausti iš Živilės Gimbutas citatos ankstesnėje pastraipoje, Zen filosofija atsispindi ir Žolyno poezijoje. „Mane visados domino kasdienio gyvenimo sakralumas: kaip kasdienybė virsta paslaptinga ir stebinančia, kai mes jam atsiveriame“, – teigia Žolynas.[7]

2019 m. pabaigoje į mus kreipėsi Žolyno kūrybos gerbėjas  Davidas A. Bainbridge’as. Jis paprašė tinklaraštyje publikuoti tekstą apie poetą. Tekstą (anglų k.) rasite čia >>

Toliau skaityti „Lietuvių poezija JAV: Zen poetas Al Žolynas”

Paskelbtos akcijos „Metų knygos rinkimai“ knygos-nugalėtos

2020-aisiais skaitytojų mėgstamiausios tapo šios knygos:

☑suaugusiųjų prozos kategorijoje – Akvilės Kavaliauskaitės „Kūnai“,

☑poezijos kategorijoje – Enrikos Striogaitės „Žmonės“,

☑publicistikos ir dokumentikos knygų kategorijoje – Jono ir Adolfo Mekų „Gyvenimo lai(š)kai“.

Akcijos „Metų knygos rinkimai 2020“ laureatai paskelbti balandžio 15 d., Kultūros dieną,  tiesioginės transliacijos per LRT kanalą „LRT plius“ metu. Nugalėtojų paskelbimo ceremonija buvo transliuojama iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos.

Savo nuomonę apie laikotarpio „diktuojamą žaidimą“, ryškėjančią žanrų difuziją išsakė literatūrologas, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Lituanistikos skyriaus vadovas Dainius Vaitiekūnas.

Galime matyti socialumo, socialinės kritikos stiprumą: pipirų vartotojiškai visuomenei, pačiam sau, sveikos savikritikos. Literatūra dalyvauja įvairiuose procesuose, visuomeninėje problematikoje, apie kurią mes kalbame. Pamatėme visa spektrą.

Atsiras knygų, kurias bus sunku įsprausti į kategorijas. Jos sintetins įvairias patirtis, įvairius žanrus, balansuos ant grožinės ir negrožinės literatūros ribos. Pastebime, kad mokslinės monografijos gali būti dėliojamos grožine stilistika, kaip romanas. Svarbiausia yra pasakojimo pagava.

Neįvyko Vilniaus knygų mugė, kiti susitikimai ne per ekraną, tiesiogiai. Gyvasties neliko. Dar šitai galėčiau pastebėti apie laikmečio diktuojamą žaidimą.

Dr. Dainius Vaitiekūnas