Parengė Arida Riaubienė
Sausio 23-oji – Mažosios Lietuvos metraštininkės Ievos Simonaitytės gimimo diena. Vargu ar surasime kūrėją savo gyvenimu ir kūryba išsaugojusį tokią didelę ištikimybę Klaipėdos kraštui, klaipėdiškių gyvenimo tradicijoms, kalbai ir visai jų gyvenimo sanklodai, kokia buvo Ieva Simonaitytė.
Būsimosios rašytojos kelias į knygų pasaulį nebuvo paprastas. Simonaitytė, skirtingai negu dauguma jos kartos rašytojų, dėl ligos negalėjo lankyti mokyklos. Skaityti ją mokė motina Etmė Simonaitytė, kuri „[….] skaitė Klaipėdos krašto laikraščius“[1]. Savo autobiografinėje trilogijoje Simonaitytė rašė: „Ji savo gyvenime daug skaičiusi. Kur tik pagaus knygą, taip ir nepaleis iš rankų“[2].
1967 m. rašytoje autobiografijoje Simonaitytė mini knygas, kurias skaitė jos motina, vaizdingai aprašo savo pirmąsias patirtis susipažįstant su spausdintu žodžiu.
„Mokslų pradžia buvo tokia: mama sėdėjo staklėse ir audė, aš sėdėjau šalia jos ant mažo krėsliuko su psalmių knyga rankose. Mama sako: „Atsiskleisk tą ir tą giesmės numerį, paskaityk man tą giesmę.
Ak dievedievedieve! Aš mamos akių baisiai bijau. Tik akių, nes mama manęs niekada nemušė, bet kad pažiūrės! Ir kaip dabar prisipažinsi, juk ji ir pati žino, kad aš daug raidžių nepažįstu.
Paprastai motina kiekvieną kartą, grįždama iš turgaus, parsineša būdavo, laikraštį ir vakare prie žibalinio spingsulėlio jį garsiai perskaito nuo pradžios („mūsų viešpats ciesorius parbėgo su automobiliu į „Postdamas“) iki galo („pinigų radau atsiimti pas Jurgį Kojelį Blauzduose“). O sekmadieniais ir kitais vakarais ji skaitė „Kunigaikštį iš Dovydo namų“, ji skaitė knygas „Apie Jeruzalės išpūstijimą“ arba „Apie krikščionių mūčijimą“ […]. O aš tiktai klausydavausi išsižiojusi, ir tikra kančia būdavo, kai ateidavo laikas į lovą.
Toliau skaityti ” Simonaitytės „universitetai“”
