1915 m. gegužės 21 d. Vilniuje įkurta Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti, kuri gyvavo iki 1918 m. Ši labdaros organizacija globojo Pirmojo pasaulio karo pabėgėlius našlaičius, bei vargingai gyvenančius moksleivius. Organizacijai vadovavo Centrinis komitetas, kurį kordinavo Antanas Smetona. Draugija rinko lėšas rengdami kultūrinius renginius, rūpinosi švietimu, steigė labdaringas valgyklas, prieglaudas. Labai panašia veikla užsiėmė ir kiti organizacijos skyriai Rusijos miestuose, kuriuose buvo daugiau lietuvių pabėgėlių. Piniginės aukos buvo renkamos ir JAV bei Šveicarijoje. Draugijos veikla pasirodė esanti svarbi formuojant pilietinę visuomenę ir siekiant Lietuvos nepriklausomybės. Ilgainiui šios draugijos veikla tapo kulūriniu ir politiniu branduoliu ir pasirodė svarbi formuojant tautinį sąmoningumą, pilietines vertybes, visuomenę. Nemažai draugijos narių įsitraukė į politinę veiklą ir siekiant Lietuvos nepriklausomybės.
1944 m. Čikagoje JAV lietuvių visuomeninių organizacijų iniciatyva buvo įkurtas Bendrasis Amerikos lietuvių fondas, BALF (angl. United Lithuanian Relief Fund of America). Tai yra JAV lietuvių šalpos organizacija, veikusi iki 2008 m. Pirmuoju organizacijos vadovu tapo prelatas Juozas Končius. Fondas dar turėjo skyrių Kanadoje. XX a. pab. organizacijai priklausė apie 4000 žmonių. Organizacijos veikla apėmė visas lietuvių kolonijas. BALF’o organizacija rinko drabužius, maistą, pinigus ir siuntė juos lietuviams į karo pabėgėlių stovyklas Vakarų Europoje, siuntė siuntinius grįžusiems į Lietuvą tremtiniams, politiniams kaliniams, o taip pat ir į Sibirą, Vokietijos DR ir kt. kraštus. Fondas taip pat šelpė mokyklas, jaunimo organizacijas, ligonines, rėmė lietuvių kultūros veikėjus. Skaičiuojama, jog šalpai išleista apie 3 mln. JAV dolerių.