Balandžio 2-ąją, Hanso Christiano Anderseno gimtadienį, švenčiama Tarptautinė vaikų knygos diena. Šia proga siūlome prisiminti Julijos Švabaitės-Gylienės apysaką „Gabriuko užrašai“, išleistą 1973 m. Čikagoje. Lietuvoje „Gabriuko užrašai“ išėjo po viso dvidešimtmečio, atkūrus nepriklausomybę – 1993 m.
Pasakojimas prasideda, kai Juozukas ir Aldutė, Australijos lietuvių Gabrių vaikai, dovanų gauna išsvajotąjį kačiuką. Apie katinėlį ir šeimos gyvenimą pasakoja vyresnėlis Juozukas – Gabriukas. Jo pasakojime atsiskleidžia ir nevaikiškos realijos: finansiniai šeimos sunkumai, sudėtinga adaptacija svetimoje šalyje, tėvus kamuojantis Lietuvos ilgesys.
Poetė ir prozininkė Julija Švabaitė-Gylienė gimė 1921 m. Vilkaviškio rajone. 1939 m., baigusi gimnaziją, ketino studijuoti Paryžiuje, tačiau planams kelią užkirto prasidėjęs karas. 1939–1943 m. studijavo prancūzų kalbą ir literatūrą Kaune ir Vilniuje. 1944 m. su šeima pasitraukė į Vokietiją, 1946 m. išvyko į Australiją, o 1960 m. persikėlė į JAV.
„Gabriuko užrašų“ ištraukos
— Na, Juozuk, atspėk, ką Algis judviem atnešė?
Algio dėžėje po laikraščiu kažkas judėjo. Mano širdis tiktai tuk, tuk…[…]
— Kačiukas… — sušnibždėjau lyg apsvaigęs.
— Kačiukas…. — nutęsė pasikeitusiu balsu mama.
Viena dieną aš įsidrąsinau ir savo mokytojai atsakiau, jog aš dėl to nemoku gerai angliškai, kad nesu čia gimęs, o atvykęs iš Vokietijos, kur mano tėveliai turėjo gyventi, negalėdami sugrįžti į savo tėvynę, svetimųjų užimtą.
[…]
Mokytoja vieną dieną paprašė pakalbėti lietuviškai. Aš ne tik pakalbėjau lietuviškai, bet ir pasakiau “guten Tag” — vokiškai, “bon jour” — prancūziškai, ir “come va lei” — itališkai.
Visi klasės vaikai pavydo pilnomis akimis spoksojo į mane. Jie, tur būt, stebėjosi mano gabumais.
Dažnai, kai reikia seselei Celestinai užmokėti už pianino pamokas, mamytė iškrato tėčio kišenes, išima iš gazo skrynelės visus trispenius, išžiūrinėja stalčius, — net po kilimo kampais… Tada suberia ant virtuvės stalo, suskaito, ir vis dar neužtenka…
Paskui mes, nubėgę pas pienininką Džordžį, iškeičiam tuos smulkius pinigus į svarus, įdedam vokan ir nešam seselei Celestinai.
Bet mokytis pianinu vis vien reikia.