Žyma: Marija Gimbutas

Pasirodė pirmasis 2021-ųjų BaltHerNet naujienlaiškis

Pirmajame 2021-ųjų Baltijos šalių diasporos paveldo tinklo Baltic Heritage Network („BaltHerNet“) naujienlaiškyje primenama, kad šią vasarą Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje turėjo vykti BaltHerNet konferencija. Pandemija sujaukė planus, tačiau konferencija įvyks – tik virtualiai ir kiek vėliau, rugsėjį. Sekite BaltHerNet naujienas!

Kaip ir visada, leidinyje nestinga naujienų apie lietuvių diasporos gyvenimą bei jos paveldo tyrinėjimus. Deja, viena iš naujienų liūdna: pranešama, kad netekome lingvisto, lituanisto, prūsisto, Lietuvos bičiulio Williamo R. Schmalstiego (1929 10 03–2021 01 22). Profesorius daugelį metų aktyviai bendradarbiavo lietuvių diasporos spaudoje. Jis recenzavo galybę lituanistikos ir apskritai baltistikos veikalų, kurį laiką pirmininkavo Baltų studijų plėtros asociacijai (dabar AABS –The Association for the Advancement of Baltic Studies). Tekstą (lietuvių k.) apie Schmalstiego veiklas ir nuopelnus rasite čia >>

Toliau skaityti „Pasirodė pirmasis 2021-ųjų BaltHerNet naujienlaiškis”

1968-ųjų „Los Angeles Times“ metų moteris

           

Parengė Dalia Cidzikaitė

1968-ieji metai Amerikoje ir pasaulyje buvo neramūs. Ekrano nuotrauka. Iš Latimes.com

„Vis eini, vis skubi, amžinai nerami nerami. Ir tik laimė, kad sugebėjau tapti pasaulio piliete, per kietą darbą rasti susidomėjimą visu pasauliu“, – tokius žodžius priešpaskutiniame savo dienoraščio įraše 1951 m. lapkričio 2 d. Harvarde įrašė Marija Gimbutienė[1]. 1951 metais Gimbutienė dar dirbo Harvardo universitete ir nebuvo parašiusi nė vienos vėliau ją išgarsinusios knygos. Tačiau jau tada lietuvė aiškiai įvardijo savo kaip mokslininkės kryptį, suvokė savo potencialą ir galbūt nujautė jos laukiantį pasaulinį pripažinimą.

Ilgai jo laukti nereikėjo. Dar gyvenant Bostone, 1960 m. Massachusettso ir Bostono miesto pasaulinis pabėgėlių komitetas (angl. World Refugee Committee of Massachusetts and Greater Boston) įteikė Gimbutienei „Paul Revere Bowl“, dar žinomą „Laisvės“ pavadinimu apdovanojimą. Živilė Gimbutaitė prisimena, jog apdovanojimą jos mama gavo iš buvusio JAV prezidento Dwighto D. Eisenhowerio patarėjo Maxwello M. Raabo rankų[2]. Gimbutienė buvo viena iš penkių tais metais pagerbtų žmonių. Tarp apdovanotųjų – ir 1937 metų Nobelio premijos medicinoje laureatas biochemikas Albertas Szent-Györgyi.

1961 metais Gimbutienei persikėlus į Kaliforniją, mokslininkės karjeroje prasidėjo ilgus metus trukęs aukso amžius. 1963 m. ji paskelbia monografiją The Balts [Baltai] (London: Thames and Hudson), praėjus dvejiems metams, 1965-siais, – Bronze Age Cultures in Central and Eastern Europe [Centrinės ir Rytų Europos kultūros bronzos amžiuje] (The Hague/London: Mouton). Lietuvės indėlis į archeologijos tyrinėjimus neliko nepastebėtas plačiosioje visuomenėje – 1968 metais didžiausias Vakarų pakrantės dienraštis „Los Angeles Times“ Gimbutienę paskelbė metų moterimi.

Toliau skaityti „1968-ųjų „Los Angeles Times“ metų moteris”

Archeomitologijos pradininkė Marija Gimbutienė

apie2002011020111534Marija Gimbutienė gimė 1921 m. sausio 23 d. Vilniuje. Lietuvių kilmės archeologė ir antropologė. Pasaulyje Marija Gimbutienė laikoma viena įtakingiausių archeologų. Ji savo tyrimuose susintetino archeologiją, lingvistiką, etnologiją ir religijos mokslą į bendrą discipliną – archeomitologiją, kuri gerokai pakeitė Europos priešistorės sampratą. M. Gimbutienė išsiskyrė nauju požiūriu į archeologiją. Ji archeologinius radinius ėmėsi ne tik aprašinėti, bet ir juos interpretuoti, paaiškinti jų prasmę. Savo moksliniuose darbuose Gimbutienė atskleidė Europos tautų, o tarp jų ir baltų, priešistorės evoliuciją, sukūrė naują koncepciją apie Senosios Europos kultūrą ir jos žlugimą. Toliau skaityti „Archeomitologijos pradininkė Marija Gimbutienė”