1877 m. gegužės 28 d. Čerėjoje (dabartinėje Baltarusijoje) gimė būsimasis rašytojas, diplomatas Oskaras Milašius (Oscar Vladislas de Lubicz-Milosz). Milašius buvo kilęs iš LDK didikų. Plačiai žinoma, kad likimas jį anksti susiejo su Prancūzija ir pranzcūzų kalba: Milašius nuo 1889 metų gyveno Paryžiuje. Mokėsi Janson de Sailly licėjuje, 1896–1898 Luvro ir Rytų kalbų mokyklose studijavo egiptologiją, asirologiją, hebraistiką. Per I pasaulinį karą buvo mobilizuotas, paskirtas į Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos spaudos biurą. 1919 m. Lietuvos vyriausybės paskirtas Lietuvos delegacijos Paryžiaus taikos derybose sekretoriumi. 1920–1925 m. buvo oficialus Lietuvos atstovas Prancūzijoje, 1925–1938 m. Lietuvos atstovybės Paryžiuje patarėjas.
Kurti Milašius pradėjo dar jaunystės metais. Bėgant laikui, rašytojo kūryba stipriai keitėsi, evoliucionavo. Lemtingu lūžiu tapo 1914 m. patirta vizija, vidinis regėjimas. Kaip mini Nijolė Kašelionienė, misticizmas nebūdingas Prancūzijos kultūrai: „Daugelis prancūzų kritikų sutaria, kad Milašiaus kūryba – neįprastas reiškinys prancūzų literatūroje, nes intensyvus misticizmas yra retas šalyje, pasižyminčioje minties aiškumu. Šį išskirtinį poeto bruožą – misticizmą, kaip ir Adomo Mickevičiaus atveju, prancūzų tyrinėtojai sieja su lietuviško mentaliteto specifika. Be to, Milašiaus kūrybos vertėjai į kitas kalbas pastebi, kad poeto eilių grožis peržengia prancūzų kalbai būdingos poetinės tradicijos ribas, nes čia prancūziški žodžiai keisčiausiu būdu įsišaknija niekada neregėtoje svetimoje žemėje. Vertas dėmesio garsaus čekų rašytojo ir „Simfonijų“ vertėjo Milano Kunderos teiginys, jog Milašiaus poezija nėra prancūziška; esą, išlaikiusi savo lenkiškai lietuviškas šaknis, ji rado prieglobstį prancūzų kalboje kaip kokiame vienuolyne. Ir tai tik patvirtina talento originalumą.“
