Parengė Dalia Cidzikaitė
Nors neretai susidaro įspūdis, jog kalbos apie emigraciją, ypač po naujų statistikos duomenų paviešinimo, primena anglų kalbos posakį apie mušamą negyvą arklį, išgirdus, jog emigracijos tema kuriamo filmo autorius yra jaunosios kino kūrėjų kartos atstovas, pradedi galvoti, jog gal ši tema dar nėra praradusi savo aštrumo, o svarbiausia, jog ji rūpi ne tik priešrinkiminėje karuselėje besisukantiems politikams ir emigraciją vien tik neigiamai vertinantiems vyresnio amžiaus žmonėms.
Mūsų skyriaus rugsėjo 14 dieną surengtame pokalbyje, pirmame po vasaros, apie jaunų žmonių (e)migraciją, mobilumą bei ką šiais laikais reiškia būti lietuviu, galinčiu keliauti bet kur, kalbėjomės su kiną Estijoje studijavusiu ir savo gyvenimą tarp Lietuvos ir užsienio dalijančiu režisieriumi Vytautu Tinteriu, menininke Ingra Mileryte ir filmą Aleksandras Didysis apie Amazonės džiunglėse dirbusį gydytoją, misionierių, kunigą Aleksandrą Bendoraitį šiuo metu kuriančiu Vytautu Puidoku, beje, taip pat studijas baigusiu svetur ir save juokais vadinančiu nesėkmingai net kelis kartus emigruoti bandžiusiu lietuviu.
Filmo Plastikinių rūmų žmonės (angl. Plastic Palace People), kurio filmavimas prasidės šį rudenį Lietuvoje, režisierius Tinteris savo veikėjus apibūdina kaip žmones, kurie yra nesuprasti namuose, tačiau nepriimti ir užsienyje. Pasak Vytauto, jie gyvena niekur – nei čia, nei ten. Režisierius tiek savo veikėjus, tiek save bei nemažą dalį savo draugų, pasirinkusių gyvenimą ne Lietuvoje, vadina prarastąja – 20 amžiaus paskutiniojo dešimtmečio – karta ir sako, jog dėl šiandien neegzistuojančių sienų ir pasaulio atvirumo jis save laiko ne tiek lietuviu, net ne europiečiu, bet pasaulio piliečiu. Šiai minčiai pritarė ir Vytauto bendraamžiai, Vytautas Puidokas ir Ingra Milerytė.
Pasak renginio svečių, šiandien didžioji dauguma jaunimo migruoja ne tiek dėl finansinių priežasčių, kiek dėl studijų bei didesnių galimybių tobulėti ir įgyvendinti savo sumanymus. Nepaisant to, juos vis tiek traukia sugrįžti į Lietuvą. Vieni jų čia pasilieka ilgėliau, kiti – trumpiau, treti – bent jau šiai dienai – suvisam. Taip jaučiasi Milerytė, po kelių ilgesnių išvykų į užsienį ir planų judėti toliau vis dėlto apsisprendusi apsistoti Vilniuje. Bent jau kol kas Vilnių savo nuolatine gyvenamąja vieta yra pasirinkęs ir Puidokas.
Antroje renginio dalyje susirinkusieji turėjo progą pamatyti Tinterio art-house režisūrinius kino darbus: praėjusiais metais Kaune nufilmuotą filmo Plastikinių rūmų žmonės sceną, šią vasarą sukurtą video darbą-dienoraštį ir pirmąją iš planuojamų dešimties filmo Seksualumo dekalogas dalį.
Lituanistikos tyrimų skyrius (e)migracijos temą analizuos ir netrukus prasidėsiančiame projekte „Pokalbiai apie (e)migraciją-2“, kuriame šįkart dalyvauja Utenos rajono gimnazijos moksleiviai bei rajono bibliotekos.
Nuotr. Vygaudo Juozaičio
Rugsėjo 14 d. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos mokslų departamento Lituanistikos tyrimų skyrius kviečia į susitikimą su režisieriumi Vytautu Tinteriu. Režisierius yra naujosios kartos lietuvių kino kūrėjas, studijavęs kino meną Taline ir Prahoje. Šiuo metu V. Tinteris dirba kino srityje Paryžiuje ir kartais grįžta į Lietuvą filmuoti jaunystę primenančių filmų. Menininko kūryba atskleidžia ir analizuoja šiuolaikines emigracijos problemas: Londone, Paryžiuje, Prahoje, Taline ir Lisabonoje gyvenusiam V. Tinteriui labiausiai rūpi Rytų europiečio identiteto problemos, ypač vadinamoji prarastoji – XX amžiaus paskutinio dešimtmečio – karta: viena koja – jau užsieny, tačiau kita – šaknimis įaugusi Lietuvoje.