Bibliotekos tinklaraščiai

Lietuvių kalbos mokymas tarpukario Baltarusijoje: Juozas Stalinas ir buožės bei kunigo draugystė

Matas Baltrukevičius


Bibliotekoje turime nemažai tarpukario vadovėlių, ne vienas iš jų yra lietuvių kalbos gramatikos. Daugumos jų turinys nėra itin spalvingas – elementarios gramatikos taisyklės ir pavyzdžiai, atliepiantys laikmečio dvasią. Tačiau į mano rankas pakliuvo ir vienas išskirtinis leidinys – lietuvių kalbos vadovėlis, skirtas Baltarusijos mokykloms.

Mokymo priemonė išleista 1933 metais  ir „užtvirtinta Baltarusijos Liaudies Švietimo Komisariato Kolegijos“. Vienas iš autorių yra Feliksas Vaišnora (1892-1970 m.), tarpukariu pasitraukęs į SSRS. Dirbo Smolenske, Minske, po karo grįžo į Vilnių. Jo bendraautoris – nenustatytas, pasirašęs Džugo slapyvardžiu.

Tai nėra literatūros vadovėlis, tačiau net gramatikos užduotys pasitelkiamos indoktrinacijai. „Buožė mėgina kenkt kolektyvui. Buožė skleidžia apie kolektyvą melagingas paskalas. Buožei padeda kunigas“, – geras standartinės ištraukos pavyzdys. Kadangi Lietuva dar nebuvo okupuota SSRS, stigo tam tikrų terminų atitikmenų lietuvių kalboje – pavyzdžiui, žodžio spaliukas: „Pionierius padeda oktiabriukui“. „Pagalvok, kaip galima palengvinti kalvio darbą“, – klausia vadovėlio autoriai, taip nuo mažų dienų įtraukdami mokinius į sovietinės racionalizacijos galvosūkius.

Mokiniams pasakojama apie didingus Juozo Stalino ir Klimo Vorošilovo, tuometinio Raudonosios armijos vado, praeities žygdarbius, apie tai, kaip kenčia vakarinės Baltarusijos žemės, kurios anuomet priklausė Lenkijai. Itin daug rašoma apie buožių kenkėjišką veiklą. Revoliucija siejama  su pažanga – elektrifikacija, gyvenimo kokybės šuoliu, o mokant skaitvardžių netgi pateikiama statistika apie stačiatikių dvasininkų ikirevoliucines algas.

Liepos 12 d. – rugpjūčio 20 d.: paroda, skirta Seimo Pirmininko Jono Staugaičio atminimui

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Valstybingumo erdvėje eksponuojama paroda „Tarp medicinos ir politikos: Seimo Pirmininkui Jonui Staugaičiui – 150“, kuri skirta iškiliam Lietuvos Respublikos parlamento nariui, kitados buvusiam vienam iš trijų aukščiausių Lietuvos Respublikos pareigūnų – Seimo Pirmininkui Jonui Staugaičiui.

Į politinę veiklą įsitraukęs ankstyvoje jaunystėje, J. Staugaitis buvo vienas iš pirmųjų moderniojo Lietuvos parlamentarizmo kūrėjų. Veiklus Šakių gydytojas, savivaldos kūrėjas netrukus tapo žinomu ne tik vietos, bet ir valstybės politiku. Pirmuosiuose demokratiniuose rinkimuose jis buvo išrinktas į Steigiamąjį Seimą, kuriam teko garbė ir pareiga užbaigti Lietuvos valstybės atkūrimo darbą ir įgyvendinti 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Akto priesaką – nustatyti „Lietuvos valstybės pamatus“. 1920 m. gegužės 15-ąją Steigiamasis Seimas proklamavo Lietuvos nepriklausomybę ir Lietuvą paskelbė demokratine respublika. Šis Seimas darbą baigė priėmęs pirmąją nuolatinę Lietuvos Valstybės Konstituciją.

Demokratiškų pažiūrų J. Staugaitis savo darbais liudijo politinio dialogo svarbą, jis visą kadenciją buvo Steigiamojo Seimo prezidiumo narys – pirmasis vicepirmininkas. Į šias pareigas buvo renkamas ir vėlesnių kadencijų Seime. Jis yra ilgiausiai pirmojo vicepirmininko pareigas ėjęs 1920–1927 metų Seimo narys. Būdamas Seimo nariu J. Staugaitis dirbo Užsienio reikalų, Sveikatos, Finansų ir biudžeto, Statuto ir Redakcijos komisijose.

Du kartus J. Staugaitis buvo išrinktas Seimo Pirmininku, šias pareigas ėjo Antrajame (1926 m. vasario 9 d. – 1926 m. kovo 5 d.) ir Trečiajame (1926 m. birželio 2 d. – 1926 m. gruodžio 19 d.) Seime. Eidamas Seimo Pirmininko pareigas jis išsiskyrė gebėjimu vesti politines diskusijas, nuraminti impulsyvius parlamento narius. Buvo principingas, atvirai reiškė ir gynė savo įsitikinimus.

1926 m. gruodžio 17 d. J. Staugaitis tapo karinio perversmo liudininku ir buvo priverstas atsistatydinti iš Seimo Pirmininko pareigų, o vėliau stebėti politinę krizę, kuri lėmė Seimo, kaip institucijos, pašalinimą iš politinio Lietuvos valstybės gyvenimo. Paleidus Seimą, J. Staugaitis daugiau nėjo valstybinių pareigų, tačiau nenusišalino nuo partinių reikalų Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungoje. Vėlesniais metais jis atsidėjo mediko visuomenininko darbui.

Nepaisant visų nuopelnų kuriant Lietuvos parlamentinę sistemą, J. Staugaitis Lietuvos politikos istorijoje yra dar nepakankamai žinoma ir pristatyta asmenybė. Tai iš dalies lemia išblaškyta šaltinių bazė ir išlikę negausūs istoriniai duomenys, be to, J. Staugaitis pasižymėjo ypatingu kuklumu ir santūrumu.

Parodą parengė Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija, parodos partnerė – Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka.

Trumpai apie renginį

Data liepos 12 d. – rugpjūčio 20 d.
Laikas bibliotekos darbo valandomis
Vieta Valstybingumo erdvė, II a.
Dalyvavimas įėjimas laisvas
Daugiau informacijos socialiniame tinkle „Facebook“

Pasaulio lietuvių jaunimo diskusijoje – siekis būti mūsų šalies ambasadoriais

Liepos 9–11 dienomis Lietuvos Respublikos Seime vyksta Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) XVI Seimo posėdis. Posėdžiauja PLB nariai iš 35 valstybių. Aktyviai jo sesijose dalyvauja ir pasaulio lietuvių jaunimo atstovai, kurie į Nacionalinę biblioteką pakvietė dar ir padiskutuoti tema „Kas šiandien yra pasaulio lietuvių jaunimas?“

Pirmadienio vakarą Pasaulio lietuvių universitetas (VDU) ir Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos atstovai kvietė pasvarstyti, kokias pasaulio lietuvių jaunimo grupes galėtume išskirti stebėdami, kaip kinta mūsų diasporinė sąmonė.

Kas apibrėžia pasaulio lietuvių jaunimą? Ar pasaulio lietuvių jaunimas, emigrantai ir išeivija, arba diaspora, yra tapatūs? Ar svetur studijuojantys yra diaspora? Ar derėtų lietuvių „globalumą“ vertinti pagal skalę? Šiuos ir kitus klausimus analizavo diskusijos dalyviai: Manvydas Džiaugys (Vytauto Didžiojo universitetas), Marija Antanavičiūtė (Jungtinės Karalystės lietuvių jaunimo sąjunga), Dovas Lietuvninkas (JAV lietuvių bendruomenė), Irena Kowalewska (Užsienio lietuvių studentų klubas), Rimas Leonavičius (Urugvajaus lietuvių bendruomenė), Sandra Bernotaitė (žurnalo „Pasaulio lietuvis“ redaktorė), dr. Darius Udrys (Vilniaus universitetas), prof. Egidijus Aleksandravičius (Vytauto Didžiojo universitetas). Diskusiją vedė Pasaulio lietuvių jaunimo sąjunga pirmininkas Vladas Oleinikovas.

Lenkijoje gimusi I. Kowalewska pasakojo apie sunkumus augant etniškai vienalytėje šalyje. Jos lietuviška kilmė daug kam atrodė neįprastai, bet ilgainiui I. Kowalewska ėmė jausti didelę aplinkinių pagarbą: „Lenkai lietuvius traktuoja pagarbiai, bet pagarbą reikia užsitarnauti“, – sakė ji.

Prof. E. Aleksandravičius pabrėžė, jog Lietuvos nepriklausomybė nepakeitė išeivių, bet padarė didelę įtaką gyvenantiems Lietuvoje: „Niekada per visą Lietuvos istoriją šitiek žmonių iš savo krašto nebuvo išvažiavę“, – teigė jis. Priežasčių jis siūlo ieškoti nevisavertiškumo komplekse, kamuojančiame lietuvius.

Kalbėta ir apie sąvokas „diaspora“, „migracija“, „emigracija“, „išeivija“. Dr. D. Udrys pabrėžė, jog šios sąvokos nėra esminiai dalykai, nes jų vartojimas kartais stato sienas, o ne vienija lietuvius.

R. Leonavičius pasakojo, jog prie Urugvajaus lietuvių bendruomenės veiklos jungiasi ir žmonės, kurių ryšys su Lietuva minimalus, tačiau jie šalyje jaučiasi kitokie, o įsitraukę į lietuvių veiklą atranda save.

S. Bernotaitė pabrėžė, jog labai svarbu, kad aktyviai veiktų užsienio lietuvių jaunimas, nes ne visos lietuvių kartos dalyvauja organizacijų veikloje.

Apibendrinami diskusiją, jos dalyviai pabrėžė, jog esminis ateities Lietuvos klestėjimo veiksnys yra švietimas, o kiekvienas, lietuvis, gyvenantis už jos ribų, turėtų nepamiršti, jog iš jo elgesio kiti spręs ir apie visą šalį.

Biržiškų šeimos pėdsakai Nacionalinėje bibliotekoje

Rima Dirsytė


Viktoras, Mykolas ir Vaclovas Biržiškos. 1934 m.

Lietuviai visais laikais  gerbė mirusiuosius ir laikė šventa pareiga įvykdyti  mirštančiojo šeimos nariams žodžiu ar raštu pareikštą savo paskutinę valią. Tiek Sibiro tremtinių, tiek nuo sovietų į svetimas šalis pasitraukusių mūsų tautiečių paskutinis prašymas neretai būdavo parvežti jų palaikus ir palaidoti gimtojoje žemėje. Liepos 11 d. bus perlaidojami vieno iš dvidešimties Vasario 16-osios akto signatarų, Lietuvos Tarybos nario, Vytauto Didžiojo universiteto ir Vilniaus universiteto rektoriaus Mykolo Biržiškos (1882–1964), jo žmonos  visuomenės, kultūros, politinės veikėjos Bronislavos Biržiškienės-Šėmytės (1879–1955), Kauno universiteto mokslinės bibliotekos įkūrėjo, Kauno ir Vilniaus universitetų bibliotekų direktoriaus, bibliografo ir kultūros istoriko, „Lietuviškosios enciklopedijos“ redaktoriaus, profesoriaus Vaclovo Biržiškos (1884–1956) ir matematiko, Kauno ir Vilniaus universitetų profesoriaus Viktoro Biržiškos (1886–1964) palaikai. Iniciatyvos įvykdyti senelio ir jo brolių testamentu išreikštą valią būti palaidotiems Lietuvoje, Vilniaus Rasų kapinėse, ėmėsi Mykolo ir Bronislavos Biržiškų anūkai Vytautas Mikle Barauskas ir Venta Maria Leon.

Vaclovo Kosciuškos sukurtas Vaclovo Biržiškos ekslibrisas.

Vaclovas Biržiška dirbo Nacionalinėje bibliotekoje – 1923–25 m. jis buvo  tuometinio Valstybinio centrinio knygyno vedėjo Eduardo Volterio padėjėju, bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugomas nedidelis V. Biržiškos archyvas. Deja, nėra tiksliai žinoma, kaip dokumentai buvo gauti. Rankraščių gavimo knygoje yra du įrašai: 1950 m. gegužės 9 d. įrašas Nr.60 fiksuoja per bibliotekos direktorių Juozą Rimantą įsigytas „rankraštinio fondo nuotrupas“ – 440 lapų viename aplanke; 1951 m. vasario 14 d. įrašas Nr.80 mini „Lietuviškosios enciklopedijos“ medžiagą – „apie 24 bibliotekinius aplankus“, perduotus iš buvusios „Varpo“ bendrovės (įrašas pieštuku). Ši medžiaga sudėta į vieną fondą (F32 – Vaclovo Biržiškos rankraščių fondas).  Fondas sutvarkytas 1986 m., suskirstytas į 331 saugojimo vienetą, chronologinės ribos – 1904–1944 m. Didžiąją archyvo dalį sudaro straipsniai bei paruošiamoji medžiaga „Lietuviškajai enciklopedijai“, surinkta arba paruošta paties Vaclovo Biržiškos: asmenų biografijos ir autobiografijos, ikonografija bei spaudos iškarpos – visuomenės ir kultūros veikėjų, rašytojų, pedagogų ir kitų žymių asmenų, daugelio Lietuvos architektūros paminklų, bažnyčių ir koplytėlių, istorinių įvykių, gamtos ir istorinių paminklų, miestų, miestelių ir kaimų, švietimo ir socialinio aprūpinimo įstaigų, buitinės, etnografinės ir kitos nuotraukos, atvirukai, iškarpos. Gausūs asmenvardžių, vietovardžių ir kitų vardažodių rinkiniai bei kartotekos.  Be to, yra keletas straipsnių bibliografijos ir kitomis temomis: „Lietuviškosios bibliografijos istorija“, „Nežinomi senieji lietuvių raštai ir raštininkai“, kitos surinktos žinios apie vienuolynus, mokyklas, draugijas, spaudos istoriją ir kt.

Biržiška, Vaclovas. Dr. M. Gumovskio knygos „Mennica Wilénska w XVI i XVII wieku“, išleistos Varšuvoje 1921, recenzija. [1930].

 Besidomintys skaitytojai kituose Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugomuose archyvuose ras išlikusį V. Biržiškos susirašinėjimą su istoriku Zenonu Ivinskiu, Marija Mašiotaite-Urbšiene ir kitais asmenimis įvairiais bibliografiniais klausimais ar dėl medžiagos  pateikimo „Lietuviškajai enciklopedijai“, su Juozu Rimantu –  rinkinio „Bibliotheca Lituana“ reikalais, keletą jo skaitytų paskaitų konspektų,  kitų autorių straipsnių recenzijų ir apžvalgų bei kt.

Įvairiuose fonduose išlikę nemažai su Mykolu  Biržiška susijusių dokumentų (paskaitų konspektai, ikonografinė medžiaga, kt.), Viktoro Biržiškos – vienas kitas dokumentas (matematikos paskaitų konspektai, keletas nuotraukų). Apie brolius  Biržiškas dažnai rašoma kitų asmenų korespondencijoje ir įvairiuose raštuose.

Dr. Dalia Cidzikaitė apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu

Valstybės – Karaliaus Mindaugo karūnavimo – dieną Prezidentūroje tradiciškai įteikti valstybės apdovanojimai. Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu apdovanota Dalia Cidzikaitė – Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentų paveldo tyrimų departamento Lituanistikos skyriaus tyrėja, buvusi Amerikos lietuvių laikraščio „Draugas“ vyriausioji redaktorė, lietuvių išeivijos publikuoto paveldo puoselėtoja ir skleidėja; daktarė. Didžiuojamės ir sveikiname!

 

G. Milerytės-Japertienės knyga apie lietuvių ir lenkų santykius bus išleista ir kaimyninėje šalyje

Trečiadienio vakarą Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Valstybingumo erdvėje buvo pristatyta Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Lituanistikos skyriaus vadovės dr. Giedrės Milerytės-Japertienės monografija „Lietuvos ir Lenkijos santykių vizijos emigracijoje 1945–1990 m.“

Renginyje dalyvavo knygos autorė dr. Giedrė Milerytė-Japertienė, prof. Juozas Skirius, prof. Egidijus Aleksandravičius, doc. dr. Andžejus Pukšto.

Monografija skirta pusės amžiaus lietuvių ir lenkų santykiams emigracijoje aptarti – ir realiems Vakaruose buvusiems kontaktams, ir idėjoms, kurios ženklino abipusį bendradarbiavimą arba skatino neapykantą. Knygoje analizuojami privačiuose intelektualiniuose sambūriuose puoselėti vaizdiniai, pristatoma gausioje emigracinėje spaudoje vykusi polemika dėl Lietuvos ir Lenkijos ateities vizijų, taip pat bandoma pagrįsti, kokios idėjos ir kokie žmonės vedė į darnią šiandienos kaimynystę.

Doc. dr. Andžejus Pukšto pasidžiaugė, kad knyga simboliškai išleista būtent 2018 metais ir dar prieš švenčiant liepos 6-ąją, nes santykiai su Lenkija buvo, yra ir išlieka labai svarbūs mūsų valstybingumui.

G. Milerytė-Japertienė pasakojo, kad rašant knygą teko nemažai pakeliauti – naudotasi archyvais, įsikūrusiais Londone, Niujorke, Putname, Čikagoje, Lenkijos miestuose. Tikrai neplanuota, kad monografija dienos šviesą išvys būtent šimtmečio metais, nes šią temą autorė gvildena jau dešimt metų.

Prof. J. Skirius pabrėžė, kad autorė pasirinko nagrinėti sudėtingą laikotarpį – iškart po Antrojo pasaulinio karo buvo nelengva užmegzti dialogą, ypač užsienyje likusiems diplomatams, nes Lenkijos pusė teigė, kad šalis ne tik turi išsaugoti po karo gautas vokiškas žemes, bet ir ateityje siekti susigrąžinti Vilniaus kraštą. Reikėjo nemažai pastangų, kad išeiviai surastų bendrų sąlyčio taškų.

Prof. E. Aleksandravičius teigė, kad išeivijos mintį svarbu nagrinėti todėl, kad ji daro didelę įtaką dabartiniams šalių santykiams – apie Jerzy Giedroycą Paryžiuje susibūrę intelektualai suformavo dabartinį Lenkijos geopolitinį ir geokultūrinį pasaulėvaizdį ir padėjo pagrindą tarpukario nesutarimams peržengti.

Renginio pabaigoje A. Pukšto pasidžiaugė, kad knyga turėtų būti išleista ir Lenkijoje.

Monografiją, finansuojant Lietuvos mokslo tarybai, išleido Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka.

Top