Nykos mokslai pas profesorių Prioult

S. Chovas. Nuotrauka. Alfonsas Nyka-Niliūnas. 1938. Maironio lietuvių literatūros muziejus

1938 m., baigęs Utenos gimnaziją, Alfonsas Čipkus, dabar geriau žinomas kaip A. Nyka-Niliūnas, pradėjo romanistikos ir filosofijos studijas Vytauto Didžiojo universitete.  Tais pačiais metais į Lietuvą iš Prancūzijos atvyko ir VDU Humanitarinių mokslų fakulteto Romanų kalbų ir literatūrų katedros vedėju tapo profesorius Prioult, Honoré de Balzaco kūrybos tyrinėtojas.

„Lietuvos žinios“ taip pristatė naująjį VDU dėstytoją: „Šeštadienį, sausio 29 U-to salėje įvyko naujo prancūzų prof. A. Prioulto įžanginė paskaita. Jisai jau yra 52 metų amžiaus, jau kiek žilais plaukais, gyvo temperamento, ryškios, gražios iškalbos ir bendrai simpatingos išvaizdos žmogus. <…> Savo kilme esąs tų normanų tiesioginis ainis, kurie kadaise atsikraustė ir greit prisitaikė vietinėmis sąlygomis, kas duoda pagrindo manyti, kaip pastebėjo f-to sekretorius, kad jis čia greit susigyvens su mumis, juo labjau, kad jau yra susirūpinęs mokytis lietuvių kalbos.“[1]

Nei Nyka, nei profesorius Prioult neužsibuvo laikinojoje sostinėje Kaune: Lietuvai atgavus Vilnių, VDU Humanitarinių mokslų fakultetas buvo perkeltas į šį miestą. Nors laikraščiuose profesorius Prioult apibūdintas kaip puikus oratorius, panašu, kad studentams jo paskaitos didelio malonumo neteikė. Nykos bičiulis Vytautas Aleksandras Jonynas „Varnikėse Nykos dienoraščio paraštėj“ [2] prancūzą aprašė gan kandžiai:

Profesorius Prioult. Potreto aut. E. Akmanas. LNB RKRS, F55-452

„Jis buvo tipingas profesorius specialistas, devyniolikto amžiaus padaras, su visais savo pomėgiais ir sąlyginiais refleksais. Didžiai mokytas, kruopštus „krapštiranka“, bet nelabai suvokiantis, kad jo auditoriją sudaro ne gimtosios Normandijos jaunimėlis, o pirmi nuo žagrės, ištroškę mokslo ir apšvietos Lietuvos žmonės <…>  Kur buvęs, nebuvęs, jis vis grįždavo prie savo visaip išvarpytos balzakiados ir toji akademinė erudicija mums eidavo, mandagiai tariant, per gerklę. Ačiū Dievui, jam pasitaikydavo protarpiais pamest savo „cours magistral“ siūlą ir tokių digresijų proga jis prasitardavo, kad esama labai įdomaus romano apie Kanados Prancūzų buitį (Louis Hémon Maria Chapdelaine), ar kad vertas mūsų, viengungių, dėmesio Benjamin Constant romanas Adolphe.

Lietuvių kalbos profesorius mokėsi iš kortelių. LNB RKRS, F55

„Mes pliekėm į užrašus, nespėdami nei jų perskaityti, nei kitaip pagilinti savo žinių bagažą, ir baimindamies, kaip mes valiosim parašyti diplominį. Tada mums su Nyka kilo geniali mintis. Eit pakalbinti Prioult‘ą, kad jis mums duotų pratybų, namų darbų. Sakysim rašyt referatus.“

„Prof. Prioult‘as buvo matomai sujaudintas tokios mūsų narsos tobulintis ir tobulėt, bet, suktas senis, sugebėjo mus bematant įtikint, kad mums, žvaliems jaunuoliams, visų tų (varginančių) pratybų nereikia. Mat mes visai nebuvom pagalvoję, kad mūsų sumanymas reiškė jam padidintą darbo krūvį. Dar mažiau pagalvojom, kad mūsų veiksmas buvo jam akibrokštu, jo metodologinio darbo kritika. Man iki šiol neaišku, ar tektų dėl to mūsų demaršo rausti, ar juo didžiuotis.“

Nykos „Dienoraščio fragmentuose“ profesorius išnyra įraše apie universiteto baigimą[3]:

„Mano profesorius ir vyriausiasis egzaminatorius Monsieur Albert Prioult tuoj pat pertraukdavo ir atsakymą (gėrėdamasis savo iškalba) tęsė jau pats, man tik retkarčiais spėjant įterpti kokį nors patariamąjį trigrašį. Kiti komisijos nariai nėmaž nesijaudino, nes, nemokėdami prancūziškai, vis tiek nieko nesuprato.“

Jonynas reziumuoja[4]:

„Šis komiškas vaizdelis man rodo, kad mes nebuvom Prioult‘ui įsipykę, kad jis, anaiptol,  mums nekeršijo.“


[1]Naujas humanit. mokslų fakulteto mokslininkas.  Lietuvos žinios, 1938, saus. 31 d., p. 8.

[2] Jonynas, Vytautas A. Varnikės Nykos dienoraščio paraštėj. Metmenys, 1998, Nr. 75, p. 150-152.

[3] Nyka-Niliūnas, Alfonsas. Dienoraščio fragmentai: 1938-1970. Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1998, p. 70.

[4] Jonynas, p. 152.

Įrašas paskelbtas temoje Naujienos ir pažymėtas , .Išsisaugokite pastovią nuorodą.