Besirengiant parodai „Lietuvių išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990 m.“: Deimantė Žukauskienė apie pažintį su Marku Lipu

Pasakoja Deimantė Žukauskienė


Puslapis iš Brazilijos lietuvių žurnalo „Mūsų Lietuva“

Labai smagu, kai darbas dovanoja galimybę susipažinti su įdomiais žmonėmis. Besiruošdama planuojamai parodai „Lietuvių išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990 m.“ ir ieškodama spaudos bendradarbių kontaktų buvau nekreipta į Marką Lipą, kuris ne tik papasakojo apie darbą bene ilgiausiai leistame (1948-2015) Brazilijos lietuvių žurnale „Mūsų Lietuva“, bet ir papasakojo apie savo šeimą, gyvenimą, darbus, mielai talkininkavo man ieškant kitų galimų respondentų bei suteikė žinių apie Brazilijos lietuvių bendruomenę. Labai tiksliai istoriką Marką Lipą yra apibūdinęs lietuvių istorikas profesorius Egidijus Aleksandravičius, grįžęs iš ekspedicijos po Braziliją, ir parengęs pokalbių knygą, jog man belieka tik pritarti.

Markas Lipas – unikalus Vila Zelina herojus, kurio šaknys supina lietuviškus ir austriškus pradus. Ankstyvos tapatybės dilemos baigėsi aiškiai išreikšto lietuviškumo pergale. Prieš tapdamas profesionaliu istoriku, jis paragavo Vasario 16-osios gimnazijos Vokietijoje mokslo ir ugdymo. Galima sakyti, kad yra tipiškas tos lietuviškos diasporos akademijos alumnas – pasirengęs daug paaukoti lietuvybės išlaikymo Brazilijoje labui, nuolat sekantis Lietuvos gyvenimo ritmą ir sakantis, kad čia – Brazilijoje – net tas, kad lietuviškai šneka nesklandžiai, neretai protėvių šalį myli labiau, nei naujieji emigrantai


Pokalbiai lietuvių pasaulio pakraštyje: Brazilija / Vytauto Didžiojo universitetas. Lietuvių išeivijos institutas ; sudarytojai Egidijus Aleksandravičius, Daiva Kuzmickaitė, Ingrida Celešiūtė, Marija Raškauskienė. Vilnius : Versus aureus, [2013]. P. 29

Papasakokite savo šeimos atvykimo į Braziliją istoriją… Kada atvyko seneliai atvyko? Kaip jiems čia sekėsi įsikurti? Ką dirbo?

Kaip dauguma lietuvių. kurie emigravo į Pietų Ameriką XX a. pradžioje, mano seneliai iškeliavo iš Lietuvos 1927 metais dėl sunkios gyvenimo padėties. Abu buvo jauni, ir tuo metu vykdyta didelė propaganda, kaip gera buvo gyventi Brazilijoje: čia duona augdavo ant medžio, nereikėdavo daug drabužių dėvėti dėl šilumos ir t.t. Brazilijos valdžia kelionę apmokėdavo, nes tuo metu ypač reikėjo darbininkų kavos plantacijose. Mano močiutė buvo iš Raseinių, o senelis iš Rokiškio… Mano močiutė sakė, kad jos tėvas po ilgos kelionės, kai tik atvažiavo į kavos plantaciją, pamatė, kad nieko gero čia nėra. Lužne nebuvo baldų, jie turėjo miegoti ant kavos maišų… Dėl to, kad tie maišai buvo žemėti, supurvinti, jie manė, kad tai kraujas… Jie meldėsi ištisą naktį. Kai tik buvo galima, jie persikėlė į San Paulo miestą. Močiutė su seneliu susitiko lietuviškose sueigose, lietuviai stengėsi susirinkti salėse, bažnyčiose ir taip daug kas sau rasdavo porą. Seneliai dirbo paprastus darbus. Mano močiutė buvo valytoja, o senelis dirbo elektrinės techniku. Jie San Paulo mieste ir apsivedė. Po vestuvių, mano močiutė buvo namų šeimininkė, o senelis dirbo toliau elektrinėje iki pat pensijos.

Kaip Jus šeimoje auklėjo? Kaip sekėsi puoselėti lietuviškumą?

Mano tėvas gimė Brazilijoje. Tėvas dar kalbėjo lietuviškai, kai buvo mažas, bet II pasaulinio karo metu kieme buvo kitų berniukų persekiotas, mušamas, nes šviesiaplaukis, kuris nekalba portugališkai, anot jų – vokietis. Tada tėvas nustojo kalbėti lietuviškai, nors ir toliau suprato kalbą. Jis tapo mechanikas ir dirbo automobilių gamykloje. Mano mama yra vokiečių kilmės, tai mano tėvai buvo mišri šeima. Aš neišmokau lietuviškai kalbėti namuose, o Vasario 16-osios gimnazijoje, Vokietijoje. Pabuvau metus tenai. Nors nekalbant iš pradžių lietuviškai, nuo jaunystės aš su broliu dalyvavome Brazilijos lietuvių bendruomenės organizacijose, šokių grupėje, skautų veikloje ir t.t. Aš pats vedžiau lietuvaitę.

Kaip lietuviškumą sekėsi perteikti savo vaikams? Ar svarstėte kada nors visam laikui apsigyventi Lietuvoje?

Mano sūnus Lucas irgi dalyvavo lietuviškoje veikloje. Ir taip, dažnai ateina mintis, ypač dėl to, kad turiu Lietuvos pilietybę. Esu istorijos mokytojas, ir tikiu, kad būtų labai įdomu ir man, ir mokiniams, jeigu turėčiau progą dėstyti Lietuvoje. Gal kada nors teks?

Kokioje lietuviškoje veikloje Brazilijoje dalyvaujate/dalyvavote?

Kaip pasakojau, šokių grupėje, skautų veikloje, lituanistinės mokykloje, rašiau straipsnius „Mūsų Lietuvos“ žurnalui. Bet negaliu pasakyti, kad šiuo metu toje veikloje aktyviai dalyvauju.

Papasakokite daugiau apie tą periodą, kai darbavotės „Mūsų Lietuvos“ žurnale…

Beveik 10 paskutiniųjų žurnalo gyvavimo metų buvau „Mūsų Lietuvos“ spaudos bendradarbis. Rašiau Lietuvos istoriją portugališkai, bei tokį „romaną“ apie vieną šeimą Lietuvos istorijoje nuo Mindaugo laikų iki jai imigruojant į Braziliją… Paskutiniu metu, žurnalas buvo spausdinamas lietuvių ir portugalų kalbomis, nes mažai kas lietuviškai šneka. Žurnalas nustojo ėjęs, nes susidūrė su finansiniais sunkumais… Buvo daugiau parduotas ir išsiųstas paštu, o dabar dauguma žmonių skaito elektroninę spaudą. Gal pritrūko ir padėjėjų. Vis tie patys žmonės parašydavo straipsnius, visi dirbo geranoriškai, nemokamai. Ilgai už leidybą ir platinimą buvo atsakingi lietuvių bažnyčios kunigai. Pirmiau jėzuitai, paskui saleziečiai, bet po truputį, tie kunigai arba buvo paskirti kitam kraštui, arba iškeliavo į amžinybę, todėl šiuos reikalus perėmė San Paulo lietuvių bendruomenė. Mes, spaudos bendradarbiai, retkarčiais susirinkdavome. Sakyčiau, kad vieną kartą į metus. Būdavo kalbama apie finansus, kas turėtų išsiųsti žurnalus, kas parašyti straipsnius ir apie ką. Tada pasiųsdavome redaktorei (mano laikais, Sandrai  Mikalauskas-Petroff). Ir paskui ilgai nesimatydavome, nes bendraudavome interneto pagalba. Vienišas mano darbas buvo… Atsisėsti prie kompiuterio ir rašyti… Bet man buvo labai naudinga, nes galų gale, per tiek metų rašant, turėjau beveik visą savo knygą apie Lietuvos istorijos sagą. O kaip pasibaigė… Po truputį tie (tada) „senukai“ iškeliavo į Anapilį ir jų įpėdiniams nebebuvo taip svarbu leidinys, o žurnalas jau finansiškai jau neišsilaikė. Mes pabandėme atgaivinti interneto svetainėje, bet nepasisekė. Bet čia aš pateikiu tik savo požiūrį. Gal kas iš žurnalo bendradarbių manytų kitaip…Tik turiu pripažinti, kad aš labai džiaugiuosi, kad turėjau progos būti „Mūsų Lietuvos“ kolaborantas, nes žurnalas buvo gražiai spausdintas ir su širdimi padarytas.

Kuo šiuo metu užsiimate?

Paskutiniu metu sunkiau dalyvauti tose veiklose, bet kai tik bus galima, norėčiau vėl dėstyti lietuvių kalbą ir Lietuvos istoriją lituanistinėje mokykloje. Šiuo metu mokau istorijos Brazilijos mokyklose nuo VI iki XIII klasės ir ką tik pradėjau psichopedagogikos studijas.

Gal žinote ar atvyksta lietuvių gyventi į Braziliją? Kaip manote, kuo Brazilija gali būti patraukli lietuviams?

Man atrodo, kad kol kas mažai lietuvių atvyksta gyventi į Braziliją. Daugiausiai tai yra profesoriai, inžinieriai, studentai, kurie pasilieka čia neilgai. Skiriasi mūsų klimatas ir gamta. Gal Brazilija nėra tokia patraukli dažnai ir dėl finansinių ir socialinių problemų. Gal Šiaurės Amerika yra daug įdomesnė, tiems, kuriems nori įsikurti svetur.

Kokią lietuvišką veiklą dabar galima rasti Brazilijoje?

Brazilijoje veikia lietuvių bendruomenė, jaunimo sąjunga, yra dvi šokių grupės, lituanistinė mokykla „Vilnis“ ir San Paulo mieste yra tikras lietuviškas rajonas: „Vila Zelina”. Tenai vyksta dauguma lietuviškų renginių, o taip pat ir yra lietuvių bažnyčia, lietuviškų maisto prekių parduotuvės, restoranas, karčiama.

Su kokiomis problemomis šiuo metu susiduria lietuvių bendruomenė?

Tos problemos jau tęsiasi labai seniai, generacija po generacijos. Senieji lietuviai, vystę lietuvišką veiklą, miršta, o naujų, energingų lietuvių neatvyksta… Atvyksta daugiausiai praktikantai iš Lietuvos dėstyti lietuvių kalbos, kultūros keletui mėnesių Lietuvos konsulato dėka. Jie šiek tiek padeda dar su organizacijų veikla, bet pagrindines problemas sunku spręsti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*