Parodai „Išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990-ųjų“ besirengiant: ateitininkų žurnalas „Ateitis“

Parengė Juozas Polikaitis



Petras Plumpa, Juozas Polikaitis, Vidas Abraitis 1999 m. Akimirka iš ateitininkų atkūrimo Lietuvoje 10-čio konferencijos. Nuotrauka iš LNB ADDSC.

Norint kalbėti apie „Ateities“ žurnalo leidimą ar perkėlimą, reikia pažvelgti į ateitininkiją iš istorinės perspektyvos, kodėl tokio žurnalo arba leidinio reikėjo. Peržvelgus ateitininkijos ir „Ateities“ istorinius puslapius bus aiškiau, kodėl šio leidinio perkėlimas į Lietuvą buvo tinkamu laiku, logiškas ir būtinas.

„Ateities“ pradžia nusako laikotarpį (epochą) sąmoningos ir organizuotos lietuviško jaunimo ir inteligentijos kovos už pilnutinės katalikybės išlaikymą ir krikščioniškosios dvasios klestėjimą Lietuvoje. Apie „Ateitį“ susiformavo gilios dvasios, idealistinis, giliai tikintis ir tautai ištikimas ateitininkiškas sąjūdis. Jis didele dalimi išugdė Lietuvai katalikišką, gaivia kūrybine dvasia pasireiškusią inteligentiją. Todėl nenuostabu, kad ateitininkijos atkūrimo Lietuvoje (1989 m.) suvažiavimo metu, kardinolas Vincentas Sladkevičius ragino atkurtąją ateitininkiją būti antruoju dvasiniu Lietuvos atgimimu.

Šiais metais švenčiame 110 metų sukaktį nuo lietuvių katalikų studentų Liuvene susivienijimo, o kitais metais minėsime 110 metų sukaktį nuo pirmojo „Ateities“ numerio pasirodymo. Todėl nuo to laiko ir vadinamės ateitininkais.

Pradžia

Nuo 1909 m. „Lietuvos žinios“ leido priedą „Aušrinę“, skirtą „pažangiesiems ir pirmeiviams moksleiviams“. Studentas Pranas Dovydaitis parašė straipsnį į „Aušrinę“, pavadintą „Tikėjimo elementai žmogaus gyvenime“. „Aušrinės“ redakcija jį priėmė, bet įspėjo, kad ateityje nepasižada tokios tematikos tekstus talpinti žurnalo puslapiuose. Tapo aišku, kad „Aušrinei“ katalikiškos idėjos nepriimtinos. P. Dovydaitis, neradęs vietos „Aušrinėje“, kreipėsi į „Draugijos“ žurnalo redaktorių Adomą Jakštą-Dambrauską. Pastarasis kartu su 1911 m. vasario mėn. „Draugijos“ 50-tu numeriu išleido priedą „Ateitis“. Naujasis priedas, tuo metu turėjo atlaikyti skaudžius marksistinio socializmo ir laisvamanybės smūgius Lietuvos jaunimo dvasiai ir skatinti visus į katalikiškos Lietuvos kūrimą.


Pirmasis „Ateities“ numeris (1911, nr.1)

1919 m. „Ateities“ leidybą perėmė leisti Moksleivių ateitininkų sąjunga (MAS). Klausimas – kodėl MAS? Priežastis visai paprasta. Iki Palangos reorganizacinės konferencijos, vykusios 1927 m., ateitininkai dar nebuvo persiorganizavę į Ateitininkų federacinę organizacinę struktūrą su trimis sąjungomis, todėl iki 1927 m. MAS buvo atsakinga už „Ateities“ leidimą.

Reorganizacinėje konferencijoje buvo įsteigta spaudos administratoriaus institucija, kuri veikė autonomiškai, tačiau Vyriausioji Ateitininkų federacijos (AF) valdyba tvirtino metines sąmatas ir apyskaitas. Tuo metu „Ateitis“ buvo skiriama vyresniesiems moksleiviams, todėl žurnale didesnę dalį turinio užpildė patys moksleiviai.

Žurnalas be pertraukos ėjo iki 1940 m. birželio mėn., kada bolševikai uždraudė ateitininkijos veiklą ir uždarė „Ateitį“. Vokiečių okupacijos metu, rezistencinio sąjūdžio žmonės buvo nutarę leisti nelegalią „Ateitį“, bet antroji Sovietų Sąjungos okupacija 1944 m. vasarą šio plano įgyvendinimą sutrukdė.

Toliau skaityti „Parodai „Išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990-ųjų“ besirengiant: ateitininkų žurnalas „Ateitis““

Atsisveikinant su lietuvių kultūrinio paveldo išeivijoje puoselėtoju Stenliu Balzeku jaunesniuoju


2009 metais Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerija Balzeko lietuvių kultūros muziejų apdovanojo garbės ženklą „Lietuvos tūkstantmečio žvaigždė“. „Lithuanian Museum Review“, 2009 (226), balandis-birželis.

Verslininkas, visuomenės veikėjas, muziejininkas, mecenatas, Lietuvos Respublikos garbės konsulas Floridos valstijoje Stenlis (Stanley) Balzekas jaunesnysis (1924–2020) į lietuvių išeivijos ir Lietuvos istoriją įeis kaip lietuvių kultūrai, ypač muziejiniam paveldui, nusipelnęs žmogus.  

Balzekas gimė 1924 m. spalio 8 d. Čikagoje. 1950 metais De Paulo universitete Čikagoje apgynęs magistro laipsnį, tais pačiais metais tapo 1919 metais tėvo Stenlio Balzeko vyresniojo įkurtos bendrovės „Balzekas Motor Sales“ prezidentu. Ir nors verslas sekėsi, vietoj to, kad jį plėstų, Stenlis Balzekas jaunesnysis žengė neįprastą žingsnį – 1966 metais pietinėje Čikagos dalyje jis įkūrė lietuvių kultūros muziejų, ilgainiui tapusį ne tik Čikagos, bet visos Amerikos lietuvių kultūros centru, ne vienos lietuviškos organizacijos namais. Be jokios abejonės, meilę lietuvybei ir lietuviams jau Amerikoje gimusiam sūnui įskiepijo tėvai, ypač tėvas Balzekas vyresnysis, kuris, Antrajam pasauliniam karui pasibaigus, į Ameriką atsikvietė net 354 dipukų šeimas.

Savo vizija ir užmojais Balzekas jaunesnysis priminė kitą JAV lietuvį numizmatą ir muziejininką Aleksandrą Mykolą Račkų (1893–1965), kuris 1940 m. Čikagoje įsteigė Lituanistikos muziejų ir kuriam savo laiku priklausė didžiausia pasaulyje lietuviškos numizmatikos kolekcija.

Toliau skaityti „Atsisveikinant su lietuvių kultūrinio paveldo išeivijoje puoselėtoju Stenliu Balzeku jaunesniuoju“

Parodai „Išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990-ųjų“ besirengiant: pokalbis su Vokietijos lietuvių bendruomenės žurnalo „Informacijos“ redaktore Evelina Kislych-Šochiene

Parengė Silvija Stankevičiūtė


Kiekvienas leidinys turi savo istoriją, pažymėtą iššūkių, pasiekimų, didesnės ar mažesnės patirties žyme. Vokietijos lietuvių bendruomenės (VLB) žurnalas „Informacijos“ išsiskiria savo ilgaamžiškumu. Nepaisant istorinių permainų, keičiantis redaktoriams žurnalas leidžiamas nuo 1951 m. iki šių dienų ir tapo svarbia VLB gyvenimo dalimi. Leidinyje apžvelgiami svarbiausi Vokietijos lietuvių bendruomeninio, ir ne tik, gyvenimo įvykiai, renginiai, apylinkių ir jaunimo, lituanistinių mokyklėlių veikla. Ypatingas dėmesys skiriamas kultūrai ir menui, atskiriems Vokietijos lietuvių portretams. Apie leidinio viziją, ilgaamžiškumo ir sėkmės matus, iššūkius, su kuriais susiduria leidinio rengėjai ir daugelį kitų temų kalbėjome su žurnalo „Informacijos“ redaktore Evelina Kislych-Šochiene.

Leidinio vyr. redaktorė Evelina Kislych-Šochienė. Asmeninio archyvo nuotrauka.

Evelina, ar galėtumėte papasakoti, kada pradėjote dirbti su leidiniu „Informacijos“? Kelintais metais įsijungėte į darbus ir kodėl nusprendėte imtis redaktorės atsakomybės?

Į Vokietiją išvykau 2014 m. Apsigyvenau Hamburge ir ten savo gyvenimą pradėjau nuo nulio. Vokietija man buvo visiškai nepažįstama šalis, todėl pradžia nebuvo lengva. Esu linkusi bendrauti, komunikuoti, o vos tik atvykus nebuvo galimybės kalbėti gimtąja kalba. Žinoma, lietuviškai kalbėjome su vyru, smuikininku Algirdu Šochu, tačiau man labai trūko bendravimo bendruomenėje. Pirmą kartą nuvykusi į Hamburgo lietuvių bendruomenės susitikimą labai apsidžiaugiau, nes pajutau, kad net būnant toli nuo Lietuvos yra galimybė kalbėti lietuviškai, yra žmonių, kurie mane supranta. Lietuvių bendruomenė Hamburge mane išgelbėjo nuo sudėtingų momentų, padėjo įveikti dvejones, kai svarsčiau, kad per sunku ir noriu grįžti į tėvynę.

2015 m. buvau pasiūlyta į Vokietijos lietuvių bendruomenės valdybą ir tapau atstove spaudai. Tuomet pasireiškė mano aktyvus vaidmuo VLB. 2017 m. sužinojau, kad ieškomas naujas VLB leidinio redaktorius. Nors turėjau darbą Vokietijoje, man norėjosi prisiliesti prie lietuviškos veiklos ir apskritai žavėjo leidinio ilgaamžiškumas. Dar nebūdama redaktore pati labai džiaugdavausi, kai į mano namus Hamburge ateidavo lietuviškas leidinys. Tuomet galėjau sužinoti, kas vyksta lietuvių gyvenime, tad nusiunčiau savo gyvenimo aprašymą, dalyvavau pokalbyje su dabartiniu mūsų pirmininku Alfredu Hermanu ir sulaukiau teigiamo atsakymo – pradėjau dirbti leidinio redaktore.

Leidinys „Informacijos“ leidžiamas jau beveik septyniasdešimt metų.  Taip pat tai ir vienintelis šiomis dienomis lietuvių kalba leidžiamas informacinis leidinys Vokietijoje. Kas, Jūsų manymu,  lemia leidinio sėkmę ir ilgaamžiškumą? Kas skatina išlaikyti leidinio tęstinumą? Kokie pagrindiniai šių dienų „Informacijų“ tikslai, siekiai ir vizija?

Manyčiau, kad vertėtų pabrėžti organizacijos vertybes. Jeigu sugrįžtume į žurnalo leidybos pradžią, kai jis buvo tarsi metraštis, pagrindinis leidinio, VLB ir apskritai Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) tikslas buvo išsaugoti lietuvių kalbą. Buvo svarbu išsaugoti lietuvišką žodį, nepamiršti kalbėti lietuviškai. Lietuvių kalba aprašyti tai, ką lietuviai daro Vokietijoje, puoselėti lietuviškas tradicijas.

Kitas svarbus dalykas – siekis įamžinti reikšmingus įvykius, istoriją. Buvo regimas didelis noras įamžinti ir išsaugoti skirtingų kartų patirtis, kad jas būtų galima įpakuoti į dėžutę, o atėjus laikui vaikai, nauji bendruomenės nariai jas atvertų ir sužinotų kaip lietuviai kūrėsi Vokietijoje, ką veikė bendruomenė, kokie žmonės dirbo. Manau, kad leidinio ilgaamžiškumą taip pat lėmė iš bendruomenės organiškai išaugęs tikslas telkti žmones, bendradarbiauti. Tuomet nebuvo elektroninių ryšio priemonių ir žurnalas tikrai buvo tapęs žmonių gyvenimo dalimi. Man teko dirbti ir su PLB žurnalu „Pasaulio lietuvis“, tačiau šis žurnalas dėl vienokių ar kitokių priežasčių labiau persikėlė į internetinę erdvę. „Informacijų“ tikslas yra periodiškumas – 10 numerių per metus. Buvo atvejų, kai išleidome ir 11 numerių. Norėjosi, kad VLB žinios kiekvieną mėnesį įkristų į bendruomenės narių dėžutes.

Toliau skaityti „Parodai „Išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990-ųjų“ besirengiant: pokalbis su Vokietijos lietuvių bendruomenės žurnalo „Informacijos“ redaktore Evelina Kislych-Šochiene“

Parodai „Išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990-ųjų“ besirengiant: Lietuvių bendruomenės Švedijoje informacijos sklaida 1995–2011 m.

Nadine Wuchenauer nuotr. / pexels.com

„Leisti įdomų, kokybišką laikraštį visuomeniniais pagrindais nedidelėje bendruomenėje yra milžiniškas darbas“, – teigia buvusi Lietuvių bendruomenės Švedijoje (LBŠ) pirmininkė, leidinio „Lietuvių bendruomenės Švedijoje informacinis leidinys“ atsakingoji redaktorė Audronė Vodzinskaitė-Städje. LBŠ – pirmoji Pasaulio lietuvių bendruomenės narė, išgyvenusi lengvesnius ir sudėtingesnius gyvavimo etapus. 1996 m., iškilus sparčios ir efektyvios komunikacijos poreikiui, bendruomenės gyvenime įvyko esminis lūžis. Dėkojame A. Vodzinskaitei-Städje, geranoriškai pasidalijusiai prisiminimais apie LBŠ ypatumus ir informacijos sklaidos iššūkius.


LBŠ ypatumai

Švedijos lietuvių veikla yra išskirtinė daugeliu požiūrių. LBŠ įsikūrė 1946 m. sausio 12 d. ir tapo pirmąja Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) nare. Tai bene vienintelė lietuvių bendruomenė, po 1990-ųjų sėkmingai sujungusi bendram darbui senuosius, pokario, ir naujuosius, nepriklausomybės, emigrantus. Stokholmo lietuvių „Saulės“ lituanistinė sekmadieninė mokykla, įkurta 1996 m., buvo pirmoji tokio pobūdžio Vakarų Europoje, o ir LBŠ informacijos sklaida vystėsi ypatingai. Pagrindinis visos veiklos tikslas – puoselėti lietuvybę.

Iškilęs poreikis arba Informacija ir finansai

Paprastai LBŠ valdyba visa informacija pasidalydavo tik per metinius susirinkimus, kurie buvo šaukiami Vasario 16-osios proga. Dieną vykdavo susirinkimas, vakare – šventė. Valdybos nariams ta diena būdavo nelengva: reikėjo parengti ataskaitas, planus ir biudžetą bendruomenei, surengti iškilmingą minėjimą su nedideliu koncertu bei vaišėmis, o 1996 m. dar tekdavo atsakyti į narių keliamus labai aštrius klausimus: „Ką jūs darote bendruomenės labui“? arba „Kur jūs dedate mūsų suaukotus pinigus?“ (iki maždaug 2000 m. LBŠ gyvavo iš aukų). Gal šie du klausimai nekildavo pokariu į Švediją patekusiems ir per kelis dešimtmečius artimai susibendravusiems lietuviams, tačiau po 1990-ųjų atvykę jauni žmonės norėjo akivaizdžių rezultatų, išsamios informacijos. Informacijos trūkumas dažnai vedė į nesusipratimus. Buvo aišku, kad atsiskaityti bendruomenei vienu ar dviem sakiniais nepakanka, ir, nors pokylių metu vykdavo neformalūs pasitarimai, visiems klausimams aptarti pritrūkdavo laiko.

Toliau skaityti „Parodai „Išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990-ųjų“ besirengiant: Lietuvių bendruomenės Švedijoje informacijos sklaida 1995–2011 m.“

Parodai „Išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990-ųjų“ besirengiant: filatelistų draugija „Lietuva“ ir jos žurnalas

Tekstas perengtas pagal draugijos „Lietuva“ prezidento ir žurnalo redaktoriaus dr. Audriaus Brazdeikio atsakymus į parodos autorių klausimus.


Filatelistų draugija „LIETUVA“ buvo įkurta 1946 m. spalio 20 d. Čikagoje, JAV. Jos steigėjas,  žurnalistinio darbo patirties turėjęs Ignas Sakalas, laikėsi nuomonės, kad draugijos pagrindinis ramstis ir jos narių tarpusavio susižinojimo priemonė yra reguliariai išeinantis leidinys. Tai nuomonei pritarė pirmoji draugijos valdyba. Pirmas žurnalo numeris pasirodė 1946 m. gruodį

Pirmasis leidinio redaktorius buvo Benediktas S. Jurėnas. Po metų redaktore tapo Ieva Lukošiūtė. Vėliau redaktoriai keitėsi kas kelerius metus. Atskirai paminėjimo verti šie (jie redaktoriais buvo ilgiausiai arba išleido daugiausiai numerių):  Eugenijus Petrauskas, Liudas Kairys, Juozas Žygas, Edmundas Jasiūnas, Jonas Variakojis ir dabartinis redaktorius Audrius Brazdeikis. Kiti redaktoriai ir žurnalo darbuotojai buvo: Ignas Sakalas, Juozas Liubinskas, Sr., Viktoras Lesniauskas, Antanas Beleška, Jonas Adomėnas, Kazys Meškonis, Jonas Krutulis, Kazys Rožanskas, Liudas Volodka, Juozas Žadeikis ir Aleksandras Zakas.

Iš pradžių žurnale rašyta apie kontaktus su vietiniais lietuviais filatelistais, apie draugijos veiklą ateityje ir Lietuvos pašto ženklų katalogo išleidimą. Temos keitėsi. Įsivažiavo bendradarbiavimas su kitomis lietuvių filatelistų organizacijomis, filatelijos parodų organizavimas, pastangos visapusiškai atspindėti filatelijos sritis žurnale, pritraukti daugiau narių į draugiją. Tada, dar Šaltojo karo metais, daug pastangų įdėta stengiantis sukaupti tarpukario Lietuvos ir Klaipėdos pašto ženklų pilnus rinkinius kad, atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, šis rinkinys būtų įteiktas Lietuvos institucijai (tai įvyko 1999 metais; rinkinys buvo iškilmingai įteiktas Lietuvos Nacionaliniam muziejui Vilniuje).


Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo  laikotarpis žurnale buvo plačiai aprašytas ir iliustruotas. 1990 metų leidinio viršelyje rastume  Vytauto Landsbergio portretą ir žiupsnį atkurtos Lietuvos pašto ženklų. Leidinio puslapiuose publikuoti straipsniai apie šiuos pašto ženklus ir apie atkurtą Lietuvą. Tuo metu žurnalas jau pradėjo gauti straipsnių iš Lietuvos. Taip ir įvairios – įvairios filatelines medžiagos, iki tol menkai žinotos. Šiuo metu vienas iš prioritetų yra narių skatinimas atlikti Lietuvos pašto ženklų tyrimus-studijas, kad būtų nustatyta  nežinomų ar iki galo neišnagrinėtų radinių ir pašto istorijos įvykių.

Toliau skaityti „Parodai „Išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990-ųjų“ besirengiant: filatelistų draugija „Lietuva“ ir jos žurnalas“

100-osios diplomato ir žurnalisto Vytauto Antano Dambravos gimimo metinės

Parengė Ina Ėmužienė


Vytautas Antanas Dambrava „Amerikos balso“ studijoje, 1964 m.

Prieš 100 metų gimė Jungtinių Amerikos Valstijų ir Lietuvos diplomatas, žurnalistas  Vytautas Antanas Dambrava. Verta prisiminti, kad šalia gerai žinomos diplomatinės veiklos, jis taip pat buvo aktyvus lietuvių bendruomenės narys, rašytojas, parašęs ne vieną knygą, mėgęs muziką.

V. A. Dambrava gimė 1920 m. birželio 10 d.  Baltarusijoje, Vitebsko sr., Babinavičiuose, lietuvių šeimoje, su šeima vėliau persikėlė į Lietuvą. 1939 m. baigęs Utenos gimnaziją įstojo į Vilniaus universitetą. Antrojo Pasaulinio karo pradžia V.A. Dambravai buvo sunki. Jau pirmųjų trėmimų metu į Sibirą buvo išvežti jo tėvai, trys broliai ir sesuo. Visgi jis toliau tęsė studijas. Studijuodamas Vilniaus universitete, Teisės mokslų fakultete, domėjosi menais: 1942–1944 m. mokėsi Vilniaus muzikos mokykloje, taip pat 1943–1944 m. lankė Aukštesniąją vaidybos meno studiją.

Toliau skaityti „100-osios diplomato ir žurnalisto Vytauto Antano Dambravos gimimo metinės“