1921 m. birželio 5 d. gimė Vytautas Mačernis

Parengė Silvija Stankevičiūtė


Herškė Leibovičius. Nuotrauka. Vytautas Mačernis. 1939. Maironio lietuvių literatūros muziejus

1921 m. birželio 5 d. gimė jauniausias lietuvių literatūros klasikas, naujosios lietuvių poezijos pradininkas, vienas reikšmingiausių savo kartos poetų Vytautas Mačernis. Poetas pagarsėjo intelektualia, vidinės egzistencijos nerimą išreiškiančia kūryba. V. Mačernio poezijoje, subrendusioje didžiųjų istorinių kataklizmų, permainų laiku nebuvo eilėraščių, programuojančių konkrečius tautos veiksmus. Pasak literatūrologo Vytauto Kubiliaus, jo poetinėje leksikoje nebuvo politinių ar socialinių kategorijų, tribūnišku tonu bloškiamų kaip komandos[1]. V. Mačernio kūryba – didelių vertybių, gyvenimo prasmės ieškančios, besikankinančios, abejojančios ir vėl nušvintančios sielos istorija.

Toliau skaityti „1921 m. birželio 5 d. gimė Vytautas Mačernis“

Henriko Radausko kūryba EPAVELDE

Parengė Deimantė Žukauskienė


Henrikas Radauskas – vienas žymiausių lietuvių poetų. Šiemet balandžio 23 d. minėjome 110-ąsias poeto gimimo metines. Pirmąjį  eilėraščių rinkinį „Fontanas“ H. Radauskas išleido 1935 m. Lietuvoje.  Eilėraštis „Fontanas“, pasirodęs to paties pavadinimo eilėraščių rinkinyje, yra vienas ryškiausių lietuvių  poezijos aukso fondo tekstų. Rinkinyje taip pat yra eilėraštis, kurio eilutes „Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu“ turbūt yra girdėjęs bene kiekvienas besidomintis literatūra žmogus. Literatūrologas Vytautas Kubilius yra rašęs:

Radausko eilėraštis, išdygęs neoromantizmo ir avangardizmo san­kryžose, buvo prijungtas prie naujų kūrybinės energijos šaltinių. Vaizduotė, kupina svaiginančio skrydžio per pasaulio platumas, tapo svarbiausia poetinio žodžio maitintoja, išvedusi sąvokas, metonimi­jas ir aliteracijas į lunatišką realumo-nerealumo sritį, kur dingsta „kūno svoris ir tūris“. Ji drasko klasikinę eilėraščio strofą netikė­tais sujungimais, peršokimais, išrikiavimais viename aukšte skirtin­giausių dalykų. Vaizduotės skrydis, drąsus, lengvas ir plastiškas („Ir per linksmą žolę ritosi / Dievo didelė širdis“), suteikia žodžiui ga­lią paversti daiktinę medžiagą spindinčia grožio konstrukcija. Kur praeina Mūza, ten „Gėlė pragysta gatvėj paukšteliu, / Ir kanarėlė pradeda žydėti“. Poeto siela vaikšto po rojų, kalbasi su dievais, o paskui „giesmes angelo“ kartoja. Poezija stovi būties centre – kai pasigirsta „sidabrinės dainos gaida“, javai puola ant kelių ir nutyla paukščiai… Poezija – vienintelė atspirtis prieš istorijos kataklizmus ir pačią mirtį, į kurią žmogus plaukia kaip upė į marias. „Ir srovena giesmės nemarumas, / Ir esu kaip žvaigždė begalinis“.

Vytautas Kubilius. Kūrybos individualumo ir autonomiškumo link (Henrikas Radauskas, 1996)

Rinkinį „Fontanas“ bei Laimono Noreikos įskaitytos Henriko Radausko poezijos galima rasti svetainėje epaveldas.lt


Fontanas / Henrikas Radauskas. – 1935

https://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/C1B0004139869

Toliau skaityti „Henriko Radausko kūryba EPAVELDE“