Povilas Puzinas: dviejų tautų menininkas

Dalia Cidzikaitė


1998 m. Vilniaus paveikslų galerijoje surengtos Puzino darbų parodos proga Lietuvos dailės muziejus išleido parodos katalogą, kurio viršelį puošiantis garsusis dailininko paveikslas „Dvidešimtojo amžiaus Madona“, dar žinomas kaip „Benamių madona“ (1951), vaizduoja lietuvę motiną su kūdikiu ant rankų. Limis.lt

Praėjus kiek daugiau nei 50 metų nuo dailininko Povilo Puzino (Paul Peter Puzinas, 1907 m. rugpjūčio 3 d. Ryga – 1967 m. spalio 20 d. Niujorkas) mirties, ne vienas Amerikos lietuvis iki šiol jį laiko vienu geriausių diasporoje kūrusių menininkų. Lietuvoje Puzino vardas ir darbai, kitaip nei, pavyzdžiui, Prancūzijoje kūrusių Vytauto Kasiulio ar Antano Mončio, mažai kam žinomi, nors dalis šio menininko paveikslų yra saugomi Lietuvos muziejuose, tarp jų ir bene garsiausias dailininko darbas – „Dvidešimtojo amžiaus madona“ (dar žinoma „Benamių madonos“ pavadinimu, 1951), pelnęs aukščiausią premiją tarptautinėje parodoje Los Angeles, o po kelių metų – 1956-siais – ir Amerikos profesionalų dailininkų sąjungos (angl. American Artists Professional League, Inc.) pagrindinę premiją ir tapęs tolimesnės sėkmingos karjeros riboženkliu.

Puzinas yra vienas iš tų retų atvejų, kai dailininku ir jo šlove lietuviams tenka „dalytis“ su dar viena tauta – šįkart kaimynais latviais. Keliose internetinėse meno svetainėse netgi nurodoma, jog Puzinas buvo latvis. (Panašiai ir mes, lietuviai, elgiamės su Lietuvoje gimusiais ar tik iš Lietuvos kilusiais žydų tautybės asmenimis, tapusiais pasaulinio garso įžymybėmis.) Tiesa, Puzino ryšys su Latvija – anaiptol ne simbolinis. Būsimas dailininkas gimė Rygoje lietuvių išeivių šeimoje. 1920 m. baigė Rygos lietuviškąją mokyklą, 1921–1923 m. mokėsi Kultūros meno mokykloje. Nuo 1923 m. kaip laisvasis klausytojas, o nuo 1928 m., gavęs brandos atestatą, jau kaip pilnateisis studentas, studijavo Rygos dailės akademijoje, buvo garsaus latvių peizažisto, dailės mokytojo, Latvijos dailės akademijos įkūrėjo ir pirmojo rektoriaus Vilhelms‘o Purvītis‘o (1972–1945) mokinys. 1932 m. tapęs diplomuotu dailininku, Puzinas atsisveikino su gimtuoju miestu ir artimiausius savo gyvenimo ir karjeros metus susiejo su Lietuva. Į Rygą menininkas trumpam dar sugrįš – už dalyvavimą lietuvių ir latvių rezistentų veikloje 1944 m. kovo–rugsėjo mėnesiais gestapo bus kalinamas Rygos kalėjime. Latviškus saitus visam laikui sutvirtins ir 1937 m. įvykusios vedybos su latve Austra Bošs.

Atvykęs į Lietuvą, Puzinas, kaip Lietuvos Respublikos pilietis, pirmiausia atliko dvejų metų karinę prievolę. Nuo 1937 m. dirbo piešimo mokytoju Panevėžio berniukų gimnazijoje. Laisvu nuo darbo gimnazijoje laiku jis dekoravo Panevėžio katedrą: šonines navas papuošė aštuoniais didžiuliais paveikslais pagal Mikelandželo freskų motyvus iš Siksto koplyčios Vatikane, užsiėmė centrinės navos lubų puošyba. Trimis paveikslais papuošė Marijonų noviciato koplyčios altorius, Smilgių (Biržų raj.) bažnyčiai nutapė lakūnų Dariaus ir Girėno portretus. 1940 m. persikėlęs į Kauną, dėstė Kauno Taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute (dab. Kauno kolegija). Baigiantis karui, pasitraukė į Vokietiją, gyveno perkeltųjų asmenų stovyklose. Karo ir pokario metais patirti išgyvenimai nugulė ir dailininko drobėse, tokiuose paveiksluose kaip, „Tremtiniai“, „Pabėgėlė“, „Trėmimas“ ir kt.

1947 m. Puzinas emigravo į JAV. Iš pradžių apsistojo Niujorke, vėliau keletui metų išvyko į vakarinę pakrantę. Čia 1949 m. Holivude, garsiajame Sunset bulvare, atidarė dailės studiją. Sugrįžęs į rytinę pakrantę, 1956–1958 m. dėstė Niujorko Cattan Rose dailės mokykloje, vėliau – Long Islando meno lygos (Long Island Art League) bei Jackson Heights meno klubo (Jackson Heights Art Club) mokyklose. Long Islande įsteigė privačią dailės studiją, kuriai vadovavo iki savo mirties. 

1949–1957 m. Puzinas buvo Los Angeles lietuvių leisto mėnraščio „Lietuvių dienos“ meninis redaktorius. 1952 m. gruodžio mėn. viršelis.

Menininkas save laikė lietuviu. 1952 m. gegužės 31 d. dienraščio „Draugas“ kultūriniame priede paskelbtame interviu jis prisipažįsta, jog į pasaulį žiūri lietuvio akimis. Kalbėdamas apie savo požiūrį į meną, Puzinas pabrėžė: „Supratau, kad mums nėra ko pamėgdžioti kitų tautų meno kūrybą, mes turime eiti savo keliu“ (psl. 1), suprask – lietuvišku. Dailininkas, Lietuvoje praleidęs vos septynerius metus, prisimena ne pramoninės Rygos peizažą ar nuotaiką, bet lietuviškų sodybų, laukų ir miškų atmosferą: „Mūsų kraštui būdingi ne dideli miestai su savo bulvarais ir fabrikais, bet ūkininkų sodybos, laukai ir miškai. Tatai mane pradžioje ir patraukė; tai geriausiai galėjau suprasti, įsijausti ir savo kūryboje atvaizduoti. Kitaip ir negalėjo būti, nes buvau savo krašto kūdikis“ (ibid.).

Šiandien pagrindinis Puzino palikimas saugomas trijose šalyse: Amerikoje, Lietuvoje ir Latvijoje. Pastarosioms dviem atiteko dailininko tapyti paveikslai. Lietuvoje didžiąją dalį Puzino darbų saugo Lietuvos dailės muziejus (32 kūriniai), kita dalis – vos keturi kūriniai – laikomi Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune. Latvija (Valstybės dailės muziejuje ir Dailės muziejuje „Arsenals“) gali pasigirti panašiu Puzino darbų skaičiumi – iš viso 32 paveikslais. Paveikslus 1997 m. padovanojo Puzino žmona Austra Puzinienė. Puzino dokumentinis archyvas: korespondencija, laikraščių iškarpos ir kt., atiteko Latvijai. JAV dailininko kūriniai saugomi Rockfordo meno asociacijoje (Ilinojaus valstija), Smithsonian instituto Nacionalinėje dailės kolekcijoje (Vašingtonas) ir M. Betteridge kolekcijoje Los Andžele (Kalifornijos valstija).

Puzinienės Lietuvos dailės muziejui padovanoti darbai yra suskaitmeninti ir pasiekiami LIMIS portale:  https://www.limis.lt/. Dailininko 90 metų gimimo proga 1998 m. Vilniaus paveikslų galerijoje įvyko Puzino darbų paroda, kurioje buvo galima pamatyti ne tik Lietuvai, bet ir Latvijai dovanotus, taip pat Amerikoje likusius menininko darbus. Ta proga Lietuvos dailės muziejus lietuvių, latvių ir anglų kalbomis išleido parodos katalogą „Povilas Puzinas (1907–1967). Tapyba“ (sud. Viktoras Liutkus). 1999 m. nemaža dalis Puzino paveikslų buvo eksponuojama Panevėžyje. Tai buvo vienintelės po nepriklausomybės paskelbimo surengtos Puzino darbų parodos Lietuvoje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*