1918 m. balandžio 19 d. Lietuvos Tarybos komisijos sprendimu įsigaliojo tautinės vėliavos spalvos: raudona apačioje, žalia viduryje ir geltona viršuje. Iki šio sprendimo buvo nueitas ilgas diskusijom žymėtas kelias.
Tendencija valstybėms susikurti nacionalines vėliavas Europoje įsivyravo XVIII a. pabaigoje. Lietuvos valstybės vėliava– tautinė vėliava– kurta dviem etapais. Pirmuoju tautinių spalvų ieškojo demokratiškai nusiteikusi bajorija, siekianti atkurti Lietuvos ir Lenkijos unijinę valstybę, antruoju– lietuvių inteligentija, žadinusi tautinę savimonę, o vėliau kūrusi savarankišką Lietuvos valstybę. Pirmosios žinios apie Lietuvos tautines spalvas siekia T. Kosciuškos 1794 m. sukilimo laikus. Tuomet buvo pasirinktos dvi spalvos: mėlyna, reiškusi pastovumą, ir žalia – viltį. Diskusija dėl Lietuvos, o kartu ir Lenkijos tautinių spalvų vėl atgijo per 1830-1831 m. sukilimą. Buvo siūloma mėlyna, balta ir raudona: balta ir raudona simbolizavo Lenkiją, mėlyna– Lietuvą. Dar kartą tautinių spalvų problema iškilo per 1863 m. sukilimą. Numalšinus jį tautinės vėliavos kūrimu ėmė rūpintis nauja, daugiausia valstiečių kilmės, lietuvių inteligentija.
Pirmosios vėliavos, naudotos kaip tautinės, dėl Rusijos valdžios vykdomos priespaudos ir persekiojimų atsirado ne Lietuvoje, o užsienyje. Jau nuo XVII a. buvo žinoma Mažosios Lietuvos žalia, balta ir raudona vėliava. Nuo 1914 m. ją dažnai kėlė JAV lietuviai, pabėgėliai į Rusiją, 1918 m. lietuviai kariai Pirmojo pasaulinio karo frontuose. Ypač daug vėliavų bei tautinių juostų sukūrė JAV lietuvių draugijos. 1894 m. sukurta mėlyna ir balta, balta ir mėlyna vėliava su raiteliu viduryje. Pastaroji 1900 m. Susivienijimo lietuvių Amerikoje suvažiavimo paskelbta tautine. Kitos lietuvių draugijos turėjo mėlyną (1898 m., Vestvilis, Ilinojaus valstija), raudoną, geltoną ir mėlyną (1900 m., Niujorkas), raudoną, baltą ir mėlyną (1905 m., Čikaga), baltą, raudoną ir mėlyną (data nežinoma, Čikaga), raudoną, žalią ir mėlyną (data nežinoma, Baltimorė), raudoną, žalią ir geltoną (1912 m., Baltimorė), mėlyną, baltą ir raudoną (1914 m., pretendavo į tautines spalvas), geltoną, žalią ir raudoną (1914 m., Čikaga) ir kitokių vėliavų.
Pirmą kartą pačioje Lietuvoje, kokia turėtų būti tautinė vėliava, svarstyta Didžiajame Vilniaus Seime 1905 m. Jonas Basanavičius „Vilniaus žiniose“ prieš pat šį visuomenės atstovų susirinkimą pasiūlė Lietuvos tautine vėliava pripažinti LDK vėliavą su baltu raiteliu raudoname lauke. Tačiau šis pasiūlymas daug kam pasirodė nepriimtinas. Rimtos diskusijos dėl šalies vėliavos Lietuvoje atsinaujino tik 1917 m. Pakartotinas J. Basanavičiaus pasiūlymas vėlgi nebuvo priimtas. Nutarta vėliavos spalvas išrinkti iš tautinių audinių. Ruošiantis Lietuvių konferencijai Vilniuje dailininkas Antanas Žmuidzinavičius parengė žaliai raudonos Lietuvos vėliavos projektą. Šios dvi spalvos labiausiai dominavo tautiniuose drabužiuose, juostose. Tam pritarė ir JAV lietuviai. Dar vienas Lietuvos vėliavos projektas buvo archeologo, heraldikos žinovo, Tado Daugirdo. Jis pasiūlė tarp žalios ir raudonos spalvų įvesti ploną geltonos spalvos juostą, kad vėliava būtų gyvesnė ir kad geltona spalva simbolizuotų aušrą. Lietuvių konferencija, vykusi 1917 m. rugsėjo 18-22 d., dėl vėliavos galutinai nieko nenusprendė, bet pavedė tai išspręsti sudarytai Lietuvos Tarybos komisijai, į kurią įėjo J. Basanavičius, A. Žmuidzinavičius ir T. Daugirdas. Būtent ši komisija ir priėmė protokolą, kuriuo remiantis patvirtintos dabartinės tautinės vėliavos spalvos. Tokią vėliavą 1918 m. balandžio 25 d. vienbalsiai patvirtino Lietuvos Taryba. Šios vėliavos spalvos, kaip valstybės spalvos, pažymėtos ir Steigiamojo Seimo 1922 m. rugpjūčio 1 d. priimtoje pirmojoje nuolatinėje Lietuvos Valstybės Konstitucijoje. Ta pati nuostata išliko ir vėlesnėse Konstitucijose: 1928 m. ir 1938 m. 1992 m. priimtoje Konstitucijoje įrašyta, kad „Valstybės vėliavos spalvos – geltona, žalia, raudona“.
Eglė Karalienė