Rašytojas, redaktorius, leidėjas Kazimieras Barėnas (tikr. Barauskas, 1907-2006) gimė Panevėžio rajone, mokėsi Panevėžio berniukų gimnaziją. Kauno Vytauto Didžiojo universitete baigė lituanistikos ir pedagogikos studijas. Karo pabaigoje pasitraukė į Vokietiją, 1947 m. apsigyveno Didžiojoje Britanijoje, kur dirbo tekstilės fabrike, prižiūrėjo siūlų sukimo mašinas.
Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje gausu leidinių, prie kurių vienaip ar kitaip prisilietė K. Barėnas. Jis redagavo Manchesterio apygardos žinias bei Europos lietuvį, vadovavo leidyklai Nidos knygų klubas. Išvertė J. Steinbecko Tarp pelių ir žmonių (Barėno vertimas, pasirodęs 1950 m., vadinosi Tarp pelių ir vyrų), J. Hiltono Sudie, pone Čipse (1952, originalus pavadinimas – Goodbye, Mr. Chips). Išleido keturis romanus (Tūboto gaidžio metai, Dvidešimt viena Veronika, Beragio ožio metai, Meškos maurojimo metai), penkias novelių knygas. 2011 m., po autoriaus mirties, Panevėžyje pasirodė pagal rankraštį parengta K. Barėno poezijos rinktinė Prabėgančios stotys: didžioji dalis eilėraščių autoriaus buvo sukurti Vokietijos pabėgėlių stovyklose 1944 – 1947 m.
Atsisiųsti el. knygą pasirinktu formatu >>
Čia norėtume trumpai atkreipti dėmesį į 1971 m. išėjusį jo novelių romanas Dvidešimt viena Veronika. K. Barėno amžininkas Algirdas Titus Antanaitis 1972 m. rašė: „Vienos rankos pirštų būtų per daug suskaičiuoti ne moterų rašytojų egzilyje parašytiems romanams, kurių pagrindinės veikėjos yra moterys. Taigi jau vien dėl to pernai išleistoji ir LRD premiją laimėjusioji Kazimiero Barėno „Dvidešimt viena Veronika” (Nidos knygų klubo Londone leidinys nr. 83, 458 psl., kaina 4.50 dol.) yra reta knyga. Tiesa, pats autorius šiai knygai jokios žanrinės etiketės nepriklijuoja, tačiau romanui ji artimiausia, nors sudaryta mozaikiniu būdu iš dvidešimt vieno atskiro gabalo. Kiekvienas jų yra ne tik pilnai savyje užbaigtas, bet veik visada turi ir atskirą pagrindinį veikėją — neabejotiną novelinio pobūdžio įvykio ašį. Tuos įvykius išoriškai jungia visuose dalyvaujanti Kosto ir Veronikos Šventarių pora, o iš vidaus — aiškus Veronikos požiūris, nors iš tikrųjų pasakojama trečiuoju asmeniu.“
Novelėje Velnias Veroniką kamuoja nuobodulys. Atsitiktinis susitikimas su žilu nepažįstamuoju, ketinusiu traukinyje paskaityti Sinclair Lewis Centrinę gatvę, jai atveria naują pasaulį.
Kai „Britanijos Lietuvyje“ kilo ginčas dėl Steinbecko „Pelių ir žmonių“, ji buvo gynėjų pusėje. Pasaulis nėra toks saldus, kaip Liberacė filmuose, ir žmonės esminius gyvenimo klausimus sprendžia be baltų pirštinių. Tasai dabartinis nusiteikimas jai atidarė dar naujus šaltinius – Johną Steinbecką ir Erskiną Caldwellį. „Rūstybės kekes“ skaitydama, ji jau pirmąją naktį nesumerkė akių. Rytojaus diena sunku buvo Veronikai prie mašinų, ir ji tą vakarą grįžo ne tik nežmoniškai pavargusi, bet ir tų galąstuvų apibraižytais kruvinais pirštais. Bet ji iki vėlyvos valandos toliau skaitė, nes rytojaus diena – šeštadienis, nereikės eiti į darbą, ir ji galės pamiegoti. Jei gyvenimas nuobodus, tai ji, štai, susirado kitą pasaulį knygų puslapiuose, kur žmonės ne tokie rutinos vergai kaip kasdienybėje.
Dvidešimt viena Veronika : novelių romanas / Kazimieras Barėnas. – Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1997. – P. 154
Daugiau apie K. Barėną:
Audronė Palionienė. Rašytojo Kazimiero Barėno asmeninė biblioteka: http://www.zurnalai.vu.lt/knygotyra/article/view/8458