Rašytojas, redaktorius, leidėjas Kazimieras Barėnas (tikr. Barauskas, 1907-2006) gimė Panevėžio rajone, mokėsi Panevėžio berniukų gimnaziją. Kauno Vytauto Didžiojo universitete baigė lituanistikos ir pedagogikos studijas. Karo pabaigoje pasitraukė į Vokietiją, 1947 m. apsigyveno Didžiojoje Britanijoje, kur dirbo tekstilės fabrike, prižiūrėjo siūlų sukimo mašinas.
Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje gausu leidinių, prie kurių vienaip ar kitaip prisilietė K. Barėnas. Jis redagavo Manchesterio apygardos žinias bei Europos lietuvį, vadovavo leidyklai Nidos knygų klubas. Išvertė J. Steinbecko Tarp pelių ir žmonių (Barėno vertimas, pasirodęs 1950 m., vadinosi Tarp pelių ir vyrų), J. Hiltono Sudie, pone Čipse (1952, originalus pavadinimas – Goodbye, Mr. Chips). Išleido keturis romanus (Tūboto gaidžio metai, Dvidešimt viena Veronika, Beragio ožio metai, Meškos maurojimo metai), penkias novelių knygas. 2011 m., po autoriaus mirties, Panevėžyje pasirodė pagal rankraštį parengta K. Barėno poezijos rinktinė Prabėgančios stotys: didžioji dalis eilėraščių autoriaus buvo sukurti Vokietijos pabėgėlių stovyklose 1944 – 1947 m. Toliau skaityti „Kazimieras Barėnas ir kitas pasaulis knygų puslapiuose”
Pažinti pasaulio Lietuvą! – tokiu skambiu šūkiu kviečiama į XIV-ąjį Pasaulio Lietuvių Jaunimo Kongresą (PLJK). PLJK šaukiamas kas 3-4 metus. Tai svarbiausias Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos (PLJS) organas, kuris nustato organizacijos veiklos gaires ir renka naują PLJS valdybą. Paskutinis Kongresas vyko Pietų Amerikoje 2009 metais. Tada buvo nuspręsta, jog 2013-aisiais metais valdybos nariai susitiks jau Europoje – Jungtinėje Karalystėje ir Lietuvoje. Tai jau antrasis pasaulio lietuvių jaunimo susitikimas nepriklausomoje Lietuvoje. Daugiau nei iš 30-ies valstybių į susitikimą atvykę atstovai dalyvaus studijų bei kultūros programose. Kongrese dalyvauja 120 atstovų, kurie yra renkami pagal PLJK atstovų suvažiavimo nuostatas. Atstovus renka lietuvių jaunimo sajungos. Pirmasis PLJK įvyko 1966 metais JAV. Tai puikus laikas susitikti pasaulio lietuvių jaunimui, aptarti darbus, suplanuoti naujus, dalintis patirtimis ir mintimis. Kaip 1979 metais Pasaulio lietuvyje rašė kongreso dalyvis Linas Rimkus: „pirmas kartas, kad kongreso atstovai susiprato, kad jie ne vokiečiai, ne australai, ne amerikiečiai, kanadiečiai, o kad esą lietuviai, tos pačios tautos nariai“.