Šiuo metu Jungtinėse Amerikos Valstijose veikia 40 lituanistinių mokyklų, kuriose mokosi 2180 mokinių, dirba 305 mokytojai. Čikagoje ir jos apylinkėse yra įsikūrusios 4 lituanistinės mokyklos, dvi iš jų – Maironio lituanistinė mokykla Lemonte, IL ir Čikagos lituanistinė mokykla (ČLM) – pagal mokinių skaičių yra didžiausios Amerikoje.
Kaip žinome, svetur augančių lietuvių gimtosios kalbos žinios neprilygsta jų bendraamžių Lietuvoje žinioms. Todėl jiems netinka Lietuvoje naudojami lietuvių kalbos, istorijos, gamtos pažinimo ir kiti vadovėliai. Užsienio lituanistinėse mokyklose dirbantys mokytojai turi gerai pasukti galvą, kad jų dėstoma medžiaga atitiktų jų mokinių lietuvių kalbos žinias ir lygį. Vienas iš kelių – pritaikyti Lietuvoje išleistus vadovėlius savoms reikmėms. Dar kitas – išleisti savo pačių vadovėlius.
Neseniai iš ČLM gauti vadovėliai yra gera proga susipažinti su Amerikos lituanistinių mokyklų mokomąja medžiaga, mokytojų kūrybingumu ir pastangomis, kad kartą per savaitę į lituanistinę mokyklą atvykęs jaunimas gautų kuo daugiau informacijos apie lietuvių kalbą, Lietuvos istoriją, gamtą, susipažintų su diasporos JAV ištakomis, jos istorija ir visuomenine veikla.
Juozo Polikaičio „Visuomeninio ugdymo kursas“ (I ir II dalys), 2016
Ilgametis lituanistinių mokyklų mokytojas Juozas Polikaitis ČLM ir Maironio lituanistinėje mokykloje Lemonte, IL vyresnių klasių mokiniams dėsto visuomeninio ugdymo kursą. Kursą sudaro paties Polikaičio sudaryti du sąsiuviniai, pavadinti klasės užrašais. Pirmame sąsiuvinyje pateikiami tokių sąvokų kaip emigracija, tėvynė, kolonistai, pabėgėliai apibrėžimai. Autorius klausia: kas yra tauta? Kur yra tėvynė? Ar ryšys su savo tauta galimas gyvenant svetur? Koks yra ryšys tarp dviejų tėvynių – gimtosios ir paveldėtosios? Neaplenkiamas ir kalbos klausimas: kodėl išeivijos lietuvis turi būti dvikalbis ir priklausyti dviem kultūroms? Ar tokia dviguba našta yra pakeliama?
Vadovėlių autorius išskiria ne mums įprastas tris lietuvių emigracijos į Ameriką, o net šešias bangas. Pasak Polikaičio, pirmosios bangos (piligrimų laikotarpis) atstovai Amerikos krantus pasiekė ieškodami religinės laisvės. Tarp pirmųjų lietuvių emigrantų jis mini Ardvilų (Ardvill), Daukantų, Gedvilų (Getvill), Gregų (Gregg), Landžių (Landis) ir kt. pasiturinčių šeimų atstovus. Piligrimų laikais atvykę lietuviai apsigyveno Manhattano saloje ir kartu su olandais pradėjo ten steigti miestą. Autorius rašo, jog „[l]ietuviai tą miestą norėjo pavadinti Auszra, tačiau olandai sakė norintys pavadinti jį New Amesterdam. Olandai laimėjo, bet vėliau anglai tą šaunų miestą perkrikštijo New York vardu.“
Antrąją lietuvių emigrantų bangą autorius vadina politinių pabėgėlių banga, kilusia dėl stipraus Rusijos kišimosi į Abiejų Tautų Respublikos savarankiškumą. Lietuviai į Ameriką atvyko nepavykus 1768 metais Lietuvos ir Lenkijos bajorų suorganizuotam BARO konfederatų pasipriešinimui. Vienas iš žymiausių šios bangos atstovų buvo bajoras Tadas Kosčiuška (lenk. Tadeusz Kosciuszko).
Trečioji banga kilo po nesėkmingo 1831 metų sukilimo Lietuvoje. Polikaičio žiniomis, pirmutinis po šio sukilimo į Ameriką, Bostoną, atvyko buvęs dešimtojo lietuvių pulko vadas Juozas Ordinskas.
Gausiausia – ketvirtoji – lietuvių emigracinė banga siejama su 1850-ųjų, 1967–1968 metų badmečiais ir 1863 metų sukilimu Lietuvoje. 1866 metais į Ameriką atkeliauja pirmasis lietuvis kunigas marijonas Andrius Strupinskas, 1863–1864 metų sukilime buvęs sukilėlių kariuomenės kapelionu. Nuo 1899 iki 1914 metų į Ameriką atvyko 252 954 lietuviai. Per vienerius metus atvykdavo per 25 000 lietuvių.
Penktąją bangą sukėlė Europoje kilęs Antrasis pasaulinis karas. Karo pabaigą praleidę daugiausia Vakarų Vokietijoje, šios bangos atstovai – kaip ir antrosios emigracinės bangos atstovai, politiniai pabėgėliai, – Amerikoje atsidūrė jau karui pasibaigus. Per šešerius metus, nuo 1945 metų paliaubų iki 1951 metų pabaigos, į JAV atvyko apie 30 000 lietuvių.
Paskutiniosios, šeštosios, bangos emigrantais Polikaitis vadina lietuvius, į Ameriką atvykusius po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais. Pasak autoriaus, nors tikslių duomenų, kiek jų gyvena šalyje, nėra, jo nuomone, vien Čikagoje jų gali būti daugiau nei 300 000, o visoje Amerikoje – per 100 000.
Tolesniuose dviejų sąsiuvinių skyriuose autorius aprašo kiekvienos emigracinės bangos gyvenimo sąlygas Amerikoje ir „lietuvio emigranto veidą“. Ypač daug dėmesio jis skiria ketvirtajai bangai ir jos plačiai visuomeninei-kultūrinei veiklai. Mokiniai supažindinami su tokiais Amerikos lietuvių susivienijimais ir draugijomis kaip Lietuvių Romos Katalikų Susivienijimas Amerikoje, Susivienijimas Lietuvių Amerikoje, Amerikos Lietuvių Romos Katalikų Federacija, Kunigų Vienybė, Lietuvos Vyčiai, Lietuvių Darbininkų Sąjunga, Amerikos Lietuvių Taryba, Bendras Amerikos Lietuvių Šalpos Fondas ir kt. Minimi daugelio šių susivienijimų leisti laikraščiai. Antrasis sąsiuvinis užbaigiamas jau šeštosios emigracinės bangos įkurtomis organizacijomis, gyvuojančiomis iki šių dienų: Pasaulio Lietuvių Bendruomene ir Jungtinių Amerikos Valstijų Lietuvių Bendruomene.
Bus daugiau.