Gegužės 5–7 d. Vilniuje vyko pirmasis pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimas, kurio dalyviai trumpai apsilankė ir pas mus, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Valstybingumo erdvėje, kurios veiklas kuruoja DPTD Lituanistikos skyriaus darbuotojai, specialiai surengta suvažiavime dalyvavusių autorių kūrinių paroda. Rašytojai maloniai nustebo netikėtai pamatę savo darbus. „Nacionalinė biblioteka yra išskirtinė vieta, kurioje sistemingai kaupiame, renkame, fiksuojame lietuvių autorių knygas, išleistas užsienyje“, – pabrėžė Dokumentinio paveldo tyrimų departamento direktorė Jolanta Budriūnienė.
Per susitikimą Nacionalinei bibliotekai buvo padovanota specialiai šiam suvažiavimui parengta pasaulio lietuvių rašytojų antologija „Egzodika“. Antologiją rengė VDU Švietimo akademijos doc. dr. Žydronė Kolevinskienė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Šiuolaikinės literatūros skyriaus vyresnioji mokslo darbuotoja Loreta Mačianskaitė, LLTI doktorantas Saulius Vasiliauskas.
„Būti lietuviu – ne vien lemtis, bet ir apsisprendimas. <…> Nenorime žiūrėti į juos ir jas [Pasaulio lietuvių rašytojus] kaip į egzotiškus kitus, kaip ir nenorime laikyti jų nei „tremtiniais“, nei egzilais“, [1]– elegantiškoje įžangoje rašo antologijos sudarytojai. Iš viso į „Egzodiką“ atrinkti 35 už Lietuvos ribų gyvenantys rašytojai. „Į antologiją įėjo ir vaikų literatūra, ir pjesės, ir prozinės miniatūros. „Egzodikoje“ galima rasti ir jau žinomų vardų, tokių kaip Antanas Šileika, Dalia Staponkutė ir pan. Bet yra ir tokių rašytojų, kurie nežinomi arba ilgai neberašo“, – per antologijos pristatymą Rašytojų klube sakė S. Vasiliauskas.[2]
Autoriui arba autorei skirtą dalį sudaro kūrybos ištraukos, trumpa biografija ir samprotavimas apie tapatybę. Pavyzdžiui, Teksase gimusi M. M. De Voe (tikr. Milda Motekaitis), kurios apsakymo „Palik mane“ ištrauka publikuojama, savojoje pastraipoje apie tapatybę prisimena daugeliui diasporos lietuvių atpažįstamą vaikystės savaitgalių ritmą: „valandų valandas praleisdavau nurašinėdama sakinius iš lietuvių gramatikos knygos, nes tik paskui galėdavau eiti žaisti į šalia namų esančius laukus, kuriuose zvimbdavo musės“.[3] „Pirmuosius lietuviškus žodžius pamėginau ištarti 2001-ųjų sausį, skrisdamas į Vilnių. <…> Amerikoje praleistas šimtmetis nublukino etninę mano šeimos tapatybę“[4], – pasakoja sėkmingai kūrybiniu rašymu užsiimantis Paul Jaskunas. „Besimokydama „Salomėjkoje“, pradėjau lankyti Rusų literatūros klubą, vadovaujamą legendinės Vilniaus mokytojos Rozos Vladimirovnos Glinterschik <…> Man gana įprasta dirbti trimis kalbomis, nes užaugau daugiakalbiame ir multikultūriniame Vilniuje“, – pasakoja Anna Halberstat, po studijų Maskvoje emigravusi į Niujorką.
Peržvelgus
margas biografijas, įsiskaičius į autorių samprotavimus ir, žinoma, jų
kūrinius, Lietuva ir lietuvybė atsiveria su daugybe nepastebėtų tonų bei
pustonių.
[1] P.6.
[2] https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/1056623/pasaulio-lietuviu-rasytojai-susitiko-vilniuje-gimtosios-kalbos-poreikis-ir-noras-sudominti
[3] P. 26.
[4] P. 52.