Atsiminimai. Ištrauka. Iš anglų kalbos vertė Vitalijus Šarkovas
SENA SKOLA 1963–1993
Kad kiauras dienas nekiurksočiau prie knygų, motina nupirko man pianiną.
Pianinas reiškė, jog pagaliau ji bent iš dalies atgavo per karą prarastą gyvenimą. Pianinas simbolizavo kultūrą ir laimėjimus, ir jos jauniausias sūnus turėjo įkūnyti susigrąžintą sėkmę. Juolab kad darbininkų apgyventoje mūsų gatvėje Vestono priemiestyje daugiau niekas neturėjo pianino.
Nors nebuvau apdovanotas muzikiniu talentu, pianinas padėjo man atsikeršyti daug vyresniems broliams, kai tarp mūsų kildavo nesutarimų.
Nepaprastai mėgau per televiziją žiūrėti kino filmus, ypač senuosius, ir net banalius serialus, kuriuos kadaise, prieš karą, rodė kino teatruose. Sekmadienio popietę, grįžę iš bažnyčios, mes visi mėgaudavomės laisve iki pat vakaro, o tada uoliai kibdavom ruošti pirmadieniui užduotų namų darbų. Popiet per televizorių rodydavo serialus ir kino filmus – po du, vieną po kito, – tačiau per kanalą „Wide World of Sports“, mano apmaudui, tuo pat metu transliavo sporto laidas.
Mano vyresni ir stipresni broliai bet kurios sporto šakos varžybas galėjo žiūrėti nepaliaujamai. Manęs visai nepiktino beisbolo ir futbolo rungtynės, mes visi mėgome ledo ritulį, tačiau jie žiūrėdavo bet ką – nuo vandens slidžių sporto ir šuolių su kartimis iki motociklų lenktynių. Netvėriau pykčiu, kad dėl kažkokių nesuprantamų sporto šakų, kurias net sportu sunku pavadinti, negaliu žiūrėti filmų. Taigi siekiau keršto.
– Kodėl groji pianinu?
– Praktikuojuosi.
– Argi būtina praktikuotis, kai mes žiūrime televizorių?
– Praktikuojuos, kai turiu laiko.
– Mes negirdime komentatoriaus.
Norėdamas trukdyti jiems kuo labiau, skambinau blogai, kartodamas klaidas ir netaisydamas jų. Taip skambinti nereikėjo didelių pastangų. Barškindamas kaip išeina variau iš proto ne tik brolius, bet ir savo pianino mokytoją poną Rouzą.
Kai pats atsisakė mane mokyti, ponas Rouzas skirdavo man vis naujus savo mokyklos pianino mokytojus. Jie dažnai keitėsi. Kai vienas jų mirė, jį pakeitė kitas, kuris mėgdavo kartodamas melodiją pirštais tapenti grojantiems mokiniams per dilbius. Kai kurių mokinių tėvams tai sukėlė nerimą ir jie pasirūpino, kad tas keistuolis būtų atleistas iš darbo. Kitas mano mokytojas buvo Frankas, italas plaukuotais pirštais, apranga ir elgesiu ne- vykusiai mėgdžiojantis dainininką Tonį Benetą. Jis mokytojavo norėdamas prisidurti kelis papildomus dolerius prie pagrindinio atlyginimo, kurį gaudavo dirbdamas naktiniame klube „Blue Angel“ burleskų akompanuotoju. Frankas suprato, kad muzikanto iš manęs nebus, todėl leido kaip pakliuvo barškinti klavišais, o pats ramiai sau sėdėjo ir dūmijo cigaretes, net nesivargindamas taisyti klaidų. Jei nuo mano barškinimo jam dar labiau įsiskaudėdavo pagiringa galva, pasiųsdavo mane į kitoje gatvės pusėje esančią Inčo vaistinę atnešti jam puodelio kavos.
Mano broliai naudojo tą pačią taktiką.
– Bent jau atnešk mums gėrimo „Kool-Aid“.
– Kodėl turėčiau?
– Duosime tau ketvirtį dolerio.
– Kada?
– Kai tik turėsime.
Aš žinojau jų silpnybę, o jie žinojo manąją. Už ketvirtį galėjau nusipirkti komiksų žurnalą, butelį limonado ir mažą maišelį keptų bulvyčių. Atnešdavau jiems „Kool-Aid“ ir vis vyliausi gauti tuos ketvirčius dolerio, kurie iš tikrųjų buvo visiška abstrakcija, praeities bitkoinai, nes egzistavo tik mano svajonėse.
Turėti vyresnių brolių yra ir palaima, ir prakeiksmas. Jie yra draugai ir priešai avant le mot: gynėjai, mokytojai, išnaudotojai, kankintojai, geradariai ir vieninteliai žmonės, kurie iš tikrųjų tave supranta.
Endis ir Džo buvo dešimčia ir šešeriais metais vyresni už mane. Endis buvo beveik dėdė: anksčiau, kai dar pats nemokėjau, ryte jis mane aprengdavo. Abu mano broliai buvo stiprūs, sportiški berniukai. Džo vienintelis per visą Šv. Jono evangelisto pradžios mokyklos beisbolo komandos istoriją sugebėjo išmušti kamuoliuką už žaidimų aikštelės ribų. Parėję iš mokyklos juodu valandų valandas žaisdavo „vartininkus“ su dviem ledo ritulio lazdomis ir teniso kamuoliuku. Mūsų priemiesčio namo kieme jie buvo įrengę nedidelę golfo aikštelę ir stulbino mane savo taiklumu, o žaisdami amerikietišką futbolą numesdavo kamuolį taip toli, kad jo tekdavo bėgti ieškoti anapus kiemo tvoros.
Savaime suprantama, jie norėjo ir mane išmokyti savo įgūdžių, bet žiauri genetinė ruletė nulėmė, kad buvau baikštus ir nevikrus kaip trečias brolis iš pasakos, tik mano pasaka nesibaigė laimingai. Jų treniruotės man buvo pavojingos.
– Nebijok kamuoliuko, – sakydavo Endis.
– Nebijok lazdos, – sakydavo Džo.
Mums žaidžiant beisbolą, Endis mesdavo kamuoliuką, Džo stengdavosi atmušti jį lazda, o aš buvau gaudytojas ir stovėjau užjo. Baimindamasis, kad jis neužtvotų man lazda, atsistodavau per toli, todėl dažnai neįstengdavau pagauti krintančio kamuoliuko.
Broliai pykdavo ir liepdavo stotis arčiau. Norėdamas jiems įtikti, paklusdavau ir atsistodavau arčiau Džo. Kartą užsimodamas lazda jis žiebė tiesiai man į kaktą.
Galėjo būti ir blogiau. Galėjo pataikyti smogdamas į kamuoliuką.
*
Kartą mums žaidžiant prie garažo Endis ir Džo nutarė sumeistrauti keletą bolų, naudojamų sprunkančių galvijų kojoms supančioti. Mes neturėjome galvijų. Vis dėlto kada nors gal ir turėsime, o tada, jei paspruktų, prireiktų ir bolų jiems sustabdyti.
– Stok prie namo durų, – paliepė man Endis.
Mano broliai ėmė suprasti, kad iš manęs nebus jokios naudos, todėl, jau nelabai besitikėdami ko nors išmokyti, liepdavo laikytis atokiai. Aš, kaip buvo liepta, stovėjau prie užpakalinių namo durų ir laukiau, kol broliai įgyvendins savo sumanymą.
Įdėję du kietus kamuoliukus į atskirus pintus maišelius, sujungė juos plona virve, ir bola buvo parengta naudoti. Paėmęs vieną rutulį į ranką, Endis antrąjį ėmė sukti sau aplink galvą, o kai jis įgavo didelį pagreitį, paleido.
Tikriausiai blogai nusitaikė.
Man dar niekada nebuvo smogę du beisbolo kamuoliukai vienas paskui kitą.
Tai man nė kiek nepadėjo įveikti kamuoliuko baimės.
Žaisdamas amerikietišką futbolą aš niekaip neįstengdavau toli numesti kamuolio, o jo skrydžio trajektorija būdavo kreiva. Nepavykdavo man jo nė pagauti. Keldavau rankas, bet kamuolys visada prasmukdavo tarp jų. Komandai iš manęs naudos buvo ne daugiau negu iš vartų virpsto.
Kai mokiausi pradžios mokykloje, sekdamas broliais žaidžiau ledo ritulio komandoje, tačiau treneris dažnai liepdavo man nesirengti žaidimui, – ketvirtokui tai buvo didelis pažeminimas. Mano imigrantas tėvas tūžmingai koneveikdavo trenerį iš tribūnos, bet šis nekreipdavo į tai dėmesio. O aš, lieptas nesirengti, su palengvėjimu atsikvėpdavau. Atrodė, kad visos pačiūžos lyg tyčia pagamintos taip, kad skaudžiai spaustų man kulkšnis. Ketverius metus žaisdamas ledo ritulį įmušiau tik vieną įvartį, bet ir jo teisėjas neįskaitė, nors taip ir nesupratau, kokia taisykle jis rėmėsi, – gal paprasčiausiai norėjo, kad bent vienas ledo ritulininkas, kuris net nebuvo vartininkas, visus žaidimo metus baigtų „sausu“ rezultatu.
Nuo brolių skyriausi ir daugeliu kitų požiūrių. Endis ir Džo mielai valgė mėsainius, bulvinius blynus ir keptą kiaulieną. Aš labiau mėgau keptus grybus, o kiaušinienę valgiau tik tada, jeigu motina ją smarkiai sukepdavo ir uždėdavo ant lengvai paskrudintos duonos riekės, o paskui ją įstrižai supjaustydavo į keturias dalis.
Broliai tūžo, kad motina priversta gaminti ypatingus valgius man, vaikui, kuris gimė, kai tėvai, ilgus metus kentę skurdžią imigrantų dalią, pagaliau prakuto ir ėmė gyventi kaip vidurinės klasės atstovai. Jie vis dar prisiminė atšiaurią perkeltųjų asmenų stovyklą Vokietijoje ir niūrų ūkį prie Fort Viljamo, kuriame šeima apsigyveno atvykusi į Kanadą.
Jie padėjo tėvui statyti mūsų namą. Iš pradžių visa šeima gyveno statomo namo rūsyje, nuo kurio lubų per lentų tarpus nuolat biro pjuvenos. O aš užaugau jau baigtame statyti name, turėjau atskirą miegamąjį su kaubojais išmargintomis užuolaidomis ir žaislinį elektrinį traukinį. Šiltomis dienomis atverdavau langą, klausydavausi, kaip dunda tikri traukiniai, važiuojantys per Vestoną už pusės mylios esančiu geležinkeliu, ir įsivaizduodavau geresnį pasaulį negu tas, kuriame gyvenau, pasaulį, kuriame berniukai vertinami ne pagal jų sportinius gebėjimus.
Bėgdamas nuo tikrovės pasinėriau į knygas ir tapau skaitytoju namišiumi. Į lauką išeidavau tik retkarčiais, išvarytas motinos, – ji manė, kad berniukui nesveika visą laiką kiurksoti namie, kai už lango geras oras.
Žaisti sportinius žaidimus su bendraamžiais man sekėsi ne geriau negu su vyresniais broliais, bet buvo daug kitokių galimybių praleisti laisvalaikį, ypač tuščiuose sklypuose ir laukuose, kurie dar nebuvo užstatyti namais. Ten mes žaisdavome žaisliniais kareivėliais, šaudydami į juos kaip iš patrankų savadarbėmis katapultomis ir, jeigu turėjome pinigų, pirktomis petardomis. Karinius žaidimus žaisdavome kiekvieną dieną. Kartą motina pakvietė mane namo ir davė du dolerius, nes jai buvo nesmagu, kad aš žaidžiu trumpu plastikiniu vandens šautuvu „Luger“, o visi kiti berniukai turi ilgesnius. Ji labai nenorėjo būti prasčiausiai ginkluoto vaiko kvartale motina. Mes statėme gokartus, kurių mediniai ratai vis nukrisdavo, nes neturėjome ašių ir vietoj jų naudojome vinis. Kartais pakariaudavome su vaikais iš kitų kvartalų, dažniausiai svaidydamiesi žemės grumstais. Paėmę kurį nors iš priešų į nelaisvę, surišdavome jam rankas skalbinių virve ir laikydavome tol, kol jis apsišlapindavo arba ateidavo metas vakarieniauti. Namuose įrengdavome telegrafo sistemas, naudodami senus durų skambučių laidus ir mano elektrinio traukinio transformatoriaus liekanas. Bet kaip reikiant taip ir neišmokome Morzės abėcėlės ir turėjome bėgioti laiptais aukštyn ir žemyn pasitikslinti, ar gerai supratome kito atsiųstą žinią.
Laikas ėjo, bet mes su broliais taip ir likome skirtingi.
Kadangi jie buvo kur kas didesni ir stipresni už mane, smarkiai nesimušdavome, bet aš įsisąmoninau vieną taisyklę – jei negali įveikti priešininko jėga ar greičiu, įveik jį taip, kaip sugebi.
Man besimokant aštuntoje klasėje draugiškas sargas, kuris turbūt nuobodžiavo vienas didelėje katilinėje mokyklos rūsyje, nenorom leido keletui iš mūsų, berniukų, pas jį lankytis. Jis buvo nuoširdus ir karštas italas, o mes visi, nors buvome bebaigią vidurinę mokyklą ir stengėmės elgtis oriai, vis dar mėgome berniokiškus užsiėmimus. Atidaręs krosnį jis rodydavo mums kaitrias liepsnas, laižančias katilą. Jis leido mums matuotis penkiasdešimties metų senumo spektaklių ir paslaptingų praeities katalikiškų procesijų kostiumus. Rūsyje buvo šilkinių kepurių, diademų, erškėčių vainikų, įvairaus dydžio kryžių, medžiagų, taip pat daugybė apdužusių šventųjų statulėlių, kurių jis nesiryžo išmesti. Tarp šių gėrybių mes radome beveik visą bokso pirštinių komplektą.
Jį sudarė trys smarkiai apsitrynusios dvidešimties uncijų treniruočių pirštinės, putlios odinės pagalvės. Kad ir kaip ieškojome, ketvirtos pirštinės neradome. Sargas aistringai domėjosi boksu, tad įkalbėjo mus pasimatuoti pirštines ir pasiboksuoti. Kadangi trūko kairės pirštinės, tas iš mūsų, kuris mūvėjo tiktai vieną pirštinę ant dešinės rankos, ant kairės apsivyniodavo rankšluostį ir jam buvo leidžiama naudoti tą ranką tik ginantis, bet ne smūgiuojant.
Mes su Vonu Kariganu ir Džonu Varnecku susižavėjome boksu, ir sargas ėmė mus mokyti laikyti kumščius ir smūgiuoti. Visi žinojome, kad mūsų direktorė motina Cecilija užsirūstins, pamačiusi kraujuojančią nosį. Tad išmokome laikyti kumščius priešais veidą, kaip matėme darant kino filmų herojus, ir jau žinojome, kad smūgiuoti žemiau juostos neleistina.
Boksavomės prieš pamokas ir po jų. Patyrėme, kaip sunku nuolat laikyti iškėlus rankas. Išmokome valdyti smūgių jėgą ir niekada nesmogdavome per stipriai.
Paeiliui nešdavomės pirštines namo. Kai atėjo mano eilė pasiimti pirštines, man pasisekė, – parėjęs radau Džo, jau grįžusį iš mokyklos, o tėvų dar nebuvo. Mudu nusileidome į rūsį, kur laikėme teniso stalą ir ledo ritulio lazdas. Džo užsimovė pirštinių porą, aš – vieną likusią ir ėmėm treniruotis.
Nors Džo buvo didesnis ir greitesnis už mane, man pavykdavo atremti daugumą jo smūgių. Bet ne visus. Jis smogdavo nesmarkiai, labai atsargiai, kad man neskaudėtų, bet vis pataikydavo tai į skruostus, tai į šonus. Tas nuolatinis baksnojimas ėmė mane nervinti ir aš pamiršau, kad esu tik silpnas jaunesnis brolis. Smogdamas Džo plačiai užsimodavo. Juk nedalyvavo mūsų sargo bokso pamokose ir nežinojo, kad taip daryti nedera.
Galiausiai nebeapsikenčiau jo baksnojimo. Prisiminiau, kaip užsimodamas beisbolo lazda jis užtvojo man į kaktą. Prisiminiau bolas. Pamatęs, kad jis atsidengė, smogiau – ne iš visų jėgų, bet ganėtinai stipriai – draudžiama kaire ranka, apvyniota tik indų pašluoste, ir pataikiau jam tiesiai į nosį.
Džo akimirką sutriko, o man tik to ir tereikėjo. Paknopstom puoliau laiptais iš rūsio, užlėkiau į antrą aukštą ir skriste įskridau į vonią, vienintelę patalpą, kurios durys buvo su spyna. Jis buvo mane bepasivejąs, bet spėjau užsirakinti ir apačioje užrėmiau duris koja.
Jaučiausi tarsi atsidūręs siaubo filme. Džo daužė duris ir grasino, reikalaudamas atidaryti. Kiekvienas kvailys moka atra- kinti vonios durų spyną segtuku, bet tai buvo neįmanoma, kol laikiau rutulio formos rankeną neleisdamas jos pasukti.
– Man kraujuoja nosis! – riaumojo jis.
Ir gerai, kad ji kraujavo. Artimiausia kita kriauklė buvo virtuvėje, ir galų gale jam teko nueiti ten pasiimti rankšluosčio.
Žinojau, kad anksčiau ar vėliau vis tiek turėsiu išeiti iš savo slėptuvės, bet netrukus tėvai grįš iš darbo ir apgins mane. Tad sėdėjau įsitempęs ir laukiau.
Tąsyk jam nepavyko manęs pričiupti, bet mes visi turėjome gerą atmintį. Mano santykiai su broliais panėšėjo į tuo metu vykstantį Šaltąjį karą – paprastai gyvenome neramios taikos sąlygomis su retais susirėmimais. Branduolinio karo nesukėlėme. Mes tausojome jėgas tėvo išpuoliams atremti. Kai Endis išsikėlė gyventi atskirai, Džo priglaudė mane po savo sparnu. Jis vesda- vosi mane žiūrėti filmų apie Džeimsą Bondą ir, nors jam nepavyko padaryti manęs geru sportininku, bent jau išmokė neblogai žvejoti.
Nė vienas iš mūsų neįsitraukė į hipių judėjimą, nes jam prasidėjus vyresnieji broliai buvo jau suaugę, o aš dar per jaunas. Jaučiausi taip, tarytum aplink būtų vykusi Prancūzijos revoliucija, bet negalėjau joje dalyvauti, nes tėvai neleisdavo man išeiti iš namų. Blogiausia tai, kad motina dirbo FTB chemike, tiriančia gatvės kvaišalus. Ji įspėjo mane neleisianti, kad ant vieno iš rudo popieriaus vokų su kaltinamųjų vardais, kuriuose į jos įstaigą pateikiami tirti policijos konfiskuoti narkotikai, būtų užrašyta mūsų pavardė.
Nors prie kultūrinio sprogimo neprisidėjome, madų vis tiek vaikėmės. Džo kurį laiką nešiojo ilgas žandenas ir Fu Manču* stiliaus ūsus, o galiausiai visi trys užsiauginome barzdas. Ryšėjome plačius kaklaraiščius ir vilkėjome marškinius su apykaklėmis il- gais kraštais – į tų laikų nuotraukas dabar nesmagu net pažiūrėti.
Galų gale broliškas gyvenimas po vienu stogu baigėsi. Kiekvienas mūsų nuėjome savais keliais. Netikėtai nebeliko dėl ko ginčytis, nebent dėl politikos, kartu nebežaisdavome sportinių žaidimų, tik kartais susitikę pažiūrėdavome Supertaurės rung- tynes. Net tada nežinojau komandų pavadinimų ir žaidėjų pa- vardžių ir žiūrėjau varžybas tarsi savotiškus spektaklius – kabukio teatro vaidinimus ar baletą. Bet leisti laiką su broliais buvo smagu.
Jie mėgo man priminti, kad buvau lepūnėlis, o aš primindavau jiems, kaip jie mane kuldavo, bet dabar, man įkopus į penktąją dešimtį, tai jau buvo senos istorijos.
Kartą jie man surengė didelį vakarėlį-staigmeną. Man jis buvo visiškai netikėtas, todėl turėjau išlenkti dvi taureles degtinės, kad nurimčiau. Atšvęsti mano gyvenimo vidurio susirinko šešiasdešimt žmonių iš visų mano praeities laikotarpių.
Vakarėliui baigiantis, kai susiruošėme eiti namo, broliai man kažką ištiesė.
Tai buvo mėlynas aksominis maišelis, užrištas aukso spalvos virvele. Puikiai prisiminiau tokius maišelius – juose buvo parduodamas „Crown Royal“ viskis. Vaikystėje mes labai mėgome tuos maišelius ir laikydavome juose stiklo rutuliukus ar kitus lobius. Jie jau seniai nebuvo gaminami.
Broliai nieko nesakė, ir aš paėmiau maišelį. Jis buvo gana sunkus. Krestelėjau jį ir išgirdau viduje skambant monetas. Pažvelgiau į juos klausiamu žvilgsniu.
– Tai ketvirčiai, kuriuos buvome tau skolingi. Ačiū už „Kool-Aid“.
* Dr. Fu Manchu – pramanytas kino filmų personažas, piktadarys.