Romano ištrauka. Iš anglų kalbos vertė Irma Šlekytė
Žinau, kad ten žolynais sruvo kraujas, o vėsios ąžuolynų ir pušynų laukymės tapo kapais. Laukai, miškai ir upės regėjo karus ir jų siaubą, pakylėjimą ir neviltį, mirtį ir prisikėlimą, Lietuvos kunigaikščius ir kryžiuočių riterius, partizanus ir žydus, nacių gestapą ir Stalino NKVD. Šioje šmėklų lankomoje žemėje, kurioje krito šešių kartų kariai, dar galima rasti sagų nuo jų uniformų.
Simonas Schama. KRAŠTOVAIZDIS IR ATMINTIS
Toms šešioms kartoms
PIRMA DALIS
PIRMAS SKYRIUS
Ties Europos viduriu driekiasi neaiški riba, kurios padėtis pastaraisiais dešimtmečiais nuolat kito. Dabar jos tolimoje rytų pusėje plyti teritorija, kurioje alus ir viešbučiai pigesni nei vakaruose, todėl jauni vyrai būriais traukia ten lėbauti, toli nuo savo žmonų ir draugių. Nesusipratimai, nusižengimai, kartais net nusikaltimai, nutikę į rytus nuo šios ribos, paprasčiausiai nesiskaito.
Kadaise ši riba, vadinamoji Geležinė uždanga, buvo metafora, o dar seniau ji driekėsi palei sienas šalių, išsivadavusių iš Habsburgų ir Rusijos imperijos. Tarsi mitiniai pasauliai, šios šalys rasdavosi greitai, o gyvuodavo labai trumpai, nuo vieno karo iki kito, kol 1940-aisiais visai išnyko ir nugrimzdo užmarštin ištisam penkiasdešimtmečiui.
Paskui toje Europos dalyje prasidėjo toks sudėtingas karas! Gyvenantiems vakaruose karą suprasti buvo kur kas lengviau, nes ten 1945-aisiais triumfavusios jėgos buvo daugiau ar mažiau teisingos. Na, o rytų pusėje padėtis išliko kebli dar dešimtmetį. Ten karo židiniai vis įsiplieksdavo naujose vietose, į kovą pritraukus partizanams, naktimis išeinantiems iš savo požeminių slėptuvių.
Kai ta kova galiausiai baigėsi, niūrus pasipriešinimas pasitraukė į dar gilesnį pogrindį ir brendo žmonių atmintyje. Jis buvo užkastas po žeme slaptuose archyvuose ir paliktas pūti slaptosios policijos – vadinamosios ČK – bylose, kuriose greičiausiai niekada niekas neieškos. Ir policinės valstybės gyvavo toliau.
Gyvenimas tekėjo savo vaga, nors dėjosi daug žiauresnių dalykų nei vakaruose. Toje vietoje ištisos kartos, vos paaugusios tiek, kad stotų prieš dalgį, buvo nušienautos. Ir vis dėlto daugelio gyvenimai tekėjo ramiai, net didžiausios kovos įkarštyje.
Vieną šaltą baltutėlį balandžio vakarą 1946-aisiais Lietuvos provincijos didmiestyje Marijampolėje prasidėjo sužieduotuvių vakarėlis. Viskas vyko antrame medinio keturių butų namo aukšte netoli dailios traukinių stoties, iš kurios rytų kryptimi nuolatos dundėjo vagonai su daiktais ir belaisviais.
Kai Lukas tą vėlų vakarą įėjo į virtuvę paimti dar vieno degtinės butelio, Elena stovėjo pasilenkusi virš bufeto nugara į jį, o rudi garbanoti jos plaukai buvo palaidi. Jis pastebėjo įsitempusius, pakeltus ir sustingus jos pečius, tarsi smūgiui pasirengusius. Po akimirkos atsisukusi ji pažvelgė į jį.
Didelės rudos Elenos akys buvo šiek tiek sudrėkusios nuo cigarečių dūmų bute. Ji vilkėjo tamsiai pilkos vilnos kostiumėlį, savo darbo drabužį, po švarku buvo pasivilkusi lino palaidinę, o ant kaklo segėjo sidabro grandinėlę su gintaro pabakučiu.
Jai už nugaros ant balto keraminio paviršiaus gulėjo du dideli juodos duonos kepalai, vienas jų besibaigiąs, didelė lėkštė su silke ir svogūnais, virtos antienos likučiai, kumpis ir dešrų virtinė. Elenai teko verstis per galvą, kad gautų šitiek maisto, taip trūkstamo pokario laikais, ir jo kvapas padėjo privilioti septynis garbingus svečius.
Gretimame kambaryje akordeonininkas grojo smagią šokiams pritaikytą J’ai Deux Amours melodiją, kuri Elenos atmintyje buvo įstrigusi dar iš prieškario laikų. Jos motina ir tėvas kartą šoko pagal šios dainos įrašą namuose prie plačiai atvertų stiklinių durų į sodą. Buvo kažkokios sukaktuvės, gal vardadienis, dabar ji nebeprisiminė.
Tai nebebuvo svarbu. Jos motina buvo mirusi, tėvas dingęs, namas sugriautas.
Pažvelgęs Elenai į akis, Lukas suprato, kad turėtų ją nuraminti, bet ir pats nesijautė ramus savo sužieduotuvių vakarėlyje. Jis smarkiai prakaitavo. Buvo lieknas ir šviesiaplaukis, vilkėjo panešiotą dviejų dalių kostiumą, švarkas buvo kiek per ilgas, taip pat puikavosi megzta liemene, suadyta palei kaklą, ir raudonas kaklaraištis. Prisimindamas tą vakarą jis suprato, kad tokių puošmenų būta per daug, jos tapo kone provokuojamos, bet, svečiams spėjus jas pamatyti, nebebuvo kaip jų atsikratyti.
Lukas nebuvo pratęs, kad bute sukiotųsi tiek žmonių, nepratęs mei- likauti, nepratęs sakyti viena, o galvoti kita. Jam buvo sunku neišsiduoti, ką iš tikrųjų jaučia, ir tos grumtynės su savimi buvo matomos, tačiau dabar jam žūtbūt reikėjo palaikyti Eleną.
Lukas pažvelgė į žiedą ant jos piršto. Plonytis aukso lankelis su mažyčiu raudonu akmenėliu, ne ką geresnis už papuošalą, įteikiamą paauglei baigus mokyklą, tačiau geresnio jis neišgalėjo. O ir papuošalų gauti buvo sunku, tie, kas jų turėjo, slėpė juos nuo svetimų akių.
Elena krūptelėjo, kai Lukas suėmė jos kaklą rankomis ir pažvelgė į akis.
– Mes neprivalome to daryti, jei jauti, kad negalėsi, – pasakė jis. – Niekas tavęs nekaltins.
– Net tu?
– Ypač aš.
– Šiaip ar taip, labai jau trumpos sužieduotuvės, – tarė Elena.
Ji juokavo. Geras ženklas.
– Žaibiškas romanas, – sutiko Lukas.
Jis tebelaikė savo rankas jai ant kaklo. Norėjo pabučiuoti ją, bet jautėsi nesmagiai, nežinojo, ar tokiu metu dera.
Lukas išgirdo, kaip atsiveria virtuvės durys, ir prisispaudė prie Elenos, juosmeniu tvirtai įsirėmęs į ją tarsi mylėtųsi. Jis pabučiavo ją ir jos lūpų prisilietimas trumpam ištrynė visas kitas mintis.
– O aš galvoju, kur jūs abu pasidėjot, – išgirdo kažką tariant. – Turėsit marias laiko bučiniams. Grįžkit atgal.
Giedrius, rajono pirmininkas, pirmasis atvyko tą vakarą, todėl buvo iš visų girčiausias. Jis buvo nusivilkęs švarką ir atsilaisvinęs kaklaraištį, o jo marškinių apačia nugaroje styrojo iš kelnių. Marškiniai jau buvo dėmėti ir jis gerokai per daug šnekėjo, bet apskritai buvo malonus, net mielas kažkuo ar bent jau malonesnis už likusiuosius. Jis ir kiti svečiai buvo iš kitokio pasaulio: dokumentų ir antspaudų, tarybos posėdžių ir susitikimų, dulkių ir popieriaus stirtų pasaulio, visai nepanašaus į Luko pasaulį.
Prieš prasidedant vakarėliui, Elena sugirdė Lukui stiklinę aliejaus, kad jo skrandis atlaikytų alkoholį. Nors gerdamas jis žiaukčiojo, bet dabar matė, kad degtinė jo visai neveikia. Jautėsi geriau nei tikėjosi. Gal net per gerai.
Elena papurtė garbanas, perbraukė pirštais sau per plaukus ir susikibo rankomis su Luku. „Duokite mums minutėlę, tuoj grįšime.“
– Gerai, bet per ilgai neužtrukit. Visi miršta iš noro pabūti su jumis.
Giedriui apsigręžus eiti, Lukas žvilgtelėjo į kambarį, kuriame atsirado nedidelė šokių aikštelė, kai buvo pastumtos lovos ir stalas arčiau sienų. Svečiai judėjo menkai apšviestame kambaryje: Elenos kambario draugė šoko su komjaunimo sekretoriumi, o sesuo Stasė – su rajono pirmininku. Ant valgomojo stalo degė dvi žvakės, nes elektrą mieste lygiai dešimtą išjungdavo. Vinskis vis norėjo pasišnekėti su Giedriumi apie kažkokius pasus, kurie buvo pavogti iš jo darbo kabineto, todėl griebė jį už parankės vos šiam išėjus iš virtuvės.
– Tu ir pats kaip atviras nervas, – tarė Elena. – Atšaukim viską. Nusiraminsim ir pamėginsim vėliau.
– Norėčiau atšaukti, bet negaliu. Per vėlu. Ar nematei, kaip jis pažvelgė į mane, kai įėjo į virtuvę?
– Nieko nepastebėjau. Apie ką kalbi?
– Vinskis mane įtaria. Ir tikriausiai prasitarė apie tai Giedriui.
– Nori dingti iš čia?
– Vinskis ir Giedrius stovi prie durų.
– Pasakyk, kad eini į tualetą.
– Jie gali manęs neišleisti. Ar nori palaukti manęs čia?
– Ne. Pažadėjau tau padėti. Eisiu kartu.
Jos ryžtas Luką sujaudino, bet jausmas užvaldė jį vos akimirkai. Šiuo metu mintys buvo užimtos kitais reikalais.
– Ar turi su savimi rankinę? – paklausė jis.
– Po stalu.
Elena pasilenkė ir iš po stalo išsitraukė rankinę. Kambaryje akordeonininkas užgrojo naują melodiją.
– Nesužeisk mano sesers.
Lukas linktelėjo ir išsitraukė iš kišenių ginklus. Dešinėje laikė Walther PP pistoletą, nes jis buvo sunkesnis ir galėjo paleisti aštuonis šūvius. Lengvesnįjį PPK pistoletą su septyniomis kulkomis laikė kai- rėje rankoje. Elena irgi turėjo tokį savo rankinėje.
Kai Elena atvėrė virtuvės duris, Lukas tvirtai žengė vidun, ištiesęs rankas į priekį, ir pirmiausia pasisuko į Vinskį su Giedriumi, nes šie stovėjo ir galėjo greitai išsitraukti pistoletus, o vyrams prie stalo pirmiausia būtų reikėję atsistoti. Lukas paleido du šūvius Vinskiui į kaklą ir jo galva nusviro ant krūtinės, kūnui smunkant ant grindų. Giedrius, nors ir girtas buvo besitraukiąs savo pistoletą iš kišenės, kai Lukas šovė į jį. Vyras susmuko.
Akordeonininkas nustojo groti ir įsistebeilijo į juos, o Elenos kambario draugė nepasimetė ir skubiai pasilenkė užpūsti vienos iš žvakių. Likę du vyrai stojosi iš savo vietų.
Lukas šovė kaire ranka, bet kulkos skriejo pro šalį. Tuomet Elena nušovė abu vyrus. Jos kambario draugė išsižiojo kažką sakyti, bet Lukas nenorėjo nieko girdėti. Jis paleido šūvį jai į kaktą ir ši sukniubo.
– Eime, – pasakė Elena.
– Palauk.
Lukas prisiartino prie Elenos sesers Stasės, kuri buvo nuvirtusi nuo savo kėdės ir dabar gūžėsi prie sienos, su siaubu žvelgdama į juos. Lukas pasilenkė ir įsmeigė akis jai į veidą.
– Darau tai tavo pačios labui, – tarė jis.
Lukas turėjo veikti greitai, kol neįsikišo Elena.
Apatinė Stasės lūpa virpėjo, o akyse degė baimė. Lukas žengė žingsnį atgal ir nusitaikė. Jei stovės per arti, šūvis ją apdegins. Jei stovės per toli, gali išvis nepataikyti arba ją nušauti.
Prieš Lukui iššaunant, Stasė užsimerkė, o tada suklykė iš skausmo ir kraujas pasruvo jos ranka. Lukas greit atsigręžė į Eleną, kol ši jo nenušovė, o taip galėjo atsitikti, jei būtų neteisingai supratusi jo veiksmus.
– Turėjau sužeisti Stasę, kitaip čekistai pamanys, kad ji su mumis išvien, – išpyškino Lukas.
– Kodėl iš anksto manęs neįspėjai?
– Negalėjau rizikuoti. Buvo per daug pavojinga.
Elena stovėjo išraudusi. Kambaryje buvo pilna kraujo, jo dėmės buvo ištiškusios ant sienų, tarp negyvų kūnų ir išvartytų kėdžių telkšojo klanai kraujo.
Elena nuleido pistoletą ir atsitūpė šalia Stasės.
– Atsiprašau, kad nieko tau nesakiau. Kai pasirodys čekistai, galėsi atvirai jiems pasakyti, kad nieko nežinojai. Jie tave paleis.
– Tu pavirtai pabaisa. Aš tavęs nebepažįstu.
Laikas spaudė. Elena pakilo, o akordeonininkas, kurį į kaklą buvo sužeidusi rikošetu atšokusi kulka, iš paskutinių jėgų pakilo nuo kėdės ir metėsi durų link dar vis su akordeonu ant pečių. Muzikantui kabarojantis laiptais žemyn, instrumentas lyg išgąsdintas žvėris sužviegdavo. Komjaunimo sekretorius sujudėjo, bandydamas išlįsti iš pastalės, kur buvo nuvirtęs, bet Lukas paleido į jį dar vieną šūvį.
Kaimynai greit įsidrąsins ir nuskubės į miliciją. Lukas su Elena apsivilko paltus, uždarė paskui save duris ir, nulipę laiptais, pasuko į gatvę. Snigo. Už kelių gyvenamųjų namų, netoli traukinių stoties, laukė jiems paruoštos rogės.
Gatvėse buvo tuščia, tvyrojo mirtina tyla. Jei tuo metu pro šalį eitų milicininkas, jis būtinai paprašytų parodyti dokumentus vien iš neturėjimo ką veikti. Elena spartino žingsnį, bet Lukas ją prilaikė, kad neatrodytų skubantys.
– Mums pavyko!– sušnibždėjo jis. – Nebūčiau padaręs to be tavęs.
– Buvo taip paprasta nužudyti tuos bjaurius vyrus, bet kartu nesuvokiama. Ar tavo nuomonė apie mane pasikeitė? – paklausė Elena.
– Aš tik dar stipriau tave myliu.
– Aš tarsi apsvaigusi. Jaučiu, kad pasielgiau tinkamai, nors tai buvo nepakeliama. Niekada nebebūsiu tokia kaip seniau.
– Ne, nebebūsi. Ir aš seniau toks nebuvau. Bet mes privalome smogti atgal, net jei dėl to turėsime sukietinti savo širdis.
Elenai dar teks tai padaryti. Jos širdis daužėsi it pašėlusi. Elena bijojo, kad širdis sprogs krūtinėje. Ji buvo įsitvėrusi Lukui į ranką ir dabar stipriau ją suspaudė.
Lukui buvo malonu jausti jos ranką savojoje. Jie labai retai galėdavo vienas kitą paliesti. Iki tol jis jau buvo nužudęs ne vieną žmogų, bet niekada to nedarė mieste ir niekada po to, kai kartu valgė ir kalbėjosi. Visa tai buvo siaubinga, tačiau šios žudynės sugrąžino jam Eleną.