Parengė Diana Norkūnienė
1933 m. liepos 15 d. iš Niujorko oro uosto pakilo ir į Kauną išskrido lėktuvas „Lituanica“, pilotuojamas lietuvių lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno. Lėktuvas sėkmingai perskrido Atlanto vandenyną. Liepos 17-osios naktį savo didvyrių Kauno Aleksoto aerodrome laukė 25 tūkstančių žmonių minia. „Lituanica“ Kaune nepasirodė… Įveikęs beveik 7 tūkst. km kelią, lėktuvas sudužo iki tikslo belikus vos 650 km.
Šį Lietuvos sūnų žygį, jo svarbą mums visiems dar kartą primena lakūnų amžininko, žurnalisto Mato Šalčiaus pranešimas, skaitytas Stepono Dariaus ir Stasio Girėno žūties ketvirtųjų metinių minėjime Buenos Airėse 1937 m. liepos 17 d.
„Šiandien sueina lygiai 4 metai labai garbingo, bet kartu ir labai liūdno žygio – tai Dariaus ir Girėno perskridimo per Atlanto vandenyną ir jų tragiško žuvimo.
Mes susirinkome čia vienu kartu su savo tėvų žeme Lietuva, su Šiaurės Amerikos lietuviais ir su viso pasaulio lietuviais tą žygį paminėti ir prisiminti jo reikšmę mums visiems.
Visų yra priimta gerbti žuvusieji dėl savo šalių kare ar atliekant kuriuos svarbius ir naudingus darbus, nors jie būtų žuvę iš pareigos. O Darius ir Girėnas žuvo dėl savo gera valia ir pasiryžimu pasiimto žygio! Dėl to jų žygis yra juo kilnesnis ir dėl to jiedu yra visų lietuvių pasaulyje gerbiami ir minimi…
1933 metais liepos 15 d. New Yorke pakilo į orą lėktuvas „Lituanika“ su dviem lakūnais – Dariumi ir Girėnu ir pasileido į rytus per Atlanto vandenyną su tikslu perskristi tą 4000 kilometrų pločio vandenį ir nuskristi be sustojimo į Kauną, tuo būdu kaip ir sujungiant tiesioginiu ryšiu antrąją mūsų išeivių tėvynę – Šiaurės Ameriką – su Lietuva.
Jie vežė į Kauną Amerikos lietuvių laiškus ir pasveikinimus savo artimiesiems Lietuvoje.
Jauni vyrai, pačiame savo jėgų ir amžiaus žydėjime drąsiai leidosi į žygį, nors žinojo, kad prieš juos yra 6000 kilometrų tolis, susidedantis daugiausia iš beribio vandens, kad jų mašina bet kada gali sugesti, benzinas gali išsibaigti, audros ir viesulas užeiti ir jų skardos paukštį be pėdsako paskandinti vandenyno gelmėse kaip menką skiedrą. Jie tai žinojo, bet vis dėlto leidosi į šį žygį, nes numanė, kad sėkmingas jo atlikimas iškels Lietuvą ir jos žmones viso pasaulio akyse…
Visas pasaulis žinojo apie du lietuviu lakūnu, išskrendančiu iš New Yorko į Kauną. Svarbiausios radijo stotys pranešė, kai jie pakilo New Yorke. Pranešė St. John‘o stotis New Foundlande, kad matė juodu perskrendant. Pranešė Airijos ir Anglijos stotys, kad matė „Lituaniką“ praskridus pro juos ir laikant kelią į rytų pusę.
Kauno radijo stotis klausė tų pranešimų. Visas Kaunas pasikėlė į Aleksoto kalną į aerodromą sutikti savo didvyrių. Įsitempiant laukė pasirodant taip pageidaujamo paukščio. Aerodromas ir Kaunas nušvito šviesomis, nes „Lituanika“ turėjo apie vidurnaktį pasirodyti ties Kaunu. Artinosi ta valanda. Visi su džiaugsmu laukė, kad tik greičiau, tik greičiau.
Vidurnaktis. Jau po vidurnakčio. Jau ima brėkšti rytai, bet „Lituanikos“ nėra. Džiaugsmas virsta pradžioje susirūpinimu, paskui sunkiu nujautimu, kad galėjo kas nors negera su skridikais atsitikti.
Visi dar laukia. „O dar atskris? Gal kur užtruko? Gal kur paklydo?“
Aiškiai įdienojus per radiją ir telegrafu gauta žinia, kad už puspenkto šimto kilometrų nuo Kauno Soldino pušynėlyje rasta nukritusi ir sudužusi „Lituanika“ su abiem žuvusiais lakūnais…
Vėl viso pasaulio radijo stotys ir laikraščiai atžymėjo, kad „du drąsūs lietuviai, nugalėję Atlantą, žuvo visai arti savo tikslo“.
Lietuvos ir lietuvių vardas buvo išgarsintas, bet išgarsintojai už tai užmokėjo savo gyvybėmis!
***
Kaunas susilaukė Dariaus ir Girėno, bet susilaukė karstuose sužalotų iki nepažinimo. Susilaukė ir „Lituanikos“, bet tik šipulius, ant kurių stovėjo parašas: „Tau, Jaunoji Lietuva, aukojame šį skridimą“ ir toliau testamentiniai žodžiai: „Jei mes žūtume, tai jūs pribaikit mūsų žygį – kad klastingasis Atlantas būtų galutinai nugalėtas!“
Visas pranešimo tekstas saugomas Retų knygų ir rankraščių skyriuje, Mato Šalčiaus dokumentų fonde (F189-40).