Parengė Dalia Cidzikaitė
Pirmasis naujausio „Tulpė Times“ numerio puslapis. Nuo 1981 m. leidžiamo laikraščio ženklą sukūrė Sietlo lietuvė Loreta Glamba.
JAV lietuvių bendruomenės geografija plati, šiandien ją sudaro 57 apylinkės, veikiančios 27 šalies valstijose ir sostinėje Vašingtone (Washington, DC). Istoriškai daugiau lietuvių apsigyveno ir gausesnės bendruomenės įsikūrė rytinėje šalies dalyje. Vakaruose lietuviai telkėsi didžiuosiuose miestuose – Los Andžele (Los Angeles), Sietle (Seattle) ir San Fransiske (San Francisco) – ir jų apylinkėse. Nors tenykštės bendruomenės negali prilygti Čikagos, Detroito, Vašingtono ar Niujorko bendruomenėms narių gausumu, jos nenusileidžia savo veikla ir jos įvairove. Nuo 1981 metų JAV LB Vašingtono valstijos apylinkės leidžiamas dvikalbis leidinys Tulpė Times – viena iš tokių veiklų, reikalaujančių įsipareigojimo, didelės motyvacijos ir pasiaukojimo. Apie leidinio atsiradimą, redagavimą ir jo nueitą kelią papasakojo viena iš pirmųjų redaktorių Zita Petkienė, iki šiol leidžiamą Tulpę Times vadinanti malonybiniu žodžiu „laikraštėlis“ ar „laikraštukas“.
Washingtono valstijos lietuvių bendruomenės dvikalbis laikraštėlis Tulpė Times pradėjo eiti 1981 metų gruodžio mėn. Laikraštėlio kukli pradžia įvyko taip: per bendruomenės susirinkimą pirmininkės Inos Bertulytės Bray namuose, Seattle mieste, ji paklausė, ar kas iš dalyvių nesutiktų sukurti kokį nors bendrą laišką-pranešimą, kurį valdyba išsiųstų visiems vietos lietuviams, kviesdama dalyvauti lietuviškoje veikloje. Aš ir Violeta Kuprėnaitė Jessen pasisiūlėme tai padaryti, o jų bendradarbiavimo vaisius buvo vieno lapo dvikalbis aplinkraštis vardu Tulpė Times. Vienoje pusėje [buvo] anglų kalbos variantas, o antroje pusėje – lietuviškas tekstas. Galvojom, kad su tuo ir pasibaigė mūsų užduotis, bet buvo ne taip, nenumatėm, kas [mūsų] laukia…
Skaitytojams labai patiko laikraštukas ir jie teiravosi, prašė daugiau. Antras numeris jau susidėjo iš dviejų lapų, trečiasis buvo dar ilgesnis. „Tulpė” tik augo ir augo. Po kelerių metų aš perėmiau visas redagavimo pareigas ir jas ėjau iki 2006 metų pabaigos. Per tą laiką „Tulpė” pasirodė be pertraukos, keturis kartus per metus: vasario, gegužės, rugpjūčio bei gruodžio mėnesiais. Mano priežiūroje buvo suredaguota ir išleista 101 numerių. Laikraštėlis normaliai susidarė iš 6 iki 18 lapų.
Po 25 metų savanoriško darbo išėjau iš redaktorės pareigų. Manęs pakeisti atėjo net keturi nauji entuziastai: Nomeda Lukoševičienė, Vilma Činčienė, Ainius Lašas ir Renata Kepežinskienė. Po keleto metų visas pareigas perėmė Lukoševičienė ir laikraštėlį redagavo 11 metų. Laikraštėlis keletui metų trumpam „užmigo”, bet 2019 metais su nauja LB valdyba atgijo dėmesys ir noras vėl spausdinti „Tulpę.” Redaguoti apsiėmė valdybos nariai Inga Gaurienė, Silvija Fabijonaitė Comeaux ir Jeanette Norris.
Mano redagavimo laiku laikraštėlio tiražas būdavo apytikriai 200–250. Šiomis dienomis, į Seattle atvykus daugiau lietuviškų šeimų, tiražas turbūt siektų 300-tus. Nuo pat pradžios laikraštėlis buvo siunčiamas visiems vietiniams lietuviams, susimokėjusiems metinį bendruomenės nario mokestį.
„Tulpėje” rašoma apie bendruomenės veiklą ir vietinių lietuvių gyvenimo naujienas. Kiekviename numeryje pasirodo aktualių kultūrinių, istorijos ir panašių straipsnių. „Jūsų laikraštėlis – tai lyg klijai, kurie taip reikalingi suklijuoti bendruomenės narius“, – taip „Tulpės“ penkmečio proga sveikino [Vašingtono valstijos apylinkės] LB pirmininkė Ina Bertulytė Bray. Per pirmuosius ketverius metus „Tulpė“ apsiribojo straipsniais apie Lietuvos kultūrą, istoriją ir visuomenę, beveik neliesdama politinių klausimų, atsižvelgdama į galimas sovietų represijas prieš Lietuvoje gyvenančius giminaičius. Pirmasis politinis straipsnis apie Helsinkio nutarimus ir sovietų siekimą sutriuškinti pasipriešinimą pasirodė 1985 metais. Po to jie pasipylė kaip iš gausybės rago. „Tulpė“ įgijo pripažinimą platesnėje lietuvių visuomenėje ir buvo net keletą kartų labai teigiamai įvertinta dienraščio „Draugas”.
„Tulpė Times” pavadinimą lyg tai juokais sugalvojo laikraštėlio bendradarbės Violetos vyras dr. John Jessen, kuris su nostalgija vis prisimindavo „Tulpė” restoraną Čikagoje. O kadangi žodis „Times” (t. y. laikai) dažnai sutinkamas Amerikos spaudos leidinių pavadinimuose, kaip, pvz., „Seattle Times” dienraštyje, John prijungė anglišką žodį prie lietuviško ir mūsų dvikalbiui laikraštėliui pasiūlė dvikalbį pavadinimą. Lengvai ir gražiai skambantis tiek anglų, tiek lietuvių kalbomis, pavadinimas skaitytojams labai patiko ir išliko.
Kodėl dvikalbis? Dėl to, kad Seattle apylinkėje yra nemažai mišrių lietuviškų šeimų, vienas šeimos narys gali ir nemokėti lietuvių kalbos. Yra tokių šeimų, kurios, nors ir laiko save lietuviais ir didžiuojasi savo kilme, sunkiai skaito arba iš viso nekalba lietuviškai. Dviejų kalbų leidinys visus sutraukia prie bendro židinio, niekas nesijaučia atstumtas, visi maloniai priimami į platesnę lietuviškos veiklos šeimą. Dėl to mūsų bendruomenė stipri ir veikli!
Mano laikais leidome tik popierinę „Tulpę“ ir ją spausdindavome vietinėse kopijavimo firmose, t. y. ten, kur rasdavome palankiausias sąlygas, nes norėdavome sutaupyti bendruomenės lėšų. Panašiai darė ir kiti redaktoriai. Bet 2016 metais, kadangi laikraštėlio persiuntimas normaliu paštu labai pabrango, jie bandė įvesti elektroninę prenumeratą. Daugumai skaitytojų elektroninis laikraštėlis nebuvo prie širdies. Dabartinė bendruomenės valdyba prenumeratoriams davė pasirinkti, kokiu būdu jiems persiųsti „Tulpę“ – paštu ar elektroniniu būdu. Užsiautus koronaviruso epidemijai, paskutinis „Tulpės“ numeris buvo išsiųstas elektroniniu būdu.
„Tulpės“ grafika nuo pradžios priklausė vietinei menininkei Loretai Werner (dabar Loreta Glamba). Jos sukurtas „Tulpės“ ženklas tebenaudojamas ir dabar. Kadangi „Tulpė“ yra prenumeruojama, jinai internete neskelbiama.