Parodai „Lietuvių išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990-ųjų“ besirengiant: ilga žurnalo „Pensininkas“ kelionė

Dalia Cidzikaitė


Rinkdami medžiagą naujai virtualiai parodai, skirtai išeivijos žiniasklaidai po Lietuvai lemtingų 1990-ųjų metų, nemaža dalimi esame priklausomi nuo žmonių, prisidėjusių prie tų leidinių leidybos, geranoriškumo. Smagu, kad noro padėti sulaukiame su kaupu, net jei pažadas padėti išpildomas ne taip greitai. Taip nutiko ir su nuo 1983 m. Čikagoje leidžiamu žurnalu „Pensininkas“. Gavusi ilgamečio JAV Lietuvių Bendruomenės nario Juozo Polikaičio pažadą per savaitę ar dvi trumpai parašyti apie žurnalą, kantriai laukiau. Ir nors laukti teko ilgiau nei mėnesį, tikrai vertėjo. „Žadėjau poros savaičių bėgyje prisiųsti žinutę apie PENSININKĄ, bet užtruko daug ilgiau, – po daugiau nei mėnesio į mano el. pašto dėžutę įkritusiame laiške rašo Polikaitis. – Tikriausiai jau susiradai informaciją iš kitų šaltinių. Bet Tavo prašymas išryškino trūkumą informacijos. Pradėjęs peržiūrėti praeities dokumentaciją, tuojau pamačiau, kad ir aš pats daug ko nežinojau. Tad nutariau surašyti išsamią santrauką 37 metų amžiaus PENSININKO.“

Jūsų dėmesiui – beveik 40 metų sulaukusio žurnalo „Pensininkas“ istorija, kuri yra glaudžiai susijusi su jį įsteigusia ir leidžiančia JAV LB Socialinių reikalų taryba ir jos veikla. „Retkarčiais JAV LB Socialinių reikalų taryba sulaukia klausimo: „Ar vis dar verta leisti „Pensininką“?, – rašo Polikaitis. – Atsakymas visuomet buvo ir yra: „Ne tik kad verta, bet ir būtina!“ Tokio ryžto ir entuziazmo gali pavydėti ne vienas išeivijoje leidžiamas leidinys. Beje, „Pensininką“ galima skaityti ir internete. Jo suskaitmenintus numerius iki 2010 m. imtinai rasite svetainėje epaveldas.lt >>



Juozas Polikaitis

JAV Lietuvių Bendruomenės (JAV LB) Krašto valdybos Socialinių reikalų tarybos pirmininkės Danguolės Valentinaitės iniciatyva „Pensininkas“ pirmuosius žingsnius pradėjo 1983 m. – kaip vieno puslapio JAV LB Socialinių reikalų tarybos Čikagos skyriaus mėnesinis biuletenis. Po metų, 1984 m., jis jau buvo keturių puslapių žiniaraštis. 1985 m. birželio mėn. biuletenį redaguoti ėmė rašytojas, žurnalistas Karolis Milkovaitis. Vieno lapo leidinėlis buvo padidintas iki 10 psl., ir tų metų lapkričio numeris jau išėjo „Pensininko“ pavadinimu. „Pensininke“ skelbiamais įdomiais ir naudingais straipsniais bei patarimais greit susidomėjo ne tik vyresnioji, bet ir jaunesnioji karta. Praėjus vos pusei metų, 1985 m. sausio mėn., „Pensininkas“ jau turėjo 400 prenumeratorių. Antruosius metus „Pensininkas“ pradėjo jau su 16 psl. ir su daugiau nei 500 prenumeratorių. 1987 m. birželio mėn. numeris pasirodė jau 24 psl. žurnalo formatu, iliustruotu viršeliu ir 1 000 egz. mėnesiniu tiražu.

   Praėjus vos pusei metų, 1985 m., „Pensininkas“ jau turėjo 400 prenumeratorių.
Toliau skaityti „Parodai „Lietuvių išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990-ųjų“ besirengiant: ilga žurnalo „Pensininkas“ kelionė”

Vijolė Arbas: „ir jauti prieš Dievulį, kad kažką teisingai darai“

Per patį viruso COVID-19 piką apie sugrįžimą į Lietuvą kalbėjomės su vertėja Vijole Arbas – architekto Edmundo Arbo-Arbačiausko ir rašytojos Alės Rūtos dukra. Tėvų įskiepytas lietuviškumas, noras pažinti savąją tautą pašnekovę atvedė į Lietuvą.

Po trumpos pirmosios kelionės į dar sovietų valdomą Tėvynę (1987 m.) ponia Vijolė norėjo čia sugrįžti dar kartą. Atkurtasis Vytauto Didžiojo universitetas tapo galimybe tai padaryti. Ponia Vijolė planavo čia dirbti metus. Metai išsitęsė ir šiemet bus jau trisdešimt metų, kaip pašnekovė gyvena ir dirba Lietuvoje.

Su V. Arbas kalbėjomės apie jos tėvų pasitraukimą iš Lietuvos, lietuviškumo ugdymą išeivijoje, ryšius su artimaisiais sovietų okupuotoje Lietuvoje, ir, žinoma, įspūdžius atvykus į Lietuvą, pokario išeivių ir jų vaikų (ne)grįžimą į nepriklausomybę atkūrusią Tėvynę.

Žavi ponios Vijolės nuolatinės pastangos nors ir mažais darbais prisidėti prie sąmoningesnės ir gražesnės Lietuvos kūrimo. To ji savo pavyzdžiu moko ir gyvenimo kelyje sutiktus žmones.

Vijolė Arbas. Rimvydo Jankausko nuotr.

Ilona Strumickienė: Ponia Vijole, labai džiaugiuosi, kad sutikote pasikalbėti apie sugrįžimą, atvykimą iš išeivijos į Lietuvą. Jūs gimėte Vokietijoje. Kaip suprantu, DP stovykloje?

V.A. Ne, mano tėvai negyveno tose stovyklose. Tėvas[1] buvo gavęs ten[2] darbą ir nuomojo kambarį privačiam name tokiam mažyčiam miestelyje, tiesiog kaime. Ir jis važiuodavo traukiniu į darbą Štutgarte. Kad ir mažas kaimelis [buvo], bet vis tiek ten ir bombos krito ir vis tiek buvo karas, ir buvo tikrai baisu. Mūsų kambario šeimininkė buvo aljanso kareivių išprievartauta, ir ji mirė nuo to. Mama išsigelbėjo, nes kalbėjo prancūziškai, ir vis kartojo – aš ne vokietė, aš lietuvė! Tada tėvams dar teko susiieškoti [kur] kitur [gyventi], sunkiai dirbti, [tuo metu, kai praktiškai] nebuvo pinigų – visos Deutsche markės tapo bevertės.  Aš gimiau mėnuo prieš karo pabaigą.

Toliau skaityti „Vijolė Arbas: „ir jauti prieš Dievulį, kad kažką teisingai darai“”