Parengė Arida Riaubienė
Ankstesniuose lituani(sti)kos tinklaraščio puslapiuose rašėme apie įvairias Draugijos užsienio lietuviams remti (toliau – DULR) akademinio skyriaus veiklos kryptis: ryšių su užsienio lietuvių organizacijomis ir atskirais asmenimis užmezgimą, užsienio lietuvių studijų organizavimą, siekį stebėti užsienio lietuvių spaudą.
Šiame tekste pateiksime keletą faktų, susijusių su DULR organizuotu knygų rinkimu ir siuntimu užsienio lietuviams.
Jau pirmaisiais savo veiklos metais DULR „Lietuvos aide“ išspausdino kreipimąsi į visuomenę, kuriuo ragino knygų leidimo bendroves, knygynus, atskirus asmenis aukoti knygas užsienyje įsteigtoms lietuvių organizacijoms, mokykloms. Kreipimesi buvo rašoma, kad svetur atsidūrę lietuviai greitai pasiduoda svetimai kultūrinei įtakai, skatinančiai nutautėjimą. Šis reiškinys ypač pavojingas jaunajai kartai, gimusiai ir užaugusiai išeivijoje. Neturėdama nei materialinio, nei kultūrinio pagrindo jaunoji karta „[…] negali nugalėti ištautinimo bangų“[1]. Pranešime taip pat buvo rašoma, kad paaukotas knygas draugija persiųs lietuviams, gyvenantiems Argentinoje, Brazilijoje, Urugvajuje, Kanadoje ir Vokietijoje[2]. Siekiant paspartinti knygų rinkimą, įvairiose Laikinosios sostinės vietose, pavyzdžiui, Vytauto Didžiojo universitete, Kauno centriniame pašte, Vidaus reikalų, Finansų ir Žemės ūkio ministerijų patalpose, buvo pastatytos dėžės, skirtos spaudiniams kaupti.
Spaudoje atsirasdavo įvairių pasiūlymų, susijusių su knygų siuntimu užsienio lietuviams. 1936 m. kažkoks A. Rubikas „XX amžiaus“ skaitytojams priminė keletą praktiškų būdų, kurie galėtų padėti užsienio lietuvius aprūpinti knygomis[3]. Slapyvardžiu pasirašinėjęs „XX amžiaus“ korespondentas, kurio tapatybė nežinoma, skaitytojus informavo, kad daug nenaudojamų knygų „mėtosi pas privačius asmenis, kur jos nebranginamos, nesaugojamos žūva“. Žinutės autorius siūlė tokias knygas, tarpininkaujant DULR, atiduoti užsienio lietuviams. A.Rubikas rašė, kad įvairių organizacijų būstinėse esančios nepanaudotos knygos galėtų pradžiuginti užsienio lietuvius. Straipsnelio autorius ragino dėžėmis knygoms rinkti pasirūpinti ne tik autobusų ir geležinkelių stotyse, traukinių vagonuose, autobusuose, bet ir pliažuose. „Kam numesti šalin nupirktą laikraštį, jeigu jis galima sunaudot pasaulio lietuvių švietimo ir bendradarbiavimo reikalui, – rašė 1936 m. A.Rubikas“[4].
Iniciatyvos aprūpinti užsienio lietuvius lietuviškomis knygomis ėmėsi ir atskiri leidėjai. Pavyzdžiui, Jonas Rinkevičius, minėdamas 25-rių metų darbo knygų leidimo srityje sukaktį, DULR padovanojo 3380 knygų, kurios kainavo apie 10 tūkstančių litų[5]. „Lietuvos žinios“ rašė, kad lietuvių ir užsienio klasikų knygos, pažymėtos antspaudu „Jono Rinkevičiaus dovana“, bus išsiuntinėtos užsienio lietuviams[6]. Draugijai knygas dovanojo ir knygų leidimo bendrovės – „Spaudos fondas“, „Dirva“, „Šv. Kazimiero bendrovė“, „Sakalas“ [7]. Pavyzdžiui, knygų leidimo bendrovė „Sakalas“ po 2–3 egzempliorius naujai pasirodžiusių leidinių perduodavo DULR akademiniam skyriui, kuris šiuos leidinius išsiųsdavo užsienio lietuviams[8]. DULR 1936 m. pavasarį dėkojo „Sakalo“ direkcijai už paaukotus 325 „[…] lietuvių kalbos ir krašto mokslo“ knygų egzempliorius, kurių vertė siekė 1150 litų[9].
Knygas DULR perduodavo ne tik Laikinosios sostinės leidėjai, bet ir provincijos knygynai. Pavyzdžiui, Pasvalyje veikęs Katilienės knygynas užsienio lietuviams padovanojo 94 knygas[10].
DULR gaudavo knygų ir iš cenzūros. Dienraščiuose „Lietuvos žinios“ ir „Rytas“ buvo išspausdintos to paties turinio žinutės, kuriose informuota, kad karo cenzūra, tarpininkaujant cenzoriui Juozui Vilučiui[11], 1935 m. rudenį DULR paaukojo 120 egzempliorių knygų ir 70 žurnalų[12]. Apie cenzūros veiksmus aprūpinant DULR knygomis galima sužinoti ir iš archyvinių šaltinių. 1936 m. pavasarį DULR pirmininkas Rapolas Skipitis[13] taip rašė tuometiniam Kauno miesto ir apskrities viršininkui: „Draugija Užsienių Lietuviams Remti lig šiolai visuomet gaudavo iš Karo cenzūros jai leidėjų teikiamas įvairias knygas ir kitokius spausdinius. Dabar, cenzūrą pertvarkius, DULR minėtų spausdinių negauna. Kadangi Draugijai Užsienių Lietuviams remti kiekvienas knygos egzempliorius yra ypač pageidaujamas, nes jis yra siunčiamas į lietuv[iškų] knygų laukiančias kolonijas, tad, maloniai prašome gerb. Poną Viršininką ir toliau Draugijai nenutraukti cenzūrai skiriamus knygų ir laikraščių egzempliorius[14].
Reaguodamas į šį raštą, Kauno apskrities viršininkas 1936 m. rugsėjį vidaus reikalų ministrui raportavo: „Pristatydamas Draugijos užsienio lietuviams remti valdybos prašymą, pranešu, kad pagal Spaudos įstatymo 5 ir 8 § §[15] gautų spausdinių 1–2 egzemplioriai galima būtų perduoti Draugijai. Dabar iš gaunamų 3 egz. kai kurių laikraščių vienas egz. siunčiamas V[idaus] R[eikalų] M[inisterijos] Ypat[ingiems] Reikalams Valdininkui p. Musteikiui[16], o knygų vienas egz. duodamas policijos rezervo bibliotekai. Kauno apskrities viršininkas dokumente pabrėžė, kad jo įstaigoje pakanka palikti po vieną sutvarkyto-leisto spaudinio egzempliorių“[17]. Tų pačių metų spalio 29 d. VRM patvirtino, kad leidžia Kauno miesto ir apskrities viršininkui atliekamus egzempliorius perduoti DULR[18]. Tų pačių metų pabaigoje DULR pirmininkas padėkojo Kauno miesto ir apskrities viršininkui už 865 knygų egzempliorius, išsiųstus užsienio lietuviams. Kartu buvo išreikštas prašymas, kad knygos ir toliau būtų skiriamos DULR, nes „[…] užsienio lietuvių kolonijose, labiau pasireiškus tautiškam sąjūdžiui, jaučiamas lietuviškos knygos trūkumas“[19].
[1] Užsienio lietuviams remti draugija. Į Lietuvos visuomenę. Lietuvos aidas, 1932, rugpj. 12, nr. 182, p. 5.
[2] Ten pat.
[3] Rubikas A. Ar išnaudojame progas? XX amžius, 1936, gruod. 18, nr. 150, p. 4.
[4] Ten pat.
[5] Stambi dovana Draugijai Užsienio Lietuviams remti. Lietuvos žinios, 1934, geg. 28, nr. 119, p. 7.
[6] Ten pat.
[7] DULR dėkoja. Lietuvos žinios, 1936, bal. 30, nr. 98, p. 9.
[8] Mūsų knygų leidimo bendrovių sveikintini žingsniai. Lietuvos žinios, 1936, kovo 9, nr. 56, p. 7.
[9] DULR dėkoja. Lietuvos žinios, 1936, bal. 30, nr. 98, p. 9.
[10] Dovanos užsienio lietuviams. Rytas, 1934, rugs. 20, nr. 214, p. 7.
[11] Juozas Vilutis (1902–?) – ekonomistas, teisininkas. 1921 m. baigė Lietuvos karo mokyklą. Paskirtas į pirmąjį pėstininkų pulką, vėliau perkeltas į kariuomenės štabą. VDU baigė ekonomiką ir teisę. 1930–1939 – vyriausiasis karo cenzorius.
[12]Draugijai Užsienio Lietuviams Remti aukojo. Rytas, 1935, rugs. 25, nr. 219, p. 7 ; Draugija Užsienio lietuviams remti dėkoja. Lietuvos žinios, 1936, kovo 9, nr. 56, p. 6.
[13] Rapolas Skipitis (1887–1976) – lietuvių visuomenės ir valstybės veikėjas, teisininkas. Vienas DULR steigimo iniciatorių, 1932–1940 m. centro valdybos pirmininkas. 1935–1940 – Pasaulio lietuvių sąjungos valdybos pirmininkas, 1937–1940 – žurnalo „Pasaulio lietuvis“ redaktorius.
[14] [DULR pirmininko advokato R. Skipičio ir reikalų vedėjo J. Vilkaičio raštas Ponui Kauno miesto ir apskrities viršininkui]. 1936, rugsėjo 18. LCVA, f. 1367, ap. 5, b. 514, lap. 92.
[15] 1935 m. Spaudos įstatymo 5 skirsnyje buvo rašoma, kad spaustuvė, prieš išleisdama spaudinį, du jo egzempliorius turi pristatyti apskrities ir miesto viršininkui. 8-ajame skirsnyje rašoma, kad spaustuvė, prieš išleisdama spaudinį, dešimt jo egzempliorių pristato atitinkamoms įstaigoms – žr. Spaudos įstatymas. Vyriausybės žinios, 1935, lapkr. 16, nr. 510, p. 1.
[16] Ignas Musteikis (1890–1960) – Lietuvos karo ir valstybės veikėjas. Pulkininkas (1929). 1936 –1938 – Ypatingų reikalų valdininkas prie Vidaus reikalų ministerijos.
[17] Lietuvos Respublikos V.R.M. Kauno apskrities viršininko raštas ponui Vidaus reikalų ministeriui. 1936, rugsėjo 25. LCVA, f. 1367, ap. 5, b. 514, lap. 91.
[18] [VRM administracijos departamento direktoriaus A. Survilos ir Spaudos ir draugijų skyriaus referento J. Kompaičio raštas Kauno miesto ir apskrities viršininkui]. 1936, spal. 29. LCVA, f. 1367, ap. 5, b. 514, lap. 93.
[19] [DULR pirmininko advokato R. Skipičio raštas Kauno miesto ir apskrities viršininkui]. 1936, gruod. 15. LCVA, f. 1367, ap. 5, b. 514, lap. 95.