Juozas Balčikonis – kalbininkas, pedagogas, vertėjas

1885 m. kovo pabaigoje (šaltiniuose nurodomos skirtingos dienos) gimė kalbininkas Juozas Balčikonis.

1911 m. baigė Sankt Peterburgo universitetą. 1911–1913 m. dirbo Vilniuje leistame „Vilties“ laikraštyje. Nuo 1913 m. pradėjo mokytojauti. Pirmojo pasaulinio karo metais, pasitraukęs į Rusijos gilumą, darbavosi kuriant lietuviškas gimnazijas, leidžiant lietuvišką spaudą. 1918–1920 m. buvo Panevėžio berniukų gimnazijos, 1920–1924 m. – Panevėžio mokytojų seminarijos direktorius. Nuo 1924 m. dėstė Lietuvos universitete (1930 m., minint kunigaikščio Vytauto Didžiojo 500 metų mirties sukaktį, jis pervadintas Vytauto Didžiojo universitete. Nuo 1944 m. – Vilniaus universitete. 1944–1952 m. buvo Lietuvių kalbos instituto direktorius. Bene svarbiausias kalbininko darbas – ilgametis „Lietuvių kalbos žodyno“ redagavimas. Nuo 1930 m., perėmęs milžinišką Kazimiero Būgos kartoteką, Balčikonis organizavo žodyno rengimo ir žodžių rinkimo darbą. Bendrinės lietuvių kalbos norminimui svarbi J. Balčikonio pedagoginė veikla ir vertimai: jis išvertė Hanso Kristiano Anderseno, Brolių Grimų, Vilhelmo Haufo, Šarlio Pero ir kitų klasikų pasakas.[1]

Panevėžio mokytojų seminarijos pedagogai seminarijos sode. Iš kairės sėdi: Petras Variakojis, Jonas Grabys, Juozas Balčikonis, neatpažintas asmuo, Anelė Seradinskaitė-Strpekienė; 2-oje eilėje Juozpas Rajeckas, Herta Calmanaitė, Alfonsas Gilvydis, Jurgis Elisonas, Pranciškus Giedravičius / Panevėžio aps. Gabrielės Petkevičaitės-Bitės VB

Išsamesnį pasakojimą apie J. Balčikonio darbus rasite čia (parengė Valerija Paškauskienė, NMA): http://www.lma.lt/uploads/Biogramos/Balcikonis_J.pdf

J. Balčikonio darbus liudija ir Epaveldas:

Toliau skaityti „Juozas Balčikonis – kalbininkas, pedagogas, vertėjas“

Arūnas Paliulis: „Atkeliavęs į Lietuvą, iš karto supratau, kad čia mano istorija, mano tėviškė, mano vieta“

Arūnas Paliulis. Nuotrauka iš asmeninio A. Paliulio archyvo.
 

Praėjusios valstybinės šventės verčia susimąstyti apie tautinį tapatumą ir tradicijų perdavimą ateities kartoms. Puikiais lietuviškų tradicijų puoselėjimo pavyzdžiais tampa XX a. iš Lietuvos išvykusios šeimos, kurių vaikai ar anūkai, net po daugelio metų, sugrįžta į savo tėvų ar senelių žemę. Vienas tokių žmonių –  verslininkas, visuomenės veikėjas Arūnas Paliulis, kurio šeima Antrojo pasaulinio karo pabaigoje buvo priversta pasitraukti į Vakarus ir galiausiai įsikūrė Voterburio (Waterbury) mieste, Konektikuto valstijoje, JAV. Čia 1951 m. gimė ir šio pokalbio pašnekovas[1]. Nors ponas Arūnas augo toli nuo Lietuvos, tačiau tolimos šalies vaizdinys jį lydėjo visą jaunystę. Pašnekovas Lietuvoje pirmą kartą lankėsi 1979 m. ir šios kelionės metu suprato, jo vieta – čia, Lietuvoje! 1990 m. Kovo 11-ąją atkurtas Lietuvos valstybingumas sudarė galimybę grįžti ir savo žiniomis, įgūdžiais bei turimais kontaktais prisidėti prie Lietuvos valstybės ir visuomenės gerovės kūrimo.

Ponui Arūnui, kaip ir kitiems Lietuvos gyventojams teko stebėti ir patirti pereinamojo laikotarpio iš sovietinės sistemos į laisvą, demokratinę sistemą grimasas – privatizaciją, korupciją, organizuotą nusikalstamumą. Nepaisant iššūkių, pašnekovas Lietuvoje sėkmingai vysto verslą, komerciniais ir tarptautinės prekybos klausimais konsultuoja kitus verslininkus.

Linkime malonaus skaitymo!

Interviu rengė Nacionalinės bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centro darbuotoja dr. Ilona Strumickienė ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto studentė Karolina Gentvilaitė.

Gal galėtumėte trumpai papasakoti Jūsų šeimos migracijos istoriją?

Mano senelis XX amžiaus pradžioje išvyko padirbėti JAV. Dirbo anglių kasykloje Pensilvanijoje ir baldų gamykloje Mičigane. Už uždirbtus pinigus Lietuvoje (Vartų kaime Bartininkų apskrityje) pasistatė namelį, nusipirko žirgą ir plūgą. 1944 m. jis kartu su močiute, šešiais sūnumis ir trejomis marčiomis pasitraukė į Vokietiją. Čia pabėgėlių stovykloje[2] gyveno šešerius metus. 1949 m. iš Bremeno išplaukė į Naująjį Orleaną, iš ten – į Čikagą, o galiausiai apsigyveno Vaterburyje, Konektikuto valstijoje. Ten visais vienuolika asmenų rūpinosi ir suteikė apgyvendinimą senelio pusbrolis.

Kas Jūsų šeimoje buvo Lietuva? Ar buvo pagalvojama/ pasvajojama apie grįžimą?

Kol mano šeima gyveno Vokietijoje, visi laukė, kada generolas Patonas[3] ir jo įpėdiniai su Septintąja armija[4] išvaduos okupuotas šalis. Patonas žadėjo vykti iki Maskvos ar Piterio[5] ir generaliniam vadui Europoje[6] buvo sunku jį sulaikyti.

Kai jau tapo aišku, jog okupuotos šalys nebus greitai išlaisvintos, tuomet mano šeima nusprendė emigruoti į JAV. O atvykę pradėjo ruošti savo vaikus grįžimui į Lietuvą, tikėdami, jog vieną gražią dieną jie sugrįš, nors ir nenumanė kada. Mums Lietuvėlė buvo labai tolima svajonių šalis. Tėveliai visada melancholiškai prisiminė gražiausias jaunystės dieneles Kauno Laisvės alėjoje.

Mano tėveliai susipažino Kauno karininkų ramovėje per šokius, kai vienoje pusėje salėje išsirikiuodavo karininkai, o kitoje merginos iš Raudonojo kryžiaus ligoninės. Pirmas tėvelio šokis buvo su ta, kuri buvo prieš akis. Po šio šokio tėveliai jau nebeišsiskyrė: 1940 m. susituokė, 1942 m. gimė mano sesė Regina.

Toliau skaityti „Arūnas Paliulis: „Atkeliavęs į Lietuvą, iš karto supratau, kad čia mano istorija, mano tėviškė, mano vieta““