Praėjusios valstybinės šventės verčia susimąstyti apie tautinį tapatumą ir tradicijų perdavimą ateities kartoms. Puikiais lietuviškų tradicijų puoselėjimo pavyzdžiais tampa XX a. iš Lietuvos išvykusios šeimos, kurių vaikai ar anūkai, net po daugelio metų, sugrįžta į savo tėvų ar senelių žemę. Vienas tokių žmonių – verslininkas, visuomenės veikėjas Arūnas Paliulis, kurio šeima Antrojo pasaulinio karo pabaigoje buvo priversta pasitraukti į Vakarus ir galiausiai įsikūrė Voterburio (Waterbury) mieste, Konektikuto valstijoje, JAV. Čia 1951 m. gimė ir šio pokalbio pašnekovas[1]. Nors ponas Arūnas augo toli nuo Lietuvos, tačiau tolimos šalies vaizdinys jį lydėjo visą jaunystę. Pašnekovas Lietuvoje pirmą kartą lankėsi 1979 m. ir šios kelionės metu suprato, jo vieta – čia, Lietuvoje! 1990 m. Kovo 11-ąją atkurtas Lietuvos valstybingumas sudarė galimybę grįžti ir savo žiniomis, įgūdžiais bei turimais kontaktais prisidėti prie Lietuvos valstybės ir visuomenės gerovės kūrimo.
Ponui Arūnui, kaip ir kitiems Lietuvos gyventojams teko stebėti ir patirti pereinamojo laikotarpio iš sovietinės sistemos į laisvą, demokratinę sistemą grimasas – privatizaciją, korupciją, organizuotą nusikalstamumą. Nepaisant iššūkių, pašnekovas Lietuvoje sėkmingai vysto verslą, komerciniais ir tarptautinės prekybos klausimais konsultuoja kitus verslininkus.
Linkime malonaus skaitymo!
Interviu rengė Nacionalinės bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centro darbuotoja dr. Ilona Strumickienė ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto studentė Karolina Gentvilaitė.
Gal galėtumėte trumpai papasakoti Jūsų šeimos migracijos istoriją?
Mano senelis XX amžiaus pradžioje išvyko padirbėti JAV. Dirbo anglių kasykloje Pensilvanijoje ir baldų gamykloje Mičigane. Už uždirbtus pinigus Lietuvoje (Vartų kaime Bartininkų apskrityje) pasistatė namelį, nusipirko žirgą ir plūgą. 1944 m. jis kartu su močiute, šešiais sūnumis ir trejomis marčiomis pasitraukė į Vokietiją. Čia pabėgėlių stovykloje[2] gyveno šešerius metus. 1949 m. iš Bremeno išplaukė į Naująjį Orleaną, iš ten – į Čikagą, o galiausiai apsigyveno Vaterburyje, Konektikuto valstijoje. Ten visais vienuolika asmenų rūpinosi ir suteikė apgyvendinimą senelio pusbrolis.
Kas Jūsų šeimoje buvo Lietuva? Ar buvo pagalvojama/ pasvajojama apie grįžimą?
Kol mano šeima gyveno Vokietijoje, visi laukė, kada generolas Patonas[3] ir jo įpėdiniai su Septintąja armija[4] išvaduos okupuotas šalis. Patonas žadėjo vykti iki Maskvos ar Piterio[5] ir generaliniam vadui Europoje[6] buvo sunku jį sulaikyti.
Kai jau tapo aišku, jog okupuotos šalys nebus greitai išlaisvintos, tuomet mano šeima nusprendė emigruoti į JAV. O atvykę pradėjo ruošti savo vaikus grįžimui į Lietuvą, tikėdami, jog vieną gražią dieną jie sugrįš, nors ir nenumanė kada. Mums Lietuvėlė buvo labai tolima svajonių šalis. Tėveliai visada melancholiškai prisiminė gražiausias jaunystės dieneles Kauno Laisvės alėjoje.
Mano tėveliai susipažino Kauno karininkų ramovėje per šokius, kai vienoje pusėje salėje išsirikiuodavo karininkai, o kitoje – merginos iš Raudonojo kryžiaus ligoninės. Pirmas tėvelio šokis buvo su ta, kuri buvo prieš akis. Po šio šokio tėveliai jau nebeišsiskyrė: 1940 m. susituokė, 1942 m. gimė mano sesė Regina.
Ar Jūsų šeima palaikė ryšius su Lietuvoje gyvenusiais giminaičiais, artimaisiais? Kokiais būdais?
Tėveliai, seneliai ir dėdės nuolat rašydavo ir siųsdavo siuntinius, ypač po to, kai artimieji sugrįžo iš tremties. Kaip ir visi kiti mūsų parapijiečiai.
Kas Jums asmeniškai buvo Lietuva (paauglystėje, jaunystėje)?
Tai buvo mano tėvelių gimtinė, kurioje jie turėjo būti, o mes turėjome gimti ir augti. JAV lankiau parapijos mokyklą, šeštadieninę lituanistinę mokyklą, sporto būrelius, muzikos pamokas, teatro grupes, tautinius šokius, skautų stovyklas, choro repeticijas ir įvairiausias šventes. Beveik kiekvieną savaitgalį buvo švenčiami mano tėvelių draugų lietuvių gimtadieniai ir vardadieniai, įvairiausios religinės ir tautinės šventės, gegužinės.
Poniutės visada būdavo pasipuošusios balinėmis suknelėmis, įvairiais papuošalais ir aksesuarais, ir bateliais su 5-7 cm kulniukais. Ponaičiai – tik su kostiumais, skrybėlėmis ir blizgančiais batais! Kai šventės vykdavo mūsų namuose, mano tekdavo garbinga pareiga sutikti svečius, paimti ir pakabinti jų paltus bei skrybėles, vėliau juos išlydėti. Motinėle plušdavo aplink svečius tiek, kad net nesuspėdavo atsisėsti prie stalo kol nesulaukdavo laiko kavai ir tortui.
Po gaspadoriaus sveikinimo žodžių, Petras Vileišis[7] (Jono[8] sūnus) pravesdavo vakaronę, perduodant žinias iš kitų lietuvių kolonijų ir gimtinės. Prisimenu, kaip drebėdavo jo rankos kai kalbėjo, kaip bolševikai okupavo mūsų tėvynę. P. Vileišis visada šeimininkei atnešdavo didelę puokštę raudonų ir geltonų rožių, šeimininkui – Courvoisier[9] konjako, o vaikams – dėžę šokolado. Per vakarienes grodavo Kipro Petrausko[10] ir itališkos operos, Šabaniausko[11] ir Dolskio[12] melodijos, o po to visi linksmai šokdavo Vienos valsus, lenkiškas polkas ir aistringus argentinietiškus tango. Ponaičiai dažnai su nosinėlėmis valydavo prakaitą nuo veido. Prisimenu, kaip svečiai dažnai minėdavo, kad nebūna nei vienos dienos, kad jie nepagalvotų apie tėvynę ir gražias jaunystės dienas. Dauguma jų buvo atvykę iš provincijos į Kauną studijuoti. Prie Smetonos[13]dirbo inžinieriais, medikais, urėdais, karininkais, bankininkais ar žurnalistais, o Amerikėje visi uždirbdavo duoną juodais darbais, dažnai – metalo gamyklose.
Kada pirmą kartą atvykote į Lietuvą? Kokie buvo įspūdžiai?
Pirmą kartą atvykau 1979 m. per Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejų. Buvo be galo įdomu ir sava. Nuo tada pradėjau galvoti, koks mano (mūsų) gyvenimas būtų buvęs, jeigu nebūtų įvykusi Lietuvos okupacija. Pamatęs Laisves alėją, supratau apie ką kalbėdavo tėveliai, prisimindami Metropolio, Versalio restoranus, Konrado kavinę, kino ir muzikos teatrus. Atkeliavęs į Lietuvą, iš karto supratau, kad čia mano istorija, mano tėviškė, mano vieta.
Kada apsisprendėte, kad norite nuolat gyventi Lietuvoje? Kokie buvo šio sprendimo motyvai?
1991 m. kovo 11 dieną su žmonele Karolina[14] nusprendėme sugrįžti į Tėvynę, nes čia mes priklausėme ir čia mes turėjome būti – tarp savųjų.
Kokius tikslus, susijusius su gyvenimu Lietuvoje, sau kėlėte? Kaip sekėsi juos įgyvendinti?
Norėjome padėti tautiečiams sukurti socialinius, kultūrinius ir ekonominius ryšius su partneriais Vakaruose. Kurį laiką dirbau žemes ūkio ministerijoje kaip ryšininkas su užsienio partneriais. Į šias pareigas mane pakvietė užsienio reikalų skyriaus viršininkas. Atsisakiau mizernos 250 laikinųjų litų[15] algos. Personalas niekaip nesuprato kaip galiu dirbti be algos ar išvis sugrįžti į Lietuvą. Galvojo, kad esu linkęs į aferas.
Stebėjau labai skausmingą kolūkių griovimą, apgaulingas privatizacijas, nuosavybės grąžinimus ir negrąžinimus, negalėjau patikėti, kad objektai, į kuriuos buvo sukištos Europos lėšos, vėliau būdavo neskaidriai privatizuojami. Vieno viceministro tarpininkai man net siūlė lengvatines paskolas, jei būčiau sutikęs 10 % pervesti į kitą sąskaitą. Kai vadovai suprato, kad seku jų nešvarius darbus, jie išjungė mano telefoną, o mano kabinetą paskyrė Danijos konsultantams.
Mane priglaudė Ūkininkų sąjunga[16], nes jie suprato kaip viskas nekatalikiškai daroma.
Darbas privačiam sektoriuje irgi nebuvo lengvas: drastiška biurokratija, lėšų stoka, daktarai[17], tulpiniai[18] ir daškiniai[19], buvo sunku surasti ir kvalifikuotus bei sąžiningus darbuotojus. Man pasisekė, kad ėmiau bendradarbiauti su labai gabiu ir versliu kauniečiu, su kuriuo sudarėm labai sėkminga partnerystę – sukūrėm autotransporto, kelionių, statybų/ remonto, prekybos ir sporto reikmenų įmones.
Taip pat padėjau pusbroliams atstatyti šeimos ūkius.
Kaip sekėsi integruotis į Lietuvos visuomenę? Ar jaučiatės čia savas?
Integracijai padėjo giminaičiai ir kiti artimi draugai. Susirasti naujų pažinčių pradžioje buvo sunkoka. Dabar jaučiuosi visiškai savas, nors daug kas iš naujųjų pažįstamų ieško vienokios ar kitokios naudos.
Kiek laiko užtruko prisitaikymas prie gyvenimo Lietuvoje? Kas buvo sunkiausia?
Prisitaikymas tęsiasi nuolat, net ir šiais laikais. Sunkiausia buvo sulaukti atviro ir nuoširdaus bendravimo.
Ne vienas sugrįžėlis minėjo, kad sulaukdavo kartais ir skaudaus apibūdinimo amerikonas. Ar Jums teko tai patirti?
Labai dažnai esu pristatomas kaip amerikonas, su visais šio apibūdinimo atributais.
Ar teko susidurti su tokiais dalykais kaip pilietybės, nuosavybės atgavimas? Kokie liko įspūdžiai?
Pilietybės suteikimo procesas buvo labai paprastas ir greitas, išduotas išimties tvarka[20].
Daug biurokratinio vargo buvo su tėviškių nuosavybės atstatymais. Būdavo nelabai aišku, kur baigiasi nekompetencija ir kur prasideda korupcija.
Kaip manote, kokios Jūsų patirtys, įgūdžiai, įgyti išeivijoje, buvo ir yra naudingi Lietuvos visuomenei?
Manau, kad tai būtų betarpiškas bendravimas ir derybos, ypač komerciniais klausimais. Surasdavau pirkimo ir pardavimo partnerių užsienyje, padėdavau derybų metu, paruošti sutartis, konsultuodavau atsiskaitymo ir bankiniais klausimais, padėdavau spręsti iškilusius ginčus.
Kaip manote, kodėl tiek nedaug išeivių po 1990 m. grįžo į Lietuvą? Ir ar buvo išnaudotas sugrįžusiųjų, atvykusiųjų potencialas?
Potencialas nebuvo išnaudotas. Daug kas mąstė ir norėjo sugrįžti, bet kai sužinodavo, koks sunkus gyvenimas ir įsikūrimas Lietuvoje, šios minties atsisakydavo. Be to, emigrantai jau buvo pasenę, jų vaikai nutautėję ir pripratę prie gražaus ir lengvo amerikietiško gyvenimo.
Kaip manote, kas paskatintų daugiau šiuolaikinių migrantų grįžti?
Dviguba pilietybė, biurokratijos, korupcijos mažinimas ir naikinimas, pasitikėjimas grįžusiais, supratimas kad grįžusiųjų gyvenimo patirtys naudingos ir laukiamos, kad politikai ir biurokratai tarnauja ne sau, o visiems tautiečiams.
Ačiū už pasidalijimą, įdomias mintis ir įžvalgas!
Dar norėčiau pridėti kad mano motinėlė, Jadvyga Budvytytė Paliulienė, besilaukdama mano sesers, su Raudonojo kryžiaus ambulansais Birželio sukilimo metu vežė ginklus ir tėveliui, ir mano žmonos Karolinos dėdei Leonui Prapuoleniui[21], ir kitiems sukilimo dalyviams. O su dr. A. Damušiu[22] pasiliko artimi draugai iki gyvenimo pabaigos, ypač per Lietuvių fronto bičiulių[23] sambūrį.
Dar kartą dėkoju Jums!
[1] Dėl su karantinu susijusių apribojimų interviu buvo atliktas susirašinėjimo būdu.
[2] Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, dauguma į Vakarų Europą patekusių lietuvių pabėgėlių atsidūrė Vokietijoje ir Austrijoje bei buvo įkurdinti DP (angl. displaced persons) stovyklose.
[3] Džordžas Patonas (angl. George S. Patton) 1885-1945 m. – JAV armijos generolas, vadovavęs Septintajai Jungtinių Valstijų armijai Viduržemio jūros regiono Antrojo pasaulinio karo teatre ir Jungtinių Valstijų armijos centrinėje dalyje Prancūzijoje ir Vokietijoje po sąjungininkų invazijos į Normandiją 1944 m.
[4] Jungtinių Amerikos Valstijų kariuomenės padalinys.
[5] Turima omenyje dabartinis Sankt Peterburgas.
[6] Dvaitas Eizenhaueris (angl. Dwight David Eisenhower) (1890-1969) – kariškis, politikas, prezidentas. Nuo 1943 m. gruodžio Sąjungininkų ekspedicinių pajėgų Vakarų Europoje vyriausiasis vadas. JAV vardu priėmė Vokietijos kapituliaciją, iki 1945 m. lapkričio vadovavo JAV okupacinei kariuomenei Vokietijoje.
[7] Petras Vileišis (1906-1986) – teisininkas, visuomeninkas. 1940 m. pasitraukė į JAV. Aktyviai dalyvavo lietuvių išeivijos veikloje.
[8] Jonas Vileišis (1872-1942) – Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, teisininkas, žymus visuomenės ir politinis veikėjas.
[9] Courvoisier – konjako prekės ženklas. Gėrimas gaminamas Jarnaco mieste, Charente regione, Prancūzijoje.
[10] Kipras Petrauskas (1885-1968) – operos dainininkas (tenoras), pedagogas.
[11] Antanas Šabaniauskas (1903-1987) populiarus tarpukario Lietuvos estrados dainininkas.
[12] Danielius Dolskis (1890- 1931) – XX a. pradžios dainininkas, tarpukario Lietuvos estrados pradininkas.
[13] Turima omenyje nepriklausomos Lietuvos laikotarpis 1918-1940 m.
[14] Caroline Masiulytė-Paliulienė (g. 1949) – aktorė, vertėja, visuomenės veikėja, A. Paliulio žmona.
[15] Omenyje turimi bendrieji pinigai, bendrieji talonai (šnek. kalba – vagnorkės, žvėriukai) – Lietuvos laikinieji pinigai, naudoti pirmais atgautos nepriklausomybės metais ir pakeitę SSRS rublius.
[16] Ūkininkų sąjunga – ūkininkų ir su ūkininkavimu susijusių bei ūkininkavimu besidominčių asmenų asociacijas jungianti Sąjunga.
[17] Turima omenyje Henriko Daktaro suburta nusikalstama grupuotė, šnekamojoje kalboje vadinta daktarais.
[18] Tulpiniai – viena žiauriausių Lietuvoje nusikalstamų grupuočių, veikė daugiausia Panevėžyje.
[19] Turima omenyje Kauno nusikalstama grupuotė, jos lyderis Remigijus Daškevičius-Daškė.
[20] Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimas ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybei turinčiam kitos valstybės piliečiui ar asmeniui be pilietybės, kuris yra integravęsis į Lietuvos visuomenę, netaikant natūralizacijos sąlygų. Ypatingu nuopelnu laikoma užsienio valstybės piliečio ar asmens be pilietybės veikla, kuria asmuo ypač reikšmingai prisideda prie Lietuvos Respublikos valstybingumo stiprinimo, Lietuvos Respublikos galios ir jos autoriteto tarptautinėje bendruomenėje didinimo. Laikoma, kad asmuo integravosi į Lietuvos visuomenę, jeigu jis nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje ir sugeba bendrauti lietuvių kalba, o jeigu nuolat negyvena Lietuvos Respublikoje, – sugeba bendrauti lietuvių kalba ir yra kitų akivaizdžių įrodymų, patvirtinančių, kad asmuo yra integravęsis į Lietuvos visuomenę.
[21] Leonas Prapuolenis (1913-1972) – ekonomistas, antisovietinio ir antinacinio pasipriešinimo dalyvis, vienas iš 1941 m. birželio sukilimo vadovų, JAV lietuvių visuomenės veikėjas.
[22] Adolfas Damušis (1908–2003) – chemikas, mokslininkas išradėjas, pasipriešinimo sovietiniam ir naciniam okupaciniams režimams dalyvis.
[23] Lietuvių fronto bičiuliai (LFB) – rezistencines tradicijas puoselėjanti katalikiškos pasaulėžiūros lietuvių išeivijos organizacija, save siejusi su pasipriešinimu sovietinei ir nacių okupacijai, o išeivijoje veiklą kreipusi Lietuvos laisvinimo ir lietuvių tautinės tapatybės išsaugojimo kryptimi.