Caroline Masiulytė-Paliulienė: „Esu mažas tiltas tarp Lietuvos ir Prancūzijos kultūrų“

Tęsdami pokalbių ciklą apie grįžimo į Lietuvą patirtis, mintimis paprašėme pasidalinti aktorę, vertėją, visuomenės veikėją ir J. Masiulio knygyno Panevėžyje savininkę Caroline Masiulytę-Paliulienę. „Pašnekovė“[1] gimė 1949 m. Paryžiuje, augo lietuvybę ir patriotizmą puoselėjančioje aplinkoje. Lietuviškos tapatybės formavimosi procese pašnekovei ypač svarbūs buvo vizitai į dar sovietų okupuotą Lietuvą 1977 m. ir 1978 m. bei aktyvus įsijungimas į Prancūzijos lietuvių bendruomenės veiklą. Nepriklausomybės atkūrimas 1990 m. Kovo 11 d. sudarė sąlygas grįžti į Lietuvą. Tai pašnekovės šeima padarė 1994 m., pamažu ir vėl įleisdama šaknis Lietuvoje.

Ponios Karolinos pasakojimas įdomus daugeliu aspektų. Jis primena mums, kad migracija iš Lietuvos vyko jau XIX a. antroje pusėje, kad geresnio gyvenimo buvo ieškoma ne tik Vakaruose, bet ir Rytuose, kad Paryžius buvo ir yra svarbus lietuvių išeivijos centras. Skaitydami šį tekstą, sutiksime tokias asmenybes kaip diplomatą Eduardą Turauską, lietuvių katalikų misijos Prancūzijoje ir Belgijoje vadovą kun. Joną Petrošių, aktorių ir teatro režisierių Juozą Miltinį ir kt.

Linkime malonaus skaitymo!

Interviu rengė Nacionalinės bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos centro darbuotoja dr. Ilona Strumickienė ir VU Istorijos fakulteto studentė Karolina Gentvilaitė.

Caroline Masiulytė-Paliulienė. Nuotrauka iš asmeninio C. Masiulytės-Paliulienės archyvo

Miela Karolina, gal galėtumėte trumpai papasakoti Jūsų šeimos migracijos istoriją?

Iš tiesų tai būtų šimto metų migracijos tarp Lietuvos ir Prancūzijos istorija. Pirmoji mano šeimos (iš mamos pusės) emigracija įvyko iš Kupiškio-Moškėnų regiono į Sankt Peterburgą. Po XIX a. sukilimų, uždarius Vilniaus universitetą[2], uždraudus lietuvišką spaudą[3], mano prosenelis Jonas Jurgelionis norėjo, kad vaikai galėtų mokytis, nors ir rusų kalba, todėl susirado darbą Sankt Peterburgą (katalikiškoje kanceliarijoje). Bet kiekvieną vasarą jie grįždavo į savo sodybą Lietuvoje. Mano promočiutė Marijona Jurgelionienė buvo daraktorė[4], dirbo su kunigu Jonu Katele[5].

Mano močiutė Elena Jurgelionytė ir jos būsimas vyras iš Pumpėnų Jurgis Jankauskas susitiko Sankt Peterburge. Pastarasis buvo išmokęs virėjo amato iš prancūzų virėjų Sankt Peterburge. Jis su prancūzais šefais dirbo Marmuro rūmuose[6] pas caro brolį. O po kruvinojo sekmadienio[7] jis sutiko dirbti virėju vienam Rusijos imperijos sargybos karininkui, nusprendusiam emigruoti į Prancūziją. Tokiu būdu mano senelis 1905 m. atsidūrė Paryžiuje. Čia gimė ir trys jo dukterys – Elena (1906 m.), Angelė (1912 m.) ir Birutė (1920 m.).

Po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1918 m., mano senelių šeima galiausiai galėjo pasidžiaugti būvimu lietuviais. Kai atvyko į Paryžių 1905 m., nenorėdami būti priregistruoti kaip rusai, jie pasakė, kad atvyko iš Lenkijos. Mano mama pasiliko pavardę Yankowski. Vėliau mano tetos Elenos būsimasis vyras Eduardas Turauskas[8] sutvarkė tetos metriką ir pakeitė mergautinę pavardę į Jankauskaitę.

Toliau skaityti „Caroline Masiulytė-Paliulienė: „Esu mažas tiltas tarp Lietuvos ir Prancūzijos kultūrų““

Apie baudžiavos panaikinimą Lietuvoje

Parengė Rima Dirsytė,

Nacionalinės bibliotekos DPTD Retų knygų ir rankraščių skyrius


Baudžiava – priklausomybės forma feodalinėje visuomenėje. Tai  valstiečių priklausomybė feodalui,  įteisinta feodalo galimybė naudotis priverstiniu valstiečių darbu, turtu ir asmeniu.Baudžiava išsivystė ankstyvaisiais viduramžiais (V – X a.) Vakarų Europoje. Čia vyravo dviejų rūšių žemės renta – činšas (duoklė pinigais) bei natūrinė duoklė, mokama žemės savininkui. Rytų ir Vidurio Europoje baudžiava buvo susieta su priverstiniu darbu – lažu. Čia vyraujančia ūkinių santykių forma baudžiava tapo XIV–XV a., kai Vakarų Europoje baudžiava jau nyko (ir iki XVIII a. galutinai išnyko).Lietuvoje didieji kunigaikščiai nuo XIV a. pab. bajorams už karo tarnybą ėmė dalinti valstiečius su ūkiais – vadinamus veldamus; palaipsniui jie buvo atleisti nuo prievolių valstybei, o visos jų teikiamos pajamos perleistos bajorams. Kiek lėčiau baudžiaviniai santykiai plėtojosi didžiojo kunigaikščio žemėse. Valakų reforma (1557 m.) ir 1588 m. III Lietuvos Statutas buvo baigiamieji valstiečių įbaudžiavinimo aktai. Kone pusė visų Lietuvos valstiečių buvo paversti baudžiauninkais. Tiesa, 1794 m. Tado Kosciuškos vadovaujamo sukilimo metu paskelbtas Polaneco universalas pripažino visiems Respublikos valstiečiams asmens laisvę, sukilėlių kariuomenėje tarnaujantys atleisti nuo lažo, kitiems jis sumažintas. Bet sukilimas buvo nuslopintas, o 1795 m. didžiąją dalį Lietuvos prijungus prie Rusijos imperijos, baudžiava dar pasunkėjo.

Apie baudžiavos panaikinimą Rusijoje kalbėta jau nuo XVIII a. II pusės. Baudžiavinė ūkio sistema palaipsniui patyrė vis gilesnę krizę, baudžiava stabdė ūkio pažangą, sunki valstiečių padėtis skatino neramumus. Lėmė ir politiniai veiksniai, ypač Rusijos pralaimėjimas Krymo kare.

F93-454.
Rusijos imperatoriaus Aleksandro II manifestas dėl baudžiavos panaikinimo. – Sankt Peterburgas,
1861.II.19. (III.3)

1861 m. kovo 3 d. caras Aleksandras II pasirašė teisinius baudžiavos panaikinimo aktus – Manifestą ir Nuostatus dėl valstiečių, išeinančių iš baudžiavinės priklausomybės, skirtus privačių dvarų valstiečiams (valstybiniuose dvaruose baudžiava panaikinta 1866 m.). Manifeste  konstatuota, kad žemės nuosavybė lieka dvarininkų rankose, kurie savo valia leidžia valstiečiams ją išsipirkti ar ja naudotis. Taip pat pabrėžta, kad bajorai teisėtu būdu tapo žemės savininkais, tad jos atėmimas neatlygintinai būtų neteisėtas. Visgi valdžia, bijodama riaušių, šį aktą viešai paskelbė tik 1861 m. kovo 5 d., pirmąją didžiojo pasninko dieną. Valstiečiams jie buvo perskaityti dar vėliau – kovo 17– balandžio 14 d. 

Toliau skaityti „Apie baudžiavos panaikinimą Lietuvoje“