Parengė Rima Dirsytė,
Nacionalinės bibliotekos DPTD Retų knygų ir rankraščių skyrius
Baudžiava – priklausomybės forma feodalinėje visuomenėje. Tai valstiečių priklausomybė feodalui, įteisinta feodalo galimybė naudotis priverstiniu valstiečių darbu, turtu ir asmeniu.Baudžiava išsivystė ankstyvaisiais viduramžiais (V – X a.) Vakarų Europoje. Čia vyravo dviejų rūšių žemės renta – činšas (duoklė pinigais) bei natūrinė duoklė, mokama žemės savininkui. Rytų ir Vidurio Europoje baudžiava buvo susieta su priverstiniu darbu – lažu. Čia vyraujančia ūkinių santykių forma baudžiava tapo XIV–XV a., kai Vakarų Europoje baudžiava jau nyko (ir iki XVIII a. galutinai išnyko).Lietuvoje didieji kunigaikščiai nuo XIV a. pab. bajorams už karo tarnybą ėmė dalinti valstiečius su ūkiais – vadinamus veldamus; palaipsniui jie buvo atleisti nuo prievolių valstybei, o visos jų teikiamos pajamos perleistos bajorams. Kiek lėčiau baudžiaviniai santykiai plėtojosi didžiojo kunigaikščio žemėse. Valakų reforma (1557 m.) ir 1588 m. III Lietuvos Statutas buvo baigiamieji valstiečių įbaudžiavinimo aktai. Kone pusė visų Lietuvos valstiečių buvo paversti baudžiauninkais. Tiesa, 1794 m. Tado Kosciuškos vadovaujamo sukilimo metu paskelbtas Polaneco universalas pripažino visiems Respublikos valstiečiams asmens laisvę, sukilėlių kariuomenėje tarnaujantys atleisti nuo lažo, kitiems jis sumažintas. Bet sukilimas buvo nuslopintas, o 1795 m. didžiąją dalį Lietuvos prijungus prie Rusijos imperijos, baudžiava dar pasunkėjo.
Apie baudžiavos panaikinimą Rusijoje kalbėta jau nuo XVIII a. II pusės. Baudžiavinė ūkio sistema palaipsniui patyrė vis gilesnę krizę, baudžiava stabdė ūkio pažangą, sunki valstiečių padėtis skatino neramumus. Lėmė ir politiniai veiksniai, ypač Rusijos pralaimėjimas Krymo kare.
Rusijos imperatoriaus Aleksandro II manifestas dėl baudžiavos panaikinimo. – Sankt Peterburgas,
1861.II.19. (III.3)
1861 m. kovo 3 d. caras Aleksandras II pasirašė teisinius baudžiavos panaikinimo aktus – Manifestą ir Nuostatus dėl valstiečių, išeinančių iš baudžiavinės priklausomybės, skirtus privačių dvarų valstiečiams (valstybiniuose dvaruose baudžiava panaikinta 1866 m.). Manifeste konstatuota, kad žemės nuosavybė lieka dvarininkų rankose, kurie savo valia leidžia valstiečiams ją išsipirkti ar ja naudotis. Taip pat pabrėžta, kad bajorai teisėtu būdu tapo žemės savininkais, tad jos atėmimas neatlygintinai būtų neteisėtas. Visgi valdžia, bijodama riaušių, šį aktą viešai paskelbė tik 1861 m. kovo 5 d., pirmąją didžiojo pasninko dieną. Valstiečiams jie buvo perskaityti dar vėliau – kovo 17– balandžio 14 d.
Šiuo aktu baudžiauninkai gavo asmens laisvę, kai kurias turtines teises. Dabar jie galėjo verstis amatais, prekyba, išvykti kitur, įsigyti kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, sudarinėti įvairius civilinius sandėrius, kreiptis į teismą, mokytis, stoti į tarnybą, pereiti į miestiečių ar pirklių luomus, laisvai tvarkyti šeimos reikalus. Kitaip buvo su žeme – valstiečiams buvo paliktos sodybos ir sklypai, vadinami skirtine žeme, kurią reikėjo išsipirkti. Nepasitenkinimas baudžiavos naikinimo sąlygomis paskatino Lietuvos valstiečius prisidėti prie 1863 m. sukilimo. Siekdamas juos atitraukti, Vilniaus generalgubernatorius Michailas Muravjovas kiek palengvino baudžiavos naikinimo sąlygas, todėl Lietuvos valstiečiai žemės gavo daugiau nei kitose imperijos dalyse.
Nors ir gerokai pavėluotas Europos kontekste, sprendimas neabejotinai padarė didelę įtaką tiek Rusijos imperijos, tiek ir Lietuvos istorijai, paspartino ekonomikos ir kultūros raidą. Reikia paminėti, kad Užnemunėje, kuri 1795–1807 m. priklausė Prūsijos karalystei, ir Klaipėdos krašte baudžiava buvo panaikinta dar 1807 m., Palangos valsčiuje, 1819–1914 m. įėjusiame į Kuršo gubernijos sudėtį – po 1819 m.
Kai kurie Lietuvos bajorai jau XVIII a. mėgino vykdyti reformas, kuriomis bandyta derinti baudžiavą su rinkos ekonomikos santykiais, naikino lažą bei didino asmenines valstiečių teises, gausėjo raginimų visiškai naikinti baudžiavą. Bene plačiausiai žinomas Povilas Ksaveras Bžostovskis (1739–1827), savo Merkinės dvare ir Turgelių palivarke (dab. Šalčininkų raj.) įkūręs Paulavos respubliką – valstiečių savivaldos bendruomenę, gyvavusią 1769–1795 m.
Pavieniai Lietuvos dvarininkai išlaisvindavo valstiečius savo iniciatyva, ir tokių faktų būta jau XVI a. pab. ir XVII a. pr., t. y. įsigalėjus baudžiavai. Tai patvirtina Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus fonduose saugomi dokumentai. Dažnai toks sprendimas būdavo užfiksuojamas testamente – teisiniame akte, kuriuo sudarytojas sutvarkydavo savo turtą mirties atvejui. Taigi, ir baudžiauninkai paprastai būdavo išlaisvinami po testatoriaus mirties.
Tarp tokių asmenų buvo Lietuvos evangelikų reformatų rėmėja, skyrusi lėšų kalvinistų „Postilei“ lietuvių kalba išleisti 1600 m., Sofija Mitkevičiūtė–Vnučkienė (?–1602), testamentu nuo baudžiavos atleidusi savo valstiečius. Kaip rašome dokumente: …o kas liečia nelaisvą šeimyną visuose mano dvaruose, tai amžiams pareiškiu, kad po mano mirties … jie galės tarnauti tam, kam norės… (F93–1109; saugomas šio dokumento nuorašas).
Sofijos Vnučkienės testamento nuorašas. 1602 m. išrašas iš Žemaičių pilies teismo knygų
1606 m. liepos 22 d. sudarytu testamentu Martynas Švoba (?–1606), taip pat kalvinistas, po mirties savo tarnui Kristupui Malžickiui, dėkodamas už ilgametę sąžiningą tarnybą bei Švobiškio dvaro valstiečiams suteikė laisvę (F93–1512, 1564. Bibliotekoje saugomi Švobiškio evangelikų reformatų bažnyčios ir dvaro dokumentai – rankraštiniai originalai, išrašai iš Upytės ir Ukmergės pavietų pilies ir žemės teismų knygų).
Dar vienas pavyzdys – iš Smolensko žemės atvykęs rusėnų kilmės bajoras Ukmergės pavieto vaiskis Kristupas Lvovičius. 1637 m. lapkričio 11 d. datuojamu testamentu jis išlaisvino dalį savo baudžiauninkų. Dokumente yra įrašytos jų pavardės (F190–523)
Tokių aktų būta ir vėliau. Štai 1800 m. rugsėjo 28 d. Kurtuvėnuose surašytu testamentu savo tarnus ir dvarų valstiečius nuo baudžiavos atleido Kajetonas Nagurskis (apie 1757–1802), Šiaulių pavieto vėliavininkas, Ketverių metų seimo (1788–1792) delegatas nuo Žemaitijos, 1794 m. sukilimo dalyvis, vienas turtingiausių to meto Žemaitijos dvarininkų. Be testamento, bibliotekos fonduose saugomas ir atskirai surašytas valstiečių išlaisvinimo raštas (išrašas iš Šiaulių pavieto žemės teismo knygų; F92–l. s.vnt.48). Šiame nedidelės apimties dokumente pareiškiama: …ne vienu protingu motyvu vadovaudamasis, visus savo paveldėtuosius baudžiauninkus, tiek man tarnaujančius, tiek ir įvairias prievoles skirtinguose palivarkuose atliekančius bei visuose mano dvaruose Lietuvoje ir Žemaitijoje nuo seno gyvenančius ar vėliau apsigyvenusius, su sąlyga, kad iki mano paskutinių gyvenimo dienų – pirmieji – visokias paslaugas ir patarnavimus vykdys, antrieji be jokių atsikalbinėjimų visiškai man paklusnūs valdose liks – šiuo dokumentu po mano mirties nuo baudžiavos ir paveldėjimo su jų žmonomis, palikuoniais ir turtu visiems laikams išlaisvinu. Ir tik noriu juos įpareigoti, mano paveldėtojų žiniai, kad siekiant išvengti nederamo elgesio ir netvarkos, laikytųsi Monarcho įsakų. Norėdamas, kad ši mano valia būtų nepažeidžiama, savo parašu ir herbiniu antspaudu, dalyvaujant liudininkams, sutvirtinu… Tiesa, po K. Nagurskio mirties jo paveldėtojai pradėjo nesilaikyti testamento nurodymų. Savo ruožtu valstiečiai atsisakė vykdyti prievoles, dalis jų sukilo, konfliktas pasiekė netgi Senatą. Nežiūrint padarytų nuolaidų, visgi valstiečių laisvė buvo apribota.
Šiaulių pav. vėliavininko Kajetono Nagurskio pasirašytas baudžiauninkų išlaisvinimo raštas
Susidomėjusius norime informuoti, kad dalį paminėtų dokumentų vaizdų galima rasti virtualiame kultūros paveldo portale e.paveldas.lt.
Naudota literatūra:
Jučas, Mečislovas. Baudžiavos irimas Lietuvoje. – Vilnius : Mintis, 1972.– 317, [3] p.
Kiaupa, Zigmantas.Lietuvos istorija iki 1795 metų / Zigmantas Kiaupa, Jūratė Kiaupienė, Albinas Kuncevičius ; [žemėlapius parengė Z. Kiaupa, A. Kuncevičius, A. [i.e. P.] Gaučas] – Vilnius : Valstybinis leidybos centras, 1995 (Kaunas : Aušra). – 443, [2] p.
Visuotinė lietuvių enciklopedija / [mokslinė redakcinė taryba: pirmininkas – Juozas Tumelis … [et al.]. – Vilnius : Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001-
[T.] 2, Arktis – Beketas. – 2002 (Kaunas : Spindulys). – 799 p.
[T.] 3, Beketeriai – Chakasai. – 2003 (Kaunas : Spindulys). – 800 p.
[T.] 15, Mezas – Nagurskiai. I-XV tomo papildymai / [mokslinė redakcinė taryba: Stasys Vaitekūnas – pirmininkas … [et al.]. – 2009 (Kaunas : Spindulys). – 799, [1] p.
[T.] 24, Tolj–Veni / [mokslinė redakcinė taryba: pirmininkas – Stasys Vaitekūnas … [et al.]. – Vilnius : Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2013 (Vilnius : BALTO print). – 848 p.
[T.] 25, Venk–Žvo / [mokslinė redakcinė taryba: pirmininkas – Stasys Vaitekūnas … [et al.]. – Vilnius : Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2014 (Vilnius : BALTO print). – 848 p.
Taip pat straipsniais internete vlc.lt …
Błaszczyk, Grzegorz.Herbarz szlachty żmudzkiej / Polskie Towarzystwo Historyczne. – Warszwa : Wydawnictwo DiG, 2015-. – t.. – (Szlachta i Ziemiaństwo na Ziemiach Dawnej Rzeczypospolitej).
T. 3, [K–Ł]. – 2015. – 443 p.
Polski słownik biograficzny. – Warszawa ; Kraków : Polska Akademia Umiejętności, 1935-
T. 3/2, z. 12, Budny Szymon – Całowański Stanisław. – 1937. – P. 97-192|
T. 22/3, z. 94, Naake-Nakęski Wacław – Nawój z Morawicy. – 1977. – P. 417-625