Palangiškį Juozą Stoukų prisimenant

Parengė Rima Dirsytė


Tikriausiai neįsivaizduojame Lietuvos be Palangos! Šiemet kovo 30 d. sukako 100 metų, kai Lietuva atgavo Palangą su apylinkėmis ir Šventąją. Nuo viduramžių priklausiusi Lietuvai, po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo priskirta Vilniaus gubernijai, 1819 m. Palanga ir kitos pakrantės gyvenvietės nuo Šventosios upės iki Prūsijos sienos buvo prijungtos prie Kuršo gubernijos. 1918 m. lapkričio 18 d. paskelbtame Latvijos nepriklausomybės akte Kuršas tapo naujos valstybės dalimi. Po ilgų derybų bylą perdavus Tarptautinei arbitražo komisijai, vadovaujamai Džeimso Jango Simpsono, 1921 m. Lietuva atgavo Palangą.

Minėdami Palangos atgavimo šimtmetį, norime pristatyti palangiškį, tikrą žemaitį Juozą Stoukų (1886–1946) – pedagogą, matematiką, vadovėlių autorių. Turbūt nesuklysiu sakydama, kad ši asmenybė plačiajai visuomenei nėra gerai žinoma. Ne žemaičiams ir pavardė sunkiai ištariama  – kito matematiko, prof. Algirdo Ažubalio nuomone, „jo tikroji pavardė, aišku, buvo Stuokus. Bet kai tėvas valsčiuje jį įregistravo, tai pagal analogiją su žemaitiška „douna“ pasakė „Stoukus“, o raštininkas kruopščiai užrašė. Taip dokumentuose ir liko…“[1]. O rusų kalba rašytuose dokumentuose pavardė dažnai rašoma dar kitaip – Stukus.

M. Stoukus 1932 m. vasarą Palangoje. F65-137

Toliau skaityti „Palangiškį Juozą Stoukų prisimenant“

Ignas Šeinius: svajonės ir idėjos

Vilija Baublytė


Pandemijos pristabdytame laike, atsiradus daugiau galimybių skaityti, galima prisiminti arba atrasti lietuvių literatūros klasikus, tarp jų – rašytoją, politiką ir diplomatą Igną Šeinių (tikr. Jurkūnas; 1889–1959). Klasiko vardą jam atnešė jau pirmasis romanas, išleistas dar studijuojant meno filosofiją – chrestomatinis tapęs „Kuprelis“ (1913, pataisytas leidimas 1932). Proga sugrįžti prie Šeiniaus (ar susipažinti su juo) galėtų būti prieš porą metų perleistas mokslinės fantastikos elementų turintis satyrinis romanas„Siegfried Immerselbe atsijaunina“ (pirmas leidimas 1934), išjuokiantis nacių antisemitinę politiką ir etninio grynumo teorijas.

Nuodugniau pasidomėjus Šeiniaus kūrybine biografija, galima pamatyti, kiek daug šio lietuviškai ir švediškai rašiusio autoriaus parašyta ir kiek daug yra (ir taip jau, matyt, liks) mūsų neperskaityta. Sakydama„mūsų“, turiu omenyje skaitančius sau, o ne dėl profesijos. Iš „skaitymo sau“ gimė ir šis straipsnis, kai kilo mintis skaitomus tekstus susieti su gyvenimiškomis ir literatūrinėmis patirtimis lyčių santykių tematika, reikšminga Šeiniaus kūryboje.

Karlas Baulas. Nuotrauka. Ignas Šeinius. 1933. Maironio lietuvių literatūros muziejus (LIMIS)

MEILĖ

„Visa įgijęs vikrumu, meile ar prievarta, privalai viską atiduoti, išnykti.“ (Gabriele D’Annunzio. „Mirties apmąstymai“[1]) Jei šiuos italų rašytojo ir politikos veikėjo D’Annunzio žodžius skaitytume kaip skirtingų būdų gyventi ir siekti savo tikslų apibendrinimą, tai galėtume sakyti, kad Šeiniaus literatūriniai veikėjai gyvenimo prasmės siekia per meilę (ne vikrumu ar prievarta). Pradedant „Kupreliu“, daugelį Šeiniaus kūrinių galima skaityti kaip meilės romaną. Iš kūrinio į kūrinį driekiasi tas pats leitmotyvas: „Juk meilė – bent regimo gyvenimo vienatinė prasmė. Nerasti jos – vis tiek, kaip ir to gyvenimo nustoti.“ Literatūros mokslo lauke Šeiniaus „Kuprelis“ pristatomas ne tik pirmuoju lietuvių moderniuoju romanu, bet ir vienu pirmųjų lietuviškų meilės romanų (pačiu pirmuoju laikant Šatrijos Raganos „Viktutę“ (1901). [2]Vėliau Šeiniaus temų ir žanrų laukas plėtėsi, tačiau meilės linija liko svarbi: tartum jungianti į visumą skirtingas temines ir siužetines vieno teksto gijas. (Tuo Šeinius artimas kitam rašytojui – prancūzų diplomatui Romainui Gary.)

„Svajonių džiaugsmo“ ir „Apmąstymų apie svajones“ autorius, prancūzų mokslininkas, filosofas ir literatūros tyrinėtojas Gastonas Bachelard’as (1884–1962) siūlė skaityti tekstus mąstant apie juos įkvėpusias žmonijos svajones, pasireiškiančias per amžinuosius siužetus ir archetipines patirtis. Taip skaitant, į vieną „svajotojų draugiją“ galima suburti labai skirtingų žanrų, literatūros krypčių ir istorinių laikotarpių autorius. Šeinius pritaptų ten, kur svajojama apie vieną didžiųjų žmogaus troškimų – amžinąją meilę.

Toliau skaityti „Ignas Šeinius: svajonės ir idėjos“

Žymus aušrokas – Aleksys Churginas

Parengė Dalia Cidzikaitė



Šiaulių dramos teatro spektaklio „Bernardos Albos namai“ afiša / F. Garsija Lorka, 1982. Pjesę iš ispanų kalbos išvertė Aleksys Churginas. Epaveldas.lt

Sovietinėse mokyklose ar universitetuose studijavusieji puikiai atsimena Aleksio Churgino (1912 m. birželio 7 d. – 1990 m. gegužės 4 d.) pavardę. Šio vertėjo plunksnai priklauso bene visi Williamo Shakespearo vertimai į lietuvių kalbą: tiek sonetų, tiek komedijų bei tragedijų. Churgino pavardė puikuojasi ir tokių sovietmečiu atliktų žymių pasaulio rašytojų kaip J. W. Goethe, P. Corneillio, Moliere‘o, G. Byrono ir kt. kūrinių vertimų knygose. Nors šiandien dėl Churgino vertimų kokybės ir jų atitikimo originalui keliamos pagrįstos abejonės, pasak vertėjo, Lietuvos Rašytojų sąjungos leidyklos direktoriaus Sauliaus Repečkos, dėl Churgino vertėjo talento niekas nesiginčija, greičiau dėl pačios mokyklos, kuriai koją kiša rusiškoji vertimo tradicija.

Aleksio Churgino bendramoksliai iš Kauno „Aušros“ berniukų valstybinės gimnazijos laikų būsimą poetą ir vertėją prisimena ne tik kaip nepaprastai gabų lotynistą, kuris sukirsdavo net mokytoją Kazį Kepalą, bet ir pasižymėjusį savo meilės nuotykiais. Churgino klasės draugas Andrius Mironas rašo, kad jo klasės draugas amūriškų nuotykių rečiau ieškodavo tarp gimnazisčių, dažniau – tarp kabaretų šokėjų, ištekėjusių ponių, neretai nepaisydamas jų amžiaus.

Mironas pasidalijo vienu klasėje garsiai nuskambėjusiu pokalbiu tarp donžuano Churgino ir matematikos mokytojo Jono Mašioto.


Jonas Mašiotas: Klausykit, Churginai, su kokia ten čigone aš vakar Jus mačiau einant Laisvės alėja?

Aleksys Churginas (pats juodbruvis, turintis kaukazietiško kraujo): Su pussesere!

Jonas Mašiotas: Gali būti, kad ji yra pusseserė… bet ne Jūsų pusseserė![1]


[1] Andrius Mironas, „Mano ir Jūsų gimnazija“, Prisimenam Aušrą, Toronto, 1990, p. 253–254.

Rimtautas Vizgirda: „Čia mūsų namai, mūsų šaknys“

Rimtautas Vizgirda su žmona Birute. Nuotrauka iš asmeninio R. Vizgirdos archyvo.

Tęsdami praėjusiais metais pradėtą sumanymą kalbinti ir plačiajai visuomenei pristatyti po 1990 m. Kovo 11-osios iš išeivijos grįžusius bei tebegrįžtančius pirmos ir vėlesnių kartų išeivius, jų indėlį į Lietuvos valstybės ir visuomenės raidą ir gerovės kūrimą, pakalbinome verslininką, filantropą Rimtautą Vizgirdą.

P. Rimtautas Lietuvoje pirmą kartą lankėsi dar sovietų okupacijos metais – 1985 m., vėliau šie vizitai dažnėjo, tačiau impulsą visam laikui persikelti gyventi į tėvynę suteikė Prezidentas Valdas Adamkus, pakvietęs užsienio lietuvius grįžti ir prisidėti prie Lietuvos gerovės kūrimo. Tai ponas Rimtautas su žmona Birute ir padarė. Jau daugiau nei 20 metų jie yra neatsiejama Lietuvos visuomenės dalimi, praturtindami ją savo darbu, patirtimis ir naujomis iniciatyvomis.

Linkime malonaus skaitymo!

Interviu parengė Nacionalinės bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centro darbuotoja dr. Ilona Strumickienė ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto studentė Goda Žvirblytė.

I. Strumickienė: Gal galėtume pokalbį pradėti nuo klausimo apie Jūsų, Jūsų šeimos migracijos istoriją? Kada, kur ir kaip išvykote?

R. Vizgirda: Vieną 1944 metų dieną su šeima einant iš Katedros prie mūsų priėjo pažįstama saugumietėir pasakė tėvui[1]: „Profesoriau, ką Jūs čia darote? Raudonoji armija trylika kilometrų nuo Vilniaus!“. Mes su mama[2] greitai susipakavome daiktus, sėdome į specialų saugumiečių traukinį ir išvykome į Kauną. Tėvas išvyko kitą dieną, kadangi jam, kaip vyrui, neleido vykti su kartu mumis.

Iš Kauno važiavome karavanu automobiliais į Vieną. Su mumis vyko ir Mykolas Biržiška[3] ir daug į kitų. Mes buvome pasiruošę truputį pinigų, aukso, nes tuomet valiuota buvo beveik nieko verta. Vienoje gyvenome iki kol atėjo bolševikai. Tuomet traukėmės per Vokietiją, Daniją. Neišvengėme nei įtampos, nei bombardavimo. Kai karas pagaliau baigėsi, trumpam atsidūrėme Prancūzijoje.

Tėvas kartu su Vytautu Jonynu[4] buvo valdžios paprašyti prancūzų okupuotoje zonoje įsteigti Dailės akademiją[5]. Ten gyvenome šešerius metus iki kol prancūzai pasitraukė ir akademija buvo uždaryta. Toje akademijoje mokėsi ne tiek prancūzai, kiek lietuviai. Visi žymūs išeivijos menininkai – Kasiulis[6] ir kiti. O aš kartu su kitais 7 lietuviais lankėme prancūzišką mokyklą, dėl to dar ir dabar moku prancūzų kalbą.

Kiek Jums tada buvo metų?

Man buvo šešeri, kuomet išvykome iš Lietuvos.

Tai esate gimęs 1938 metais?

Taip.

Freiburgo dailės ir amatų mokykla savo veiklą baigė 1949 m. Kaip susiklostė Jūsų šeimos gyvenimas po jos uždarymo?

Dailės akademija užsidarė ir mes turėjome pasirinkimą grįžti į Prancūziją. Tėvas ten gavo labai aukšto lygio profesūrą, bet mama norėjo į Ameriką. Mama laimėjo šią kovą ir mes atsidūrėme Amerikoje, Bostone.

Toliau skaityti „Rimtautas Vizgirda: „Čia mūsų namai, mūsų šaknys““