Parengė Arida Riaubienė
Sausio 23 d. sukanka 125 metai, kai gimė lietuvių literatūros klasikė Ieva Simonaitytė. Rašytoją išgarsino romanas „Aukštujų Šimonių likimas“ (1935), už kurį 1936 m. ji buvo apdovanota Lietuvos valstybine premija.
Rašytojos kūryboje reikšmingą vietą užima trys atsiminimų knygos – „… O buvo taip“ (1960), „Ne ta pastogė“ (1962), „Nebaigta knyga“(1965). Apie autobiografinę trilogiją literatūros kritikas Vytautas Kubilius rašė: „Autorei atrodė, kad ji pasakoja viską taip, kaip buvo tais ir anais, ir užpraeitais metais, nieko nepridėdama ir neatimdama. Jos „atminties dėžutėje“ buvo išsilaikę motinos, tetų ir kaimynų posakiai, žmonių veidai ir istorijos, jos pačios skaudūs patyrimai. Ir ji žėrė viską, ką atsiminė, – didelius įvykius ir mažmožius, nelabai rūpindamasi jų atranka, jungimu į stambesnius veiksmo vienetus ar problemų tęsinius. Norėjo atkurti natūralią gyvenimo tėkmę, kur viskas taip greitai juda, keičiasi, slenka į nežinomą rytdieną be jokių užduočių“[1].
Viena iš temų, prie kurios vis grįžtama autobiografinėje trilogijoje, yra knygos. Atrinkome keletą ištraukų iš 1977 m. išleistos Ievos Simonaitytės knygos „ … O buvo taip“.
„Ir taip, kai nė vieno namie nebūdavo, užlipdavau ant aukšto, atsidarydavau draudžiamąją skarbų skrynelę ir skaitydavau. Skaitydavau akim, lūpom, širdim. O ausys tartum šuniuko: ar nesugirgždėjo sniegas, ar niekas nevėrė durų …
Ir taip savo būdu sėmiausi žinių apie visą pasaulį“ /p. 127/.
„Moterys arba mergaitės, kurios dar laikosi senovės, knygas turi susirišusios arba įvyniojusios į skaisčiai baltas nosines. O prie knygos pridėta puokštelė – mėtų, žalmedžio, Marijos lapų. Į šiuos žalius lapus įkaišiota vienos kitos tuo laiku pražydusios gėlės žiedas.
Moterys arba mergaitės, kurios jau labai moderniškos, tos knygų neberiša į nosines. Jos stengiasi turėti giesmių knygas su baltais kauliniais viršeliais, ant kurių viršaus įspausta monograma ir kurių kraštai paauksuoti.
O gėlių puokštelė – kvepiančių gėlių – vis dėlto prispaudžiama ir prie knygos“ /p. 191-192/.
„ Man ilgu. Atneša knygų skaityti. Žinoma, skaityti moku ir labai noriu. Tuo tarpu tai dar tik pasakos. Mažai teko jų girdėti, dar mažiau skaityti namie. Jos man be galo įdomios. Bet pavargstu beskaitydama dėl to, kad ne viską suprantu“ /p. 285/.
„Mes bėgome. Teta Skrandienė nešėsi patalus ir už rankos vedėsi mergaitę. Aš nešiausi kažkokias dvasiškas knygas, nes dar vis buvau stipriai tikinti, nors ir nesuradusi Jėzaus. Bet aš ir neturėjau nieko kito neštis. Tas, ką ant kūno turėjau, ir tos knygos buvo visas mano turtas“ /p. 380/.
„Motinos žodis šventas. Ji savo gyvenime daug skaičiusi. Kur tik pagaus knygą, taip ir nepaleis iš rankų“ /p. 400/.
[1] Kubilius, Vytautas. Ievos Simonaitytės kūryba. Vilnius: Vaga, 1987, p. 247.