Parengė Arida Riaubienė
Sausio 23-ią dieną sukanka 127 metai, kai Vanaguose (Priekulės vlsč., Klaipėdos apskr.) gimė rašytoja Ieva Simonaitytė, vėliau pelnytai pavadinta Mažosios Lietuvos metraštininke. Nors dėl ligos Simonaitytė negalėjo lankyti mokyklos, nuo pat vaikystės ji buvo smalsi, noriai skaitė ir siekė išsilavinimo. Su spausdintu žodžiu būsimoji rašytoja susipažino skaitydama protestantų tikėjimo tiesomis pagrįstas knygas, senus laikraščius, kalendorius ir šiaip pigius skaitinius. Toliau Simonaitytė lavinosi savišvietos būdu. Jos intelekto brandai didelę įtaką turėjo vokiečių literatūra, kitų tautų kūrinių vertimai į vokiečių ir lietuvių kalbas.
Simonaitytės talentas rašyti, matyt, buvo paveldėtas iš protėvių. Nuo 1935 iki 1971 metų Simonaitytė paskelbė 15 romanų, apsakymų ir autobiografinių kūrinių lietuvių kalba, kurie nuo 1938 m. buvo verčiami į anglų, estų, ispanų, kinų, latvių, lenkų, rusų, prancūzų ir vokiečių kalbas. Rašytoją išgarsinęs romanas „Aukštujų Šimonių likimas“ lietuvių kalba buvo išleistas 14 kartų, XX amžiaus prozos meno požiūriu brandžiausias romanas „Vilius Karalius“ – devynis kartus.
Būdama pripažinta rašytoja, Simonaitytė domėjosi ir jaunųjų rašytojų kūryba. Jos asmeninėje bibliotekoje yra keturios pradedančių kūrėjų knygos, išspausdintos nuo 1960 m. „Vagos“ leidyklos pradėtoje leisti knygų serijoje „Pirmoji knyga“. Tai 1961 m. išėjusios poezijos knygelės – Gedimino Astrausko „Nemėgstu žodžių“, Leonardo Gutausko „Ištrūko mano žirgai“, Roberto Keturakio „Saulėtekis kely“ ir Vytautės Žilinskaitės „Nesustok, valandėle“. Minėtuose leidiniuose nėra Simonaitytei skirtų dedikacijų. Galima daryti išvadą, kad rašytoja, domėdamasi jaunųjų kūryba, šias knygeles įsigijo pati.
Pradedantys rašytojai Simonaitytei siųsdavo laiškus, kuriuose klausdavo, koks turi būti rašytojas, kaip reikia rašyti. Yra išlikęs Simonaitytės laiškas, 1954 m. rašytas nežinomai adresatei. Pateikiame keletą ištraukų iš šio laiško.
„Miela mergyte! Gavau jūsų laišką ir labai jums dėkoju, kad atsimenate mane. Man labai malonu išgirsti, kad jūs mane pažįstate – iš mano raštų. Bet turiu jums pasakyti, kad aš pati nesu panaši nei į „Šimonių“, nei į „Pikčiurnienės“ ir nei į „Viliaus Karaliaus“ bet kokį personažą, nors ir esu toks pat paprastas, kasdieniškas žmogus, kokius aš aprašiau. Turiu galbūt ir kai kurių privalumų, bet gal dar daugiau ydų, kurių, žinoma, pati mažai tepastebiu. Bet jeigu pati ir nepastebiu, tai dar nereiškia, kad jų nėra.
[…] Niekada nesakykite apie save, kad esate keista, savotiška, į nieką nepanaši ir t.t. Tai tik vaidyba, o vaidybą palikime teatrui. Žmogus, kuris apie save šitaip mano, nori ir lūžt trūkst tokį pavaidinti, na, ir pasidaro daugiausia ne tiktai juokingu, bet ir dažniausia sugadina savo reputaciją visam savo amžiui. „Keistumas“, „savotiškumas“ toli, labai toli nuo rašytojo.
Jūs sakote, kad aplinkiniai žmonės į jus nepanašūs. Hm…Jūs gal norite pasakyti, kad jie ne tokie puikūs, kaip jūs. Turiu pasakyti, kad aš niekada nebūčiau drįsusi šitaip ir pagalvoti. Aš visada gerbiau ir mylėjau ne tiktai pavienį žmogų, bet ir visus žmones ir visada juos laikiau už save aukštesniais, protingesniais. Beje, aš mokėjau arba stengiausi pasirinkti žmones, iš kurių aš daug daug sėmiau išminties. Ir tik todėl, kad aš (galiu tikrai tuo pasigirti) nevaidindavau kažką tokio ypatingo, buvau visų mylima ir galėjau parašyti „Šimonius“ bei kitas savo knygas; nes tiktai iš žmonių aš sėmiau visas savo žinias.
Šitai prašau įsidėmėti kaip pradedanti ir būsima rašytoja.
[…] Niekam nepastebiant rinkite deimančiukus, kaip sakė vienas Lietuvos poetas, – vadinasi, gražius, įdomius pasakymus, patarles, retus žodžius, kuriuos dar liaudis vartoja, kurie lietuviški ir literatūroje gal jau pamiršti. Bet, mergyte, klausyk, ką sakau: neik į žmones su bloknotu ir parkeriu rankoje. Oi ne! Visą rinkite ir dėkite į savo smegenų skrynelę. O paskui, kai jums staiga įpuls į galvą koks nors sužetas, arba jums patiks koks nors gyvenime patirtas gražus – gali būti ir negražus – įvykis, padėkite jį ant popieriaus, apipinkite jį lyg kokiu vainiku savo stiliumi, gražiais, bet paprastais žodžiais, atsargiai ir minau vietoje panaudodama liaudy girdėtus išminties trupinėlius.
[…] Jūs prašote nurodymų „kaip rašyti“. Miela mergaite, kad aš ir norėčiau, aš negalėčiau jums duoti jokių nurodymų. Žinokite viena: galima paklausti, kaip austi, kaip megzti arba kaip iškepti pyragaitį – aš tik duodu pavyzdį, – bet, pagal mano supratimą, niekada negalima klausti, kaip rašyti. Tikrai, jeigu manęs kas paklausia, kaip rašyti? tai aš jau prisibijau, kad iš to žmogaus nebus rašytojo.
Būsimam arba esančiam pašauktam rašytojui ir sapne neateina mintis paklausti „kaip rašyti“? Ne! Jis rašo! Jam pilasi mintys, byra sakiniai, taip kad nespėja viską nuosekliai padėti ant popieriaus. Ir dėl to jam reikia vieną ir tą patį dalyką daug kartų taisyti, perrašinėti.
[…] Rašytojas neturi pamėgdžioti šį arba aną rašytoją. Jis turi būti originalus. Jis turi įnešti į literatūros lobyną neatšildytą, neatgromuliuotą, bet visiškai ką nors naują, savitą.
[…] Taigi linkiu kaip būsimai rašytojai daug mokintis – ne tik vien mokykloje, ne tik vien iš knygų, bet iš gyvenimo. Kartoju: eikite į liaudį, eikite pas kūdikius, pas vaikus, sekite jų galvoseną, įsidėmėkite jų posakius. Mylėkite gyvuliukus, stebėkite jų judesius. Ir jūs pamatysite, kiek iš jų galima pasimokinti. […] Tiktai reikia mylėti gyvenimą ir norėti būti rašytoju“[1].
[1] Ievos Simonaitytės laiškas nežinomai adresatei. Kaunas, 1954, liepos 10. In Simonaitytė, Ieva. Raštai. T. 7. Vilnius: Vaga, 2003, p. 458–461.