Parengė Dalia Cidzikaitė
Antrasis prof. Vlado Stankos laiškas, adresuotas neįvardytam kolegai Amerikoje, parašytas iš Husum miesto Vokietijoje 1946 metų balandžio 2-ąją, pateikia daugiau informacijos apie Stankų šeimos gyvenimą Lietuvoje karo metais ir po karo Vokietijoje, britų zonoje.
Galbūt todėl, kad Stanka priklausė akademinei bendruomenei, jo gyvenimo sąlygos Lietuvoje pirmosios sovietų okupacijos metais nebuvo itin blogos. Nors okupacinė valdžia uždraudė jam verstis advokato praktika, prof. Stanka ir toliau dirbo savo mėgstamą darbą – dėstė universitete bei rašė. 1941-siais į Lietuvą įžengė naciai, kurie, pasak Stankos, pasižymėjo „neįtikėtinu žiaurumu, kur kas nuožmesniu nei sovietų režimo“. „Tuo metu gyvenome labai kukliai, bet ramiai“, – priduria jis. Traukdamasi nuo artėjančio fronto iš rytų, Stankų šeima neplanuotai atsidūrė Husum mieste, prie Danijos pasienio su Vokietija, kuriame ir sulaukė karo pabaigos. Nuo 1945 metų gegužės Husum miestui ir jo apylinkėms patekus Aljanso sąjungininkų britų žinion, jau pačiomis pirmomis dienomis prof. Stankos dukra p. Gabris pradėjo dirbti sekretore ir vertėja Britų karinėje vyriausybėje.
Kaip ir pirmame, taip ir šiame laiške Stanka pasigiria gavęs leidimą dirbti advokatu ir jau spėjęs sėkmingai apginti pirmąją bylą bei tapęs Pabaltijo universiteto Hamburge profesoriumi, kur skaitąs paskaitas vokiečių ir anglų kalbomis, ir netgi vienu iš šios aukštosios mokyklos rektorių. Tačiau, rašo jis laiške, kadangi pastarosios pareigos susijusios su pernelyg daug rūpesčių, „nusprendžiau jų atsisakyti. Aš esu įpratęs gyventi ramiai: svajoti, rašyti […]“. Kaip to įrodymą laiško gale jis pateikia eilėraščio „SOS!“ vertimą į anglų kalbą, vieną iš tame pačiame laiške minimo jo rašomo poezijos rinkinio vokiečių kalba Sternengespräche [Žvaigždžių pokalbiai] pavyzdžių.
Laiško pradžioje autorius užsimena, jog vakar buvo pirmoji diena, kai leista iš Vokietijos siųsti laiškus į užsienį. Taigi dieną po draudimo panaikinimo išsiųstas laiškas prof. Stankai turėjo būti svarbus, jei jis iškart suskubo pasinaudoti nauja atsiradusio ryšio su plačiuoju pasauliu – šiuo atveju JAV – galimybe. Apie tikrąjį laiško tikslą Stanka užsimena į laiško pabaigą. Jis prašo savo kolegos paieškoti pas save dar prieš karą Stankos nusiųstos angliškos jo darbo „Dinamics of World Economics“ (gramatinės klaidos netaisytos – D.C.) [Pasaulinio ūkio dinamika] versijos ir, padarius keletą jo kopijų, išsiųsti jam arba Griniui į New Yorką, Lietuvių informacijos centrą. „Šį rankraštį esu pametęs, o man būtų nepaprastai svarbu jį šiuo metu turėti, – rašo prof. Stanka, – šiek tiek jį papildęs ir pakeitęs, pamėginsiu jį išspausdinti Pabaltijo universiteto leidykloje. Skamba išdidžiai, ar ne? Bet tai yra mūsų [Stankų šeimos?] vienintelė galimybė gauti kvietimą iš Amerikos mokslo įstaigų […].“
Taigi ir šis antrasis laiškas rodo prof. Stankos puoselėjamą viltį ir dedamas dideles pastangas palikti karo nusiaubtą Europą ir atsidurti Amerikoje. „Jei paklaustumei, kaip mes laikomės, atsakyčiau: pusiau alkani, trečdaliu apšepę […],“– rašo jis kolegai. Galbūt iš dalies ir dėl šios priežasties profesoriaus laiške trūksta entuziazmo rašant apie tuo metu lietuviams, latviams ir estams itin svarbią mokslo instituciją Vokietijoje – Pabaltijo universitetą. Nereikia pamiršti ir to, kad jo būta užsidariusio ir tylaus akademiko, filosofo ir svajotojo, šalia mokslinių darbų savo plunksną mėginusio ir poezijos rašyme. Vis dėlto Pabaltijo universitete prof. Stanka išdirbo iki kone pat jo uždarymo 1949 metų lapkričio 30 dienos, beje, universiteto gyvavimo pabaigoje jis netgi buvo išrinktas universiteto prezidentu.
1949 metų vasarą išsipildžius svajonei ir pagaliau pasiekus Jungtinių Amerikos Valstijų krantus, prof. Stanka apsigyveno šios šalies sostinėje Washingtone, DC, kur pradėjo dirbti pačioje svarbiausioje krašto bibliotekoje – Kongreso bibliotekoje. Profesorius ten išdirbo iki pat savo mirties 1968 metų gruodžio 25 dienos.