Archyvus prakalbinus: Pabaltijo universiteto rektorius V. Stanka (3)

Parengė Dalia Cidzikaitė


Antrasis prof. Vlado Stankos laiškas, adresuotas neįvardytam kolegai Amerikoje, parašytas iš Husum miesto Vokietijoje 1946 metų balandžio 2-ąją, pateikia daugiau informacijos apie Stankų šeimos gyvenimą Lietuvoje karo metais ir po karo Vokietijoje, britų zonoje.

Galbūt todėl, kad Stanka priklausė akademinei bendruomenei, jo gyvenimo sąlygos Lietuvoje pirmosios sovietų okupacijos metais nebuvo itin blogos. Nors okupacinė valdžia uždraudė jam verstis advokato praktika, prof. Stanka ir toliau dirbo savo mėgstamą darbą – dėstė universitete bei rašė. 1941-siais į Lietuvą įžengė naciai, kurie, pasak Stankos, pasižymėjo „neįtikėtinu žiaurumu, kur kas nuožmesniu nei sovietų režimo“. „Tuo metu gyvenome labai kukliai, bet ramiai“, – priduria jis. Traukdamasi nuo artėjančio fronto iš rytų, Stankų šeima neplanuotai atsidūrė Husum mieste, prie Danijos pasienio su Vokietija, kuriame ir sulaukė karo pabaigos. Nuo 1945 metų gegužės Husum miestui ir jo apylinkėms patekus Aljanso sąjungininkų britų žinion, jau pačiomis pirmomis dienomis prof. Stankos dukra p. Gabris pradėjo dirbti sekretore ir vertėja Britų karinėje vyriausybėje.

Laiško fragmentas: eilėraščio „SOS!“ vertimą į anglų kalbą
Laiško fragmentas: eilėraščio „SOS!“ vertimą į anglų kalbą

Kaip ir pirmame, taip ir šiame laiške Stanka pasigiria gavęs leidimą dirbti advokatu ir jau spėjęs sėkmingai apginti pirmąją bylą bei tapęs Pabaltijo universiteto Hamburge profesoriumi, kur skaitąs paskaitas vokiečių ir anglų kalbomis, ir netgi vienu iš šios aukštosios mokyklos rektorių. Tačiau, rašo jis laiške, kadangi pastarosios pareigos susijusios su pernelyg daug rūpesčių, „nusprendžiau jų atsisakyti. Aš esu įpratęs gyventi ramiai: svajoti, rašyti […]“. Kaip to įrodymą laiško gale jis pateikia eilėraščio „SOS!“ vertimą į anglų kalbą, vieną iš tame pačiame laiške minimo jo rašomo poezijos rinkinio vokiečių kalba Sternengespräche [Žvaigždžių pokalbiai] pavyzdžių. Toliau skaityti „Archyvus prakalbinus: Pabaltijo universiteto rektorius V. Stanka (3)“

Archyvus prakalbinus: Pabaltijo universiteto rektorius V. Stanka (2)

Parengė Dalia Cidzikaitė


Kiek daug apie žmogų ir jo aplinką gali papasakoti vos keturi jo rašyti laiškai! 1946 metų sausio 15-oji, praėjus beveik metams nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos, – tokia data pažymėtas vienas iš keturių Amsterdamo universiteto bibliotekoje saugomų prof. Vlado Stankos (Vladimiras Stankevičius arba Vlad Stankevič; 1884–1968) laiškų.

Angliškai parašytame laiške, adresuotame Aleksandrui Fedorovičiui, prof. Stanka trumpai užsimena apie paskutinįjį jųdviejų susitikimą Paryžiuje 1939 metais ir pažintį su Aleksandro Fedorovičiaus sūnumis Anglijoje, kur profesorius praleido tris savaites. Nors laiške adresato pavardė nenurodoma, tik pirmasis vardas ir tėvavardis, žinant prof. Stankos rusiškąjį gyvenimo laikotarpį ir sprendžiant iš keleto laiške minimų detalių, galima manyti, jog autorius laišką rašė savo buvusiam viršininkui ir bendražygiui, 1917 metų Rusijos Laikinosios vyriausybės ministrui pirmininkui Aleksandrui Fedorovičiui Kerenskiui (1881–1970), kuris po Spalio revoliucijos iki 1940 metų gyveno Paryžiuje.

Prof. Vlado Stankos laiško Aleksandrui Fedorovičiui Kerenskiui fragmentas , 1946 m.
Prof. Vlado Stankos laiško Aleksandrui Fedorovičiui Kerenskiui fragmentas, 1946 m.

Toliau skaityti „Archyvus prakalbinus: Pabaltijo universiteto rektorius V. Stanka (2)“

Archyvus prakalbinus: Pabaltijo universiteto rektorius V. Stanka (1)


Parengė Dalia Cidzikaitė


LogotipasŠiais metais 70 metų sukaktį mininčio Pabaltijo universiteto (angl. Baltic University), veikusio pokario metais Vokietijoje, istorijoje žioji ne viena skylė. Viena tokių skylių atsiveria bandant surasti šios aukštosios mokyklos archyvus.

Šiai dienai bene daugiausiai informacijos apie Pabaltijo universiteto (1946–1949) archyvus yra surinkusi 2015 metais sukurto dokumentinio filmo „Pabaltijo u
niversiteto istorija“ režisierė Helga Merits. Pasak neseniai Lietuvoje viešėjusios olandės, šio universiteto archyvai išbarstyti po įvairius pasaulio kampelius. Įdomią archyvinę medžiagą – nuotraukas ir dokumentus – saugo Tartu kolegija Toronto mieste, Rygos akademinė biblioteka, Tartu universiteto biblioteka, Hamburgo muziejus ir Amerikos lietuvių kultūros archyvas Putname, CT, dar žinomas ALKA pavadinimu.

Toliau skaityti „Archyvus prakalbinus: Pabaltijo universiteto rektorius V. Stanka (1)“

Filmo apie Pabaltijo universitetą premjera Vilniuje

Pabaltijo universiteto emblema
Pabaltijo universiteto emblema

Prieš 70 metų, 1946 metų kovo 14 dieną, Hamburge itin sudėtingomis pokario sąlygomis pradėjo veikti bendromis lietuvių, latvių ir estų pastangomis įkurtas Pabaltijo universitetas. Ta proga Nyderlandų Karalystės ambasada Vilniuje š. m. kovo 16 dieną pakvietė į praėjusiais metais sukurto dokumentinio filmo „Pabaltijo universiteto istorija“ (rež. Helga Merits) premjerą. Renginyje Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai atstovavo IMD Lituanistikos tyrimų skyriaus darbuotoja dr. Dalia Cidzikaitė.

Pabaltijo universiteto Didžioji salė — aula magna. 1946 m.
Pabaltijo universiteto Didžioji salė — aula magna. 1946 m.

Nors lietuviai sudarė didžiausią būrį tarp norėjusiųjų studijuoti, į universitetą daugiausia buvo priimta latvių — 496, lietuvių įstojo 355, o estų — 146. Studentai galėjo rinktis mokslą pradėti aštuoniuose fakultetuose: Medicinos, Chemijos, Architektūros ir Inžinerijos, Žemės Ūkio, Mechanikos, Matematikos ir Gamtos mokslų, Ekonomikos ir Teisės mokslų bei Filologijos. Pirmuoju Pabaltijo universiteto prezidentu buvo išrinktas latvis prof. Fricis Gulbis, lietuvių rektoriumi — prof. Vitas Manelis, latvių rektoriumi — prof. Edgars Dundorfs, estų rektoriumi — prof. Ernst Julius Opik. Universiteto branduolį sudarė Lietuvos, Latvijos ir Estijos universitetų bei kitų aukštųjų mokyklų dėstytojai. Per visą Pabaltijo universiteto gyvavimo laiką jame dėstė 57 lietuviai.

Visą savo gyvavimo laikotarpį Pabaltijo universitetui teko kovoti dėl savo išlikimo. Per trejus gyvavimo metus jo pavadinimas keitėsi net 10 kartų. Nors aukštoji mokykla veikė nuo1946 iki 1949 metų, prof. Robert Riggle, 1945 metais dirbęs UNRRA organizacijoje, jos įkūrimą ir aukštą akademinio darbo kokybę vadina vienu didžiausiu trijų Baltijos tautų laimėjimu.