– Neatrodo taip jau grynas, pilkas ar biednas, o vis tiek grinorium visi vadins, kol prasigyvens.
– Taigi, – pritarė jai tetulė, – ir apsirėdęs gražiai.
Žodį grinorius, matyti, jiedvi išvedė iš „gryno, pliko, neturtingo“. Bet aš taip atrodyti, rodos, negalėjau, nes vilkėjau trumpu paltuku, papuoštu „baronėlio“ apykakle, ir avėjau naujais pusbačiais, kuriuos nusipirkau Eitkūnuose.
– Gudbai, – mosavo ranka šeimininkei mano tetulė.
– Gudbai, misele, gudbai[1], – mosavo ranka šeimininkė mudviem abiem. – Gud lak grinoriui,[2] – pridėjo.
Ėjome per pačią Waterburio lietuvių naujokyno širdį. Galėjo būti apie 4 val. popiet, tai žmonių šaligatvyje buvo reta. Vis dėlto mano tetulė susitiko vieną kitą pažįstamą. Jie buvo gražiai apsirengę, ir tuo labai skyrėsi nuo Lietuvos žmonių. Skyrėsi jie ir savo kalba, kuri man buvo nauja ir nesuprantama.
Taip savo pirmuosius mėnesius Voterberio mieste, Amerikoje, aprašė pirmosios JAV lietuvių emigracijos bangos atstovas (dar žinomų „grynorių“ pavadinimu) nuo Eitkūnų dr. Algirdas Margeris [tikr. vardas Konstantinas Šeštokas – D. C.] 1956 m. Čikagoje išleistoje knygoje Amerikos lietuviai ir angliškųjų skolinių žodynas. Knyga prasideda trumpu autoriaus pasakojimu „Pirmieji mėnesiai Amerikoje“, kuriuo siekta ne tiek parodyti iš Lietuvos į kitą šalį atvykusiojo džiaugsmus ir vargus, kiek pailiustruoti lietuvių emigracijos pirmosios bangos atstovų kalbą, kuri autoriui buvo ir nauja, ir nesuprantama. Todėl A. Margerio pasakojime ypač gausu angliškų skolinių. Vieni jų nesunkiai atpažįstami, kaip antai, rič (angl. rich – turtingas), karas (angl. car – automobilis), senvičius (angl. sandwich – sumuštinis), elekšinai (angl. elections – rinkimai), seifas (angl. safe – seifas, nedeganti spinta pinigams ar kitokioms vertybėms laikyti), kiti – sunkiau, pavyzdžiui, trubelis (angl. trouble – nemalonumas, bėda), dobal (angl. double – dvigubas), faitas (angl. fight – muštynės), liukė (angl. luck – sėkmė, laimė), šaur bet (angl. shower bath – dušas) ir kt.
Įdomi knygos autoriaus apžvalga „Amerikos lietuvių laikraščių ir knygų kalba“, kurioje jis aprašo tokių to meto garsių JAV lietuvių visuomenės veikėjų kaip Jonas Šliūpas, Juozas Adomaitis-Šernas, Antanas Ališauskas (Olszewskis, Olis), Domininkas T. Bačkauskas (Boczkauskas), kun. Aleksandras Burba, Antanas Lalys, kun. Antanas Kaupas kalbą ir jų darbus lietuvių kalbos srityje. Dėmesio verti 3, 4 ir 5 skyriai, skirti to meto lituanistiniam švietimui JAV. Skyriuje „Lietuvių kalba svetimose mokyklose“ A. Margeris rašo apie lietuvių kalbos kursus Valparaiso universitete, lietuvius studentus ir jų lietuvišką veiklą Šv. Kirilo ir Metodijaus seminarijoje, Šv. Marijos kolegijoje, lituanistikos kursą Šv. Bedo (St. Bede) kolegijoje ir kitose mažesnėse JAV aukštosiose mokyklose. Skyriuje „Lietuvių kalba savose mokyklose“ autorius supažindina su „Aušros“ mokykla Čikagoje ir jos įkūrėju Vincu Mišeika, lietuvių socialistų įkurta mokykla Roselande [Čikagos priemiestis, kuriame gyveno lietuviai – D. C.)], Juozo Oleko įkurta privačia Amerikos lietuvių mokykla, lietuvių kalbos mokyklomis 18-os ir Halstedo gatvių rajone, Leveckio mokykla Bridžporte [dar vienas tarp lietuvių buvęs populiarus Čikagos rajonas – D. C.], lietuvių korespondencine mokykla Čikagoje ir mokyklomis kituose Amerikos miestuose ir miesteliuose. Penktas skyrius „Lietuvių kalba parapinėse mokyklose“ apžvelgia lituanistinį švietimą lietuviškose ar lietuviams ir lenkams priklausančiose parapijose.
Tačiau bene labiausiai A. Margerio kaip lituanisto mėgėjo ambicijas atskleidžia daugiau nei 200 puslapių apimties žodynas, kuriame surašyti grynorių vartoti angliški skoliniai. Žodyno autorius pateikia ne tik skolinį ir jo vertimą į lietuvių kalbą ar lietuvišką atitikmenį, bet ir bent pora to žodžio vartojimo atvejų, kurių dauguma paimti ar paties autoriaus sugalvoti iš kasdienės kalbos, pavyzdžiui, posakiui fifti-fifti (pipti-pipti) A. Margeris parinko tokį sakinį: „Mudu su boba gyvename fifti-fifti: abudu dirbame ir abudu pinigus atskirai seiviname“ (p. 213). Trumpoje žodyno įžangoje autorius rašo, jog viena iš priežasčių, kodėl jis sudarė tokį „savotišką, nepaprastą ir keistą žodyną“ yra ta, kad jis norėjo savo tautiečiams parodyti, jog vietoj jų vartojamų angliškų skolinių lietuvių kalba gali pasiūlyti dar gražesnių atitikmenų.
Kita priežastis – palikti nors šiokį tokį lituanistinį ženklą apie, pasak A. Margerio, trečdalį Amerikoje gyvenančios lietuvių tautos, nes „turint galvoj, jog kada nors ir kas nors rašys A. lietuvių gyvenimo, žinoma, ne tikrai medžiaginio, bet ir kultūrinio, istoriją, kyla labai svarbus klausimas: ar parašys ir apie jų kalbą? Bendrai apie kalbą parašys, kur gi ne, bet tos kalbos žodyno tai jau, tur būt, tikrai niekas nerašys.“ „Juk, – toliau argumentuoja autorius, – į auzą, naktaizą, byrą, karą, laikinu, fylinu, šiur, dacol, dacit ir daug kitų lietuviškai angliškų žodžių jie taip giliai įprato ir juos pamėgo, kad, juos tardami, daugiau pasakė, daugiau save parodė, nei būtų pasakę bei parodę tardami savus: namus, kaklaraištį, alų, automobilį, mėgstu, patinka, myliu, jaučiu, tikrai, gana, viskas…“ (p. 148).
[1] Gudbai, misele, gudbai, sudie, poniute, sudie.
[2] Gud lak grinoriui, geros kloties naujokui.