Parengė Rima Dirsytė
Bevartydami kalendorių pastebėsime, kad dauguma metų dienų yra paskelbtos šventinėmis ar atmintinomis dienomis. Suomijoje vasario 28 –ąją minima Kalevalos diena, kaip Suomijos kultūros diena. Tą dieną ant viešųjų įstaigų pastatų yra iškeliama valstybės vėliava.
Kalevala (pavadinimas sudarytas su suomiška priesaga – la/lä, reiškiančia vietą, ir gali būti verčiama kaip „Kalevo žemės“, „Kalevo kraštas“) – tai suomių nacionalinis epas. Poemą iš 19 a. pirmoje pusėje užrašytų runų sudarė ir jungiamąsias epo dalis sukūrė Elijas Lönnrotas (1802-1884). 1835 m. jis paskelbė pirmąją epo redakciją Kalevala, arba Senosios Karelijos runos apie senuosius suomių tautos laikus (Kalevala taikka vanhoja Karjalan runoja Suomen kansan muinosista ajoista). Ją sudarė 32 runos (giesmės) (12 078 eilutės). 1849 m. pasirodė antroji, platesnė epo redakcija, literatūroje kartais vadinama Naująja Kalevala (50 runų, 22 795 eilutės).
Kalevala išversta į daugiau kaip 50 kalbų. Turime du vertimusį lietuvių kalbą: 1922 m. ją išvertė Adolfas Sabaliauskas ir 1972 m. – Justinas Marcinkevičius. Tiesa, 1913 m. savo paties verstą poemos fragmentą, 212 eilučių, verstą ne iš originalo, bet iš rusų poeto ir vertėjo Leonido Bielskio (1855-1916) vertimo, Liudas Gira paskelbė literatūros ir dailės laikraščio „Vaivorykštė“ 1– oje knygoje. Apie viso epo vertimą neteko girdėti.
Nesuklysiu pasakydama, kad suomių kalbą moka tikrai nedaugelis. Tai finougrų kalbų grupės kalba, savo struktūra gerokai besiskirianti nuo indoeuropiečių kalbų. Ją mokėjo pirmasis Kalevalos vertėjas.
Adolfas Sabaliauskas (plačiausiai žinomas slapyvardžiu Žalia Rūta, 1873-1950) – kanauninkas, tautosakininkas, vertėjas, poetas, 1910 m. susipažino su suomių tautotyrininku dr. Augustu Robertu Niemiu, kai šis lankėsi Lietuvoje ir rinko liaudies dainas. Pirmojo pasaulinio karo metais A. Sabaliauskas pasitraukė į Suomiją ir gyveno pas A. R. Niemį. Jis per keletą metų išmoko suomių kalbą ir, Kalevalos tyrinėtojo A. R. Niemio padedamas, išvertė visą epą į lietuvių kalbą. Kūrinys lietuviškai išspausdintas Kaune 1922 m[1]. Knygos gale yra pridėtas „Paaiškinimas painesnių vietų“ su iliustracijomis, kurių keletą nupiešė dailininkas Petras Kalpokas. Iki Antrojo pasaulinio karo buvo išleista keletas A. Sabaliausko kūrinių, taip pat religinių raštų. Visgi jo kūryba, gal dėl savitos poetinės kalbos, nebuvo labai populiari. Ir juolab sovietmečiu. Išblaškytas ir jo palikimas. Nedidelis A. Sabaliausko archyvas saugomas bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje (F11, 21 saug. vienetas kūrybos, memuarų, laiškų). Tarp jų yra ir Kalevala su vertėjo rankraštiniais pataisymais. Greičiausiai epo vertimą jis tikėjosi išleisti dar kartą.
Justinas Marcinkevičius (1930-2011) suomiškai nemokėjo, poemą vertė pagal rusišką pažodinį vertimą, taip pat naudojosi poetiniais vertimais į rusų, lenkų ir latvių kalbas.[2] Antrą kartą jo verstas ir peržiūrėtas epas išleistas 1986 m „Pasaulinės literatūros bibliotekos“ serijoje.
1919 m. Suomijoje buvo įkurta Kalevalos mokslinė draugija, kurios nariais buvo A. Sabaliauskas ir J. Marcinkevičius; nuo 1921 m. ji leidžia mokslo darbų metraštį Kalevalaseuran vuosikirja. 2011 m. Helsinkyje buvo atidengta memorialinė iškaba pirmiesiems Kalevalos vertėjams į lietuvių kalbą. Iškaba puošia namą, kuriame 1916–1918 m. gyveno kanauninkas A. Sabaliauskas–Žalia Rūta ir Helsinkio universiteto profesorius A. R. Niemis.
Tuo pačiu norime paminėti dar vieną suomių kultūros žinovą – buvusį kolegą, bibliotekos darbuotoją ir Rankraščių skyriaus vedėją Stasį Skrodenį. Jis taip pat yra Suomių literatūros, Kalevalos ir Donelaičio draugijų Helsinkyje narys bei A. Sabaliausko rašytinio palikimo propaguotojas. Džiaugiamės, kad savo asmeninį archyvą S. Skrodenis perduoda Nacionalinei bibliotekai.
[1] Kalevala : suomių tautos epas / iš 2-sios ir 11-sios suomių laidos lietuvių kalbon vertė A. Sabaliauskas. – Kaunas, 1922.
[2] Kalevala : [epas] / vertė Justinas Marcinkevičius. – Vilnius, 1972.