Vilnius : Alma littera, 2013
Paryžius – kaip gyva būtybė: man staiga susidarė įspūdis, kai devintą ryto išėjęs į gatvę pačiame centre (Saint- André des Arts) neišvydau nė vienos žmogaus. Tik po minutės pasirodė iš boulangerie (bulanžri, kepyklėlės) grįžtantis mesjė su garsiuoju ilgu batonu rankoje. Dar po minutės praėjo dvi moterys. Ir gatvė vėl visiškai tuščia. Prabėgs vos valanda, ir pasirodys žmonės. O dar po valandos, apie pietus, aplinkinės kavinės bus prigrūstos. Vakare šia gatvele nė nepereisi – čia plūs minios, turistai ir paryžiečiai iš tolimesnių rajonų, skubantys šį sekmadienio vakarą pavalgyti prie Senos.
<…>
Paryžiaus žavesys susideda iš daugelio dalykų, bet ar ne muzika yra tos fejeriškos atmosferos siela? Įsivaizduokime nebylį Paryžių, pripildytą tik variklių burzgesio ir vis skriejančių pro šalį gaisrinių ir policijos mašinų sirenų (irgi neatsiejama prancūzų sostinė dalis).
<…>
Nes miestas ne vien architektūra, įvairios tarnybos, transportas. Kiek jutimo organų turi žmogus? Svarbiausi – akys, ausys ir uoslė. Miesto apšvietimas ir garsai, ir net kvapai – visų išsivysčiusių Vakarų miestų apgalvotos koncepcijos dalis.
Įsivaizduokime Paryžių be šviesos, garsų ir nosį kutenančio boulangerie (kepyklėlių) kvapo bei parfumerijos parduotuvių aromato. Kas liks iš jo magijos? Jei norime padaryti Vilnių magišku miestu, – o tam yra visos prielaidos, turint omenyje jo architektūrą ir istoriją (tą patį galima pasakyti ir apie daugelį kitų miestų), – privalome mokytis iš Paryžiaus.
<…>
Vakar pusvalandį stovėjau ant tilto per Seną už Dievo Motinos katedros ir klausiausi akordeonisto. Buvo vakaras, Sena plaukė bateaux mouches – atviri, apįviesti prožektorių, linksmi turistiniai laivai. Jau tamsiame vandenyje atsispindėjo raudoni saulės blyksniai. Dangus – vyšnių spalvos. Buvo šilta. Dešimtys žmonių nejučia sustodavo ir klausydavosi jausmingų akordeono garsų. Daugelis metė monetų į atidarytą akordeono futliarą.
Ištraukas atrinko Deimantė Žukauskienė