Autorius: LS

Apie Vinco Kudirkos muziejų tarpukariu

Paruošė Arida Riaubienė

Ruošiantis parodai „Exegi monumentum: Lietuvos rašytojų įamžinimas“, rasta vertingos informacijos, susijusios su Vinco Kudirkos muziejaus steigimu Nepriklausomoje Lietuvoje (1918–1940).

Idėja atidaryti Kudirkos muziejų, to meto spaudoje vadintą Kudirkos spinta, gimė 1929 m. minint Didžiojo Varpininko 30-ąsias mirties metines. Lapkričio 14 dienos „Lietuvos žinių“ numeryje  buvo užsiminta, „ […] kad gera būtų kokioj nors įstaigoj įtaisyti nors spintą, kur galima būtų pradėti V.  Kudirkos liekanos rinkti. Tai gal būtų V. Kudirkos muziejaus pradžia“[1]. Praėjus keletui dienų, Kazys Grinius „Lietuvos žinių“ vedamajame, pavadintame „Trisdešimt metų“, rašė, kad reikia „[…] padaryti V. Kudirkos spintą, kur galėtų būti sukrauta visa, kas V. Kudirkos  gyvenimą ir darbus liečia – užsilikę daikteliai, knygos, fotografijos, rankraščiai, muzikos instrumentai, atsišaukimai apie V. Kudirką ir jo gadynę, rašiniai bei spaudiniai, jo metams ir aplinkybėms priklausę atvaizdai ir kitoki dalykai “[2]. Straipsnyje buvo akcentuota tai, kad, nesaugant Kudirkos palikimo vienoje vietoje, jis „[…] išsisklaidys įvairiose rankose ir prapuls“[3]. Straipsnyje K. Grinius ne tik pabrėžė muziejaus įsteigimo svarbą, bet ir priminė „Lietuvos žinių“ skaitytojams, kas buvo padaryta įamžinant Kudirkos atminimą 1924 m., kai Lietuvoje buvo minimos 25-osios šio garbaus asmens mirties metinės. K. Grinius rašė, kad 1924 m. buvo išleistas jubiliejinis „Varpo“ numeris, Lietuvos švietimo V. Kudirkos draugija įsteigė V. Kudirkos liaudies universitetą, skaityta nemažai viešų paskaitų, varpininko vardu pavadintos miestų gatvės. Minint 30-ąsias Kudirkos mirties metines, buvo raginama neužmiršti kelių dalykų – kad „[…] V.  Kudirkos palikimai negulėtų mūsų tautai be naudos, kad jais galėtų naudotis kuo plačiausios mūsų minios“[4]. „Atmindami V. Kudirką, mes galėtume savo dvasią stiprinti ir visokioms egoistinėms pagundoms atsispirti“[5], – rašė K. Grinius. „Lietuvos žinių“ redakcija prie K. Griniaus straipsnio išspausdintame prieraše pastebėjo: „Bus menininkams užsakytas spintos projektas, kuriuo vadovaujantis bus padirbinta spinta, kad joje galėtų būti dedami V. Kudirkos palikimai“[6].

Toliau skaityti „Apie Vinco Kudirkos muziejų tarpukariu”

Levo Karsavino palikimas laukia tyrėjų

1882 m. gruodžio mėnesį Sankt Peterburge gimė istorikas, filosofas Levas Karsavinas. Likimas šį ryškaus intelekto žmogų susiejo su Lietuva. 1922 m. bolševikų ištremtas iš tėvynės, Karsavinas iki 1926 m. gyveno Vakarų Europoje – Vokietijoje, Prancūzijoje. 1927 m. pasaulinio lygio mokslininkas pakviestas ir sutiko dėstyti Lietuvos universitete (nuo 1930 m. universitetas vadinosi Vytauto Didžiojo universitetu). Praėjus ketvirčiui amžiaus nuo pirmosios tremties, Karsaviną ištiko antroji, šįkart – į Rytus: 1949 m. jis suimtas, nuo 1950 m. kalintas Abezės lageryje. Mirė 1952 m.

Karsavino idėjos aktualios ir šiandien. 2019 m. „Hubris“ išleido knygelę „Apie tobulybę“: paskutinį Karsavino tekstą. Kaip mini leidėjai, lageryje pieštuku ant popieriaus skiaučių parašytas tekstas – tai filosofo mąstymo kvintesencija ir koncentratas. Nepaisydamas savo apverktinos situacijos, Karsavinas laikėsi platonistinės perspektyvos ir gynė idealistines pozicijas.

Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, Retų knygų ir rankraščių skyriaus fonduose, saugoma Levo Karsavino kolekcija.

Toliau skaityti „Levo Karsavino palikimas laukia tyrėjų”

Antano Baranausko premija – rašytojui Vytautui Martinkui

Prieš kelias dienas, lapkričio 26 d., Anykščių rajono savivaldybės taryba vienbalsiai nusprendė 2020 metų Antano Baranausko literatūrinę premiją skirti rašytojui akademikui Vytautui Martinkui už knygą „Tavo bažnyčios rūsys“. A. Baranausko premija skiriama kasmet už trejų pastarųjų metų profesionalių kūrėjų grožinės literatūros kūrinius, skiepijančius meilę Lietuvos gamtai, atskleidžiančius žmogaus ir gamtos dvasinį ryšį, arba už trejų pastarųjų metų naujus profesionalios literatūros bei literatūrologijos kūrinius, skirtus Antano Baranausko kūrybai.[1]

Lietuvos rašytojų sąjungą leidykla kūrinį pristato kaip istoriją apie Kolchidės karalienei Pitodoridei jos vyro dovanotą žiedą. Romane sekama jo pėdsakais Reformacijos laikų Lietuvoje. Vaistininko padėjėjo, alchemiko iš Kėdainių, užmojis pagaminti žiedo brangakmenio kopiją vieniems jo amžininkams – būdas siekti politinių LDK tikslų, kitiems – padidinti mistines paprasto akmens galias. XX amžiaus vidury abu žiedai, tikras ir netikras, atitenka seserims, ištekėjusioms už dviejų Karo mokyklos absolventų. Jų šeimas išskiria Lietuvos okupacija, karas, partizanų kovos ir politinė emigracija.[2]

Toliau skaityti „Antano Baranausko premija – rašytojui Vytautui Martinkui”

1835 m. lapkričio 30 d. gimė Markas Tvenas

Parengė Deimantė Žukauskienė

Samuelis Langhornas Klemensas (angl. Samuel Langhorne Clemens), labiau žinomas slapyvardžiu Markas Tvenas (angl. Mark Twain), gimė 1835 m. lapkričio 30 d.  Rašytojas stebino savo spalvingu gyvenimu – jis buvo ne tik žurnalistas, rašytojas, dėstytojas, bet ir puikus humoristas. Puikiai žodį valdęs, kūrybingas autorius iš tiesų nėra baigęs mokyklos. Rašytojas turėjo nemažai slapyvardžių, bet geriausiai žinomas kaip Markas Tvenas. Dar pasirašinėjo kaip Joshas ar Thomas Jeffersonas Snodgrassas. M. Tvenas žavėjosi mokslu, moksliniais tyrimais ir labai mylėjo kates, kurių, pasakojama, vienu metu namuose turėjo apie 19!

Marko Tveno kūrybos vertimų galima rasti ir Epavelde:

Dvi Morko Tvėno ir viena Brėt-Garto apysakos / lietuviškai P.N. [Petro Vileišio] sutaisytos. – 1904. – 30, [1] p.

https://www.epaveldas.lt/recordDescription/LNB/LNB095A4D71

Tėvynės mylėtojų draugijos leidinys. Princas ir elgeta / M. Tveno. – 1922

https://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/C1B0004290200

Huckleberry Finas / Mark Twain. – 1912. – 284, [5] p.

https://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/C1R0000028617

Pastaroji knyga yra išleista  Čikagoje „Draugo“ spaustuvėje.

In Memoriam Guido Michelini (1951 – 2020)

Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Baltistikos katedra  pasidalijo liūdna žinia: mirė Parmos universiteto profesorius habil. dr. Gvidas Mikelinis (Guido Michelini), italų kalbininkas, baltistas, indoeuropeistas, vertėjas. 

Baltistikos katedros žinutėje primenama, kad profesorius Gvidas Mikelinis, daktaro disertaciją ir habilitacinį darbą gynęs Vilniaus universitete, daugiausia tyrė ir publikavo Mažosios Lietuvos lietuvių kalbos senuosius paminklus – Simono Vaišnoro, Martyno Mažvydo, Jono Bretkūno ir kt. tekstus, analizavo Mažosios Lietuvos giesmynus – lietuviškų tekstų ir jų melodijų šaltinius. Mokslininkas taip pat tyrė prūsų kalbos ir baltų kalbų istorijos problemas, į italų kalbą vertė grožinius lietuvių literatūros kūrinius, spaudoje skelbė straipsnius apie Lietuvos istoriją, lietuvių ir italų kultūrų ryšius. Profesorius Gvidas Mikelinis buvo Lietuvos mokslo akademijos užsienio narys (nuo 2007 m.), apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu (2002 m.), Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos medaliu (1998 m.). Mokslininkas dalyvavo ir Lietuvos moksliniame ir kultūriniame gyvenime.

Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje Mikelinio pavardė buvo puikiai žinoma. Pernai rudenį profesorius bibliotekai padovanojo savo naują knygą „Linguistica generale“ (Parma : Silva Editore, 2019.). Dar šių metų pradžioje, sausio mėnesį, G. Mikelinis skaitė paskaitą Nacionalinės bibliotekos Valstybingumo erdvėje.

Knygos pristatymas po pusšimčio metų

1953 m. lapkričio 26 d. Vilniuje gimė Antanas A. Jonynas – poetas, vertėjas, Nacionalinės premijos laureatas (Nacionalinė kultūros ir meno premija jam paskirta 2003 m., už Gėtės „Fausto“ vertimą.). Šiandien poetas dalyvavo pokalbyje apie 1969 m. leidyklos „Vaga“ išleistą verstinės poezijos rinktinę „XX a. Vakarų poetai“, padariusią didžiulę įtaką visai poetų kartai. Pasak A. A. Jonyno, jis nebuvo knygos genezės liudininkas (dar mokėsi mokykloje), tačiau rinktinė tam tikra prasme nukreipė jo likimą.

Pokalbis vyko pas mus, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Nors ir nuotoliniu būdu, jame mintimis dalijosi ir poetas, vertėjas, Nacionalinės premijos laureatas Tomas Venclova. Jis papasakojo apie knygos gimimo aplinkybes. Pokalbį moderavo literatūros tyrinėtojas, Nacionalinės bibliotekos Lituanistikos skyriaus vadovas Dainius Vaitiekūnas.

Šis pokalbis yra verstinei poezijai skirtų renginių ciklo „Bazilisko ambasada“ dalis. Projektą remia Vilniaus miesto savivaldybė, organizuoja asociacija „Slinktys“ ir „Bazilisko ambasada“. Vilniaus baziliskas, priešingai nei kitų Europos miestų baziliskai, yra ne grėsmingas drakonų giminės atstovas, bet prijaukintas miestelėnų augintinis. Projektas „Bazilisko ambasada“ šį sostinės požemių gyventoją sugrąžina į gimtąjį miestą, kur jis atgimsta kaip literatūros, vertėjų ir skaitytojų globėjas, o poezijos vertėjai čia atsiskleidžia kaip saviti diplomatai, gebantys užsienio autorių tekstus prakalbinti lietuviškai.