Kaune gimusi, tačiau jau kelis dešimtmečius Vokietijoje gyvenanti ir kurianti gydytoja, rašytoja Jutta Noak (tikr. Vaitkienė) nuo Lietuvos neatitolsta. Savo kūrybą leidžia lietuvių, rusų, vokiečių kalbomis, taip pat dažnai lankosi gimtajame mieste, mielai pristato savo knygas Lietuvos skaitytojams, dalyvauja literatūros vakaruose. Rašytojos kūrybinėje biografijoje – novelių, poezijos knygos, romanai, keletas eseistinių darbų. Jos kūrybai būdingas psichologizmas, poetiškumas, sąlygiškumas, subtiliai įprasminta būtis. Jutta Noak augo dviejų kultūrų – lietuvių ir vokiečių – apsuptyje, sukaupė išskirtinę gyvenimo patirtį, todėl jos kūryboje dažnai šmėžuoja dviejų tėvynių poliai, vienu metu praturtinantys asmenybę, tačiau taip pat supainiojantys identiteto paieškose. Romanu „Raudonos pelytės“ rašytoja atvėrė lietuvių literatūroje mažai tyrinėtą temą – Lietuvos vokiečių likimus bei Antrojo pasaulinio karo padarinius žmonėms, atsidūrusiems svetimose valstybėse, jų pastangas pritapti, išgyventi, susivokti savyje. Koks J. Noak santykis su Lietuva, lietuvių literatūra bei kultūra ir kokia rašytojos laikysena tapatybės paieškose? Kodėl gydytoja pasuko rašytojos keliu? Atsakymai į šiuos ir daugiau klausimų – interviu su J. Noak.
Angliškai kuriantis lietuvių kilmės Kanados rašytojas Antanas Šileika gerai žinomas vardas lietuvių literatūros lauke. Į lietuvių kalbą išversti jo romanai „Bronzinė moteris“, „Pirkiniai išsimokėtinai“, „Pogrindis“, „Basakojis bingo pranešėjas“, „Laikinai jūsų“. 2018 m. knyga „Basakojis bingo pranešėjas“ išrinkta geriausia metų knyga. Gimęs ir užaugęs ne Lietuvoje, savo kūryboje A. Šileika pasitelkia ir savitai interpretuoja įvairialypę lietuvišką tematiką: partizaninį karą, DP (angl. displaced persons) kartos išgyvenimus, Lietuvos tarpukario peripetijas. Kodėl rašytojui svarbu gvildenti Lietuvos istorijos įvykius? Koks A. Šileikos santykis su Lietuva, lietuvių literatūra ir kultūra ir ar rašytoju tikrai gimstama? Atsakymai į šiuos ir daugiau klausimų – interviu su A. Šileika.
Liudo Masio nuotr.
– Gimėte ir augote Kanadoje, tačiau rašote apie Lietuvą. Kaip formavosi Jūsų asmeninis santykis su kraštu, kurio iš esmės nepažinojote?
– Aš
vis bandydavau nuo Lietuvos pabėgti ir po kurio laiko, atsitraukęs, vėl ją rasti.
Vaikystėje girdėjau tėvų pasakojimus apie Lietuvą, bet bene didžiausią įspūdį padarė
10 metų vyresnis brolis, buvęs labai aktyvus tarp lietuvių studentų. Mane
sužavėjo, kai jis, pasiskolinęs mašiną, staiga išvažiavo į Klivlandą, Čikagą, Detroitą
ir apie kažką rimtai diskutavo su kitais studentais. Tai man atrodė taip
egzotiška. Kai buvau paauglys, man pabodo visi lietuviški dalykai, ypač
tautiniai šokiai. Man buvo įdomios tik lietuvaitės (juokiasi). Kelis kartus
sakiau, kad su lietuviais baigta, nieko nebenoriu žinoti, tačiau laikas bėga, gimsta
vaikai ir vaikus reikia išmokyti lietuviškai, kad kalbėtų su seneliais. Taip į
lietuvišką gyvenimą įsitraukėme iš naujo. Vėl tautiniai šokiai, tačiau šįkart
vaikams, ne man.
Kai atėjo Lietuvos nepriklausomybės siekimas, įnikau į žurnalistiką. Vis eidavau į darbą su pasu, jei kartais reikėtų skristi į Lietuvą. Rašėme į žurnalus, stengėmės, kad pripažintų Lietuvos nepriklausomybę. 1991 m. įvyko lūžis. Lietuva nepriklausoma, man kaip žurnalistui, kurio specialybė Lietuva, skambutis nebeskamba, laikas grįžti prie literatūros. Tai buvo sunkūs metai. Žurnalistikoje viskas ūžė, o literatūroje ne, nes niekam ji nerūpėjo. Rašiau vieną, kitą knygą. Santykis su Lietuva formavosi ir per literatūrą. Prisimenu, kad lūžinis momentas buvo tada, kai tėvų karta ėmė išmirti, o mano karta jau nebeskaitė lietuviškai. Kilo klausimas, ką daryti su lietuviškomis knygomis? Kartą mano mama atnešė parodyti, kad už 25 nusipirko centus Petro Rimšos atsiminimus. Aš tą knygą tiesiog prarijau. Man visada patiko Milašiaus anglų kalba, Lukšos „Partizanus“ aš irgi buvau skaitęs anglų kalba. Literatūra mane siejo su Lietuva.
Amerikiečių
dailininkas Will Barnet (1911–2012) rimčiau
besidomintiems daile yra puikiai žinomas. Visgi Lietuvoje menkai žinoma, kad jo
darbuose dažnai matome lietuvę – žmoną Eleną
Čiurlytę-Barnet (1923–2016).
„Aliutę Dievas apdovanojo labai gražia išvaizda. Ji buvo mūsų klasės gražuolė (panaši į tų laikų garsią aktorę Myrna Loy). Ji buvo labai grakšti, draugiška, išsilavinusi, santūri ir linkusi į meną, ypač į išraiškos šokį“, – 2016 m., po Elenos mirties, prisiminė klasės draugės. Visą tekstą rasite JAV lietuvių laikraštyje „Draugas“ >>
Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka vasarą pasipuošė net keliomis solidžiomis žymių lietuvių fotomenininkų parodomis.📸 Valstybingumo erdvėje eksponuojama Algimanto Kezio paroda „Išeivių portretai“. Apie naująsias fotografijų parodas portale Bernardinai.lt išsamiai pasakoja mūsų kolegė Silvija Stankevičiūtė. Silvijos tekstą rasite ČIA >>
1924 m. Šiaulių gimnazijos mokiniai ėmėsi laikraščio „Jaunystės godos“ leidybos. Panašu, kad pirmąjį numerį pastebėjo ir gimnazistų humoru maloniai nusistebėjo būsimasis Lietuvos prezidentas Kazys Grinius, dažnai pasirašinėdavęs tiesiog K .
[Recenzija] /
K.. – Rec. leid.: Jaunystės godos. Šiauliai : [Šiaulių gimnazijos meno kuopelės
„Varpo“ organizacijos moksleiviai], 1924 // Lietuvos žinios. – ISSN 1822-1637.
– 1924, vas. 9 (Nr. 34), p. 4.
