Datos – Puslapis 10 – Lituani(sti)ka

Apie baudžiavos panaikinimą Lietuvoje

Nacionalinės bibliotekos DPTD Retų knygų ir rankraščių skyrius

Baudžiava – priklausomybės forma feodalinėje visuomenėje. Tai valstiečių priklausomybė feodalui, įteisinta feodalo galimybė naudotis priverstiniu valstiečių darbu, turtu ir asmeniu.Baudžiava išsivystė ankstyvaisiais viduramžiais (V – X a.) Vakarų Europoje. Čia vyravo dviejų rūšių žemės renta – činšas (duoklė pinigais) bei natūrinė duoklė, mokama žemės savininkui. Rytų ir Vidurio Europoje baudžiava buvo susieta su priverstiniu darbu – lažu. Čia vyraujančia ūkinių santykių forma baudžiava tapo XIV–XV a., kai Vakarų Europoje baudžiava jau nyko (ir iki XVIII a. galutinai išnyko).Lietuvoje didieji kunigaikščiai nuo XIV a. pab. bajorams už karo tarnybą ėmė dalinti valstiečius su ūkiais – vadinamus veldamus; palaipsniui jie buvo atleisti nuo prievolių valstybei, o visos jų teikiamos pajamos perleistos bajorams. Kiek lėčiau baudžiaviniai santykiai plėtojosi didžiojo kunigaikščio žemėse. Valakų reforma (1557 m.) ir 1588 m. III Lietuvos Statutas buvo baigiamieji valstiečių įbaudžiavinimo aktai. Kone pusė visų Lietuvos valstiečių buvo paversti baudžiauninkais. Tiesa, 1794 m. Tado Kosciuškos vadovaujamo sukilimo metu paskelbtas Polaneco universalas pripažino visiems Respublikos valstiečiams asmens laisvę, sukilėlių kariuomenėje tarnaujantys atleisti nuo lažo, kitiems jis sumažintas. Bet sukilimas buvo nuslopintas, o 1795 m. didžiąją dalį Lietuvos prijungus prie Rusijos imperijos, baudžiava dar pasunkėjo.

Apie baudžiavos panaikinimą Rusijoje kalbėta jau nuo XVIII a. II pusės. Baudžiavinė ūkio sistema palaipsniui patyrė vis gilesnę krizę, baudžiava stabdė ūkio pažangą, sunki valstiečių padėtis skatino neramumus. Lėmė ir politiniai veiksniai, ypač Rusijos pralaimėjimas Krymo kare.

F93-454.
Rusijos imperatoriaus Aleksandro II manifestas dėl baudžiavos panaikinimo. – Sankt Peterburgas,
1861.II.19. (III.3)

1861 m. kovo 3 d. caras Aleksandras II pasirašė teisinius baudžiavos panaikinimo aktus – Manifestą ir Nuostatus dėl valstiečių, išeinančių iš baudžiavinės priklausomybės, skirtus privačių dvarų valstiečiams (valstybiniuose dvaruose baudžiava panaikinta 1866 m.). Manifeste konstatuota, kad žemės nuosavybė lieka dvarininkų rankose, kurie savo valia leidžia valstiečiams ją išsipirkti ar ja naudotis. Taip pat pabrėžta, kad bajorai teisėtu būdu tapo žemės savininkais, tad jos atėmimas neatlygintinai būtų neteisėtas. Visgi valdžia, bijodama riaušių, šį aktą viešai paskelbė tik 1861 m. kovo 5 d., pirmąją didžiojo pasninko dieną. Valstiečiams jie buvo perskaityti dar vėliau – kovo 17– balandžio 14 d.

Toliau skaityti

Kovo 4-oji – Lietuvos globėjo šv. Kazimiero diena

Parengė Deimantė Žukauskienė

Šv. Kazimieras (1458–1484) buvo Lenkijos princas, trečiasis Lenkijos karaliaus Kazimiero IV Jogailaičio sūnus. Jo mama Elžbieta – Austrijos princesės ir Bohemijos bei Vengrijos karaliaus, Vokietijos imperatoriaus Albrechto II Habsburgo duktė. Pasakojama, kad Kazimieras gyveno labai dorai ir nuo mažens buvo pamaldus. Kazimieras būtų paveldėjęs Lenkijos sostą, tačiau jaunas susirgo džiova ir mirė. Vilniaus katedroje palaidoto Kazimiero kapas netrukus ėmė garsėti stebuklais ir tapo tikinčiųjų traukos vieta. 1604 m. Vilniuje įvyko Kazimiero kanonizacijos iškilmės. Kazimiero kultas pamažu paplito po visą pasaulį. Šv. Kazimieras tapo Lietuvos globėju, o vardas pasidarė populiarus tarp lietuvių. Kovo 4 d. liaudyje vadinama Kazimierinėmis ir šią dieną švenčiamos Kazio, Kazimiero, Kazimieros vardinės.

Virtualioje paveldo svetainėje galime rasti nemažai knygų apie Šv. Kazimierą. Kviečiame jas pasklaidyti!

Szv. Kazimierius / pagal lenkiszką S.R. – 1902

Šv. Kazimieras Lietuvos karalaitis. – 1915]. – 38 p.

Šv. Kazimieras karalaitis / parašė Antanas Alekna. – 1927

Šv. Kazimieras, 1458-1484 / Zenonas Ivinskis. – 1955

Šv. Kazimiero gyvenimo ir kulto šaltiniai / sudarė, vertė, įvadą ir paaiškinimus parašė Mintautas Čiurinskas. – 2003

Vasario 28 d. gimė Motiejus Valančius

Parengė Deimantė Žukauskienė

Motiejaus Valančiaus rankraščio „Rozmaite Wiadomości zebrane“ fragmentas >>

Vasario 28-oji (senuoju stiliumi – vasario 16-oji) – žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus gimimo diena. Valančius dažnam tautiečiui asocijuojasi su pasakėčiomis apie Palangos Juzę ir Mikę Melagėlį, blaivybės judėjimu Lietuvoje bei lietuvių kalbos puoselėjimu. Epaveldas.lt gausu šią veiklą atspindinčių dokumentų:

Apej brostwą błaiwistes arba nusiturieima / [M. Valančius]. / [M. Valančius]. – 1861

Pałąngos Juze / Motiejus Kazimieras Valančius]. – 1863

Dawatku kninga, arba Istatimas ir małdas isirasziusiuju i tretii zokana s. Prąnciszkaus. – 1864. – 491 p., [1] iliustr. lap.

Patarles zemajcziu. – 1867

[Pamokslų rinkinys] / [Motiejus Valančius ]. – 18—

Antano Tretininko pasakojimas. – Nauja patais. laida. – 1906. – 112 p. – (Vyskupo M. Valančiaus raštai)

Lietuviškieji diktandai pradedamomsioms mokykloms. – 1907. – 75 p.

Paskutinis ganytojo raštas / Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančausko. – 1911. – 9, [1] p.

Vaikų knygelė su paveikslėliais / [Motiejus Valančius]. – 1918

Historiae Lituaniae fontes minores. Ganytojiški laiškai / Motiejus Valančius. – 2000

Lietuvos Horacijus – Motiejus Kazimieras Sarbievijus

1595 m. vasarį gimė Motiejus Kazimieras Sarbievijus (lot. Mathias Casimirus Sarbievius, lenk. Maciej Kazimierz Sarbiewski) – vienas žymiausių lotyniškai rašiusių XVII a. Europos poetų, Vilniaus universiteto profesorius. Nors į pasaulį atėjo Sarbievo kaime Mozūrijoje (Lenkijoje), tačiau nuo jaunumės gyvenimą susiejo su Lietuva: 1612 m. įstojo į jėzuitų naujokyną Vilniuje prie Šv. Ignoto bažnyčios. Trejus metus studijavo filosofiją Braunsbergo kolegijoje Varmėje. 1617–1620 m. dėstė poetiką Kražių ir Polocko kolegijose. 1620 m. pradėjo studijuoti teologiją Vilniaus universitete. 1622–1625 m. studijas tęsė Romoje. Popiežius Urbonas VIII įvertinto Sarbievijaus poeziją, paskirdamas jį į bažnytinių himnų reformatorių grupę. Grįžęs į mūsiškį Europos pakraštį, Sarbievijus mokė poetikos ir retorikos Nesvyžiuje bei Polocke. Nuo 1627 m. dėstė Vilniaus universitete – retoriką, filosofiją, teologiją. Ėjo rektoriaus patarėjo pareigas, vadovavo Teologijos ir Filosofijos fakultetams. 1635 m. buvo paskirtas Šv. Jono bažnyčios pamokslininku. Tais pačiais metais tapo Respublikos valdovo Vladislovo Vazos rūmų pamokslininku ir nuodėmklausiu – kartu su karaliumi gyveno Krokuvoje, Varšuvoje, Vilniuje. Mirė Varšuvoje 1640 m.[1]

Pristatydama Sarbievijų ir jo kūrybinį palikimą, Eugenija Ulčinaitė jį įvardija kaip dviejų pasaulių poetą: „Sarbievijus gimė Lenkijoje, Mozūrijoje, tačiau didžiąją gyvenimo dalį praleido Lietuvoje. Gyveno Baroko epochoje, tačiau daugelis jo poezijos bei poetikos principų pagrįsti Renesanso nuostatomis. Žavėjosi ir imitavo romėnų poeto Horacijaus kūrybą, tačiau sykiu bandė ją suderinti su krikščioniškąja pasaulėžiūra, todėl jau amžininkų buvo vadinamas dvejopai: „Sarmatų Horacijus” (Horatius Sarmaticus) ir „krikščioniškasis Horacijus” (Horatius christianus). Buvo poetas iš pašaukimo, tačiau poetinę kūrybą jam visą laiką teko derinti su kitais, alinančiais ir nemėgstamais užsiėmimais: teologijos bei filosofijos dėstymu, administravimu, pamokslavimu. Gyveno šiame laikiname žemiškajame pasaulyje, tačiau nuolat ilgėjosi kito — dangiškojo ir amžinojo.“ [2]

Motiejus Kazimieras Sarbievijus, Lyricorum libri IV, Antwerpen, 1632.

Toliau skaityti

1968-ųjų „Los Angeles Times“ metų moteris

Parengė Dalia Cidzikaitė

1968-ieji metai Amerikoje ir pasaulyje buvo neramūs. Ekrano nuotrauka. Iš Latimes.com

„Vis eini, vis skubi, amžinai nerami nerami. Ir tik laimė, kad sugebėjau tapti pasaulio piliete, per kietą darbą rasti susidomėjimą visu pasauliu“, – tokius žodžius priešpaskutiniame savo dienoraščio įraše 1951 m. lapkričio 2 d. Harvarde įrašė Marija Gimbutienė[1]. 1951 metais Gimbutienė dar dirbo Harvardo universitete ir nebuvo parašiusi nė vienos vėliau ją išgarsinusios knygos. Tačiau jau tada lietuvė aiškiai įvardijo savo kaip mokslininkės kryptį, suvokė savo potencialą ir galbūt nujautė jos laukiantį pasaulinį pripažinimą.

Ilgai jo laukti nereikėjo. Dar gyvenant Bostone, 1960 m. Massachusettso ir Bostono miesto pasaulinis pabėgėlių komitetas (angl. World Refugee Committee of Massachusetts and Greater Boston) įteikė Gimbutienei „Paul Revere Bowl“, dar žinomą „Laisvės“ pavadinimu apdovanojimą. Živilė Gimbutaitė prisimena, jog apdovanojimą jos mama gavo iš buvusio JAV prezidento Dwighto D. Eisenhowerio patarėjo Maxwello M. Raabo rankų[2]. Gimbutienė buvo viena iš penkių tais metais pagerbtų žmonių. Tarp apdovanotųjų – ir 1937 metų Nobelio premijos medicinoje laureatas biochemikas Albertas Szent-Györgyi.

1961 metais Gimbutienei persikėlus į Kaliforniją, mokslininkės karjeroje prasidėjo ilgus metus trukęs aukso amžius. 1963 m. ji paskelbia monografiją The Balts [Baltai] (London: Thames and Hudson), praėjus dvejiems metams, 1965-siais, – Bronze Age Cultures in Central and Eastern Europe [Centrinės ir Rytų Europos kultūros bronzos amžiuje] (The Hague/London: Mouton). Lietuvės indėlis į archeologijos tyrinėjimus neliko nepastebėtas plačiosioje visuomenėje – 1968 metais didžiausias Vakarų pakrantės dienraštis „Los Angeles Times“ Gimbutienę paskelbė metų moterimi.

Toliau skaityti

Kęstutis Navakas: „Viskas, ką kada nors gyvenime rašiau, iš esmės buvo meilės laiškai“

kaip lyja kaune, mašinos skęsta it kolumbo karavelės. gerai, kad negyveni mano slyvoj, būtum šlapia kaip mare nostrum. išpučiu į lauką dūmus ir jie išsyk sušlampa. tu žiūri dolce vita, o aš sėdžiu ir pavydžiu. pavydžiu bet kam, kas šalia tavęs. šalia tavęs viskas virsta auksu, duona, vandeniu, muzika, poezija, mirtimi ir prisikėlimu.

Lorelei. Papildomi laiškai / Kęstutis Navakas. Metai. – 2016, Nr. 12

„Jokia paslaptis, kad tai realūs laiškai, rašyti konkrečiai adresatei“, – 2016 m. atviravo Kęstutis Navakas, kai teberuošiant knygą „Lorelei. 66 meilės laiškai + 66 meilės eilėraščiai“ (Vilnius : Kitos knygos, 2017) dalį tekstų publikavo mūsų bičiulis, literatūros žurnalas „Metai“ (2016 m., Nr. 12).[1] Ši knyga pratęsė anksčiau išėjusią – „Lorelei : 50 meilės laiškų + 50 meilės eilėraščių“ (Kaunas : Kitos knygos, 2013).

„Meilės laiškai yra parfumerijos dalis. Čia svarbu netapti banaliam, negerti iš ėriuko pėdos. Manau, negėriau. Arba gėriau nedaug. Kartais mėgstu atsigerti ne tik iš ėriuko, bet ir iš dailininko Gustavo Klimto pėdos. Dar manau, kad viskas, ką kada nors gyvenime rašiau, iš esmės buvo meilės laiškai“,[2]– 2013 m., po pirmosios knygos su laiškais Lorelei pasirodymo, svarstė Navakas. Tačiau jis neteigė supratęs, kas toji meilė yra: „Meilė yra tasai Higgso bozonas, kurio visi bando ieškoti, prisistatę ilgų požeminių vamzdžių. Ji atima mums protą, tačiau suteikia išminties. O kad suteiktų, tenka joje ne tik kilti, bet ir kristi. Jei nekrisi, vadinasi, nemylėjai.“ [3]

Vasaris – mėnuo, kai minima Meilės diena virtusi šv. Valentino diena – poeto gyvenime pažymėtas lemties ženklu. Navakas į šį pasaulį atkeliavo 1964 m. vasario 24 d. Pernai, 2020 m. vasario 16-ąją, Lietuvą apskriejo žinia, kad poeto jau nebėra.

Meilė ar meilės virto neatskiriama jo biografijos dalimi. „Kiek jį atsimenu, visuomet buvo įsimylėjęs. Įsimylėdavo bet ką, visiškai eilines, niekuo neišsiskiriančias merginas. Bet labai stengėsi mylėti ir tuos, kuriems buvo įsipareigojęs, – du sūnus, žmonas. Rašė beprotiškai, gausiai, nebanaliai, nepanašiai į kitus aplinkui. Gyveno taip pat, kaip rašė“, – taip kolegą poetą po mirties prisiminė Giedrė Kazlauskaitė. [4]

Toliau skaityti