Datos – Puslapis 9 – Lituani(sti)ka

Kovo 30 d. gimė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė – lietuvių literatūros klasikė

Sukanka 160 metų, kai gimė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Nuo pirmos I pasaulinio karo paskelbimo dienos visus karo įvykius rašytoja fiksavo „Karo meto dienoraštyje“. Jame sukaupta daug vertingos medžiagos apie svarbų lietuvių tautos gyvenimo laikotarpį. G. Petkevičaitė-Bitė pateikia ne vien tik karo įvykių kroniką. Didžiausia vertybė – autorės gyvenimo nuostatos: tautinė savimonė, atsakomybė, tvirta valia, dora, humanizmas, visuomenės švietimas, pilietiškumas.Kviečiame skaityti ištrauką.

1914 m. rugsėjo 28 (spalio 11 d.)

<…> Aš labai mėgstu taip naktį keliauti arkliais netrinkančiu ir besibeldžiančiu vežimu. Visi žemelės vargai atrodo sumažėję, išnykę. Vėsus oras taip maloniai glosto galvą, veidą, visus nervus. Opiausias karo klausimas irgi kaži kur dingo. Mintys plaukia ramiai ir susilieja su gamtoje pasklidusia tylos harmonija į vieną akordą. Jaučiuos laisva, nepriklausoma, lyg iš karto būtų pertraukti visi tie ryšiai, kurie stipriai laiko mane prie žemės priveržę.

Kad ir sąmoningai paverčiau savo gyvenimą kietos pareigos kalve, kurioje geležiniai darbo kūjai nesiliauja kalę, tačiau dažnai jaučiuos pagauta ir sužavėta gamtos grožio, o ypač jos rimties ir harmonijos… Ir tokios valandos, rodosi, yra tas aukso grūdas, kurs verste verčia sielos gėlę stieptis aukštyn, kur žmoniškumo saulė niekuomet nesileidžia ir savo puikiausia harmonija nesiliauja žavėjusi.

<…>

Romainas Gary, „Aušros pažadas“

Vilnius: „Baltų lankų“ leidyba, [2018], p. 90-91

Pamėginkit, dar būdamas vaikas, Lietuvos miškuose pasiklausyti prancūziškų legendų; išvyskite motinos akyse šalį, kurios nepažįstate, […] o paskui, suaugęs, pasistenkite viso to atsikratyti. Jums nepadės net labai ilga viešnagė Prancūzijoje.

Mūsų skyriaus darbuotojų parengtą parodą „Vilniaus pažadas: Romanas Kacewas ir Romainas Gary “ rasite štai čia: https://parodos.lnb.lt/exhibits/show/vilniaus-pazadas

Alfonsas Nyka-Niliūnas, fragmentas iš 1940 m. dienoraščio

Dienoraščio fragmentai : 1938-1970. Chicago : Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1998, p. 70

Profesorius Prioult. Potreto aut. E. Akmanas. LNB RKRS, F55-452

Pagaliau baigiau studijas, t.y., išlaikiau valstybinius egzaminus, per kuriuos nedaug teturėjau progos išsižioti: vos pradėjus atsakinėti į Egzaminų komisijos klausimus pateiktus klausimus, mano profesorius ir vyriausiasis egzaminatorius Monsieur Albert Prioult tuoj pat pertraukdavo ir atsakymą (gėrėdamasis savo iškalba) tęsė jau pats, man tik retkarčiais spėjant įterpti kokį nors pritariamąjį trigrašį. Kiti komisijos nariai nėmaž nesijaudino, nes, nemokėdami prancūziškai, vis tiek nieko nesuprato.

Dėl to, aišku, neverta jaudintis. Bet blogiausia, kad aš, baigęs, nesijaučiu nė per nago juodymą gudresnis negu prieš tai – kaip Faustas. Iš tikrųjų, t. y., baigus, atėjo laikas pradėti mokytis.

Juozas Balčikonis – kalbininkas, pedagogas, vertėjas

1885 m. kovo pabaigoje (šaltiniuose nurodomos skirtingos dienos) gimė kalbininkas Juozas Balčikonis.

1911 m. baigė Sankt Peterburgo universitetą. 1911–1913 m. dirbo Vilniuje leistame „Vilties“ laikraštyje. Nuo 1913 m. pradėjo mokytojauti. Pirmojo pasaulinio karo metais, pasitraukęs į Rusijos gilumą, darbavosi kuriant lietuviškas gimnazijas, leidžiant lietuvišką spaudą. 1918–1920 m. buvo Panevėžio berniukų gimnazijos, 1920–1924 m. – Panevėžio mokytojų seminarijos direktorius. Nuo 1924 m. dėstė Lietuvos universitete (1930 m., minint kunigaikščio Vytauto Didžiojo 500 metų mirties sukaktį, jis pervadintas Vytauto Didžiojo universitete. Nuo 1944 m. – Vilniaus universitete. 1944–1952 m. buvo Lietuvių kalbos instituto direktorius. Bene svarbiausias kalbininko darbas – ilgametis „Lietuvių kalbos žodyno“ redagavimas. Nuo 1930 m., perėmęs milžinišką Kazimiero Būgos kartoteką, Balčikonis organizavo žodyno rengimo ir žodžių rinkimo darbą. Bendrinės lietuvių kalbos norminimui svarbi J. Balčikonio pedagoginė veikla ir vertimai: jis išvertė Hanso Kristiano Anderseno, Brolių Grimų, Vilhelmo Haufo, Šarlio Pero ir kitų klasikų pasakas.[1]

Panevėžio mokytojų seminarijos pedagogai seminarijos sode. Iš kairės sėdi: Petras Variakojis, Jonas Grabys, **Juozas Balčikonis**, neatpažintas asmuo, Anelė Seradinskaitė-Strpekienė; 2-oje eilėje Juozpas Rajeckas, Herta Calmanaitė, Alfonsas Gilvydis, Jurgis Elisonas, Pranciškus Giedravičius / Panevėžio aps. Gabrielės Petkevičaitės-Bitės VB

Išsamesnį pasakojimą apie J. Balčikonio darbus rasite čia (parengė Valerija Paškauskienė, NMA): http://www.lma.lt/uploads/Biogramos/Balcikonis_J.pdf

J. Balčikonio darbus liudija ir Epaveldas:

Toliau skaityti

Sigitas Geda, „Pynė: likimas, kaukolė ir rožė“

Nakties žiedai
Paskyrimų poema Fransua Vijonui

Pynė: likimas, kaukolė ir rožė

Likimas vėlei bus man maloningas:
aš ją surasiu, tysančią smėly
tamsiausią rožę, nes rugpjūtis sninga,
nes mano sniego rūmai dulkini;
atsinešiau aš kaukolę ir rožę
ir užmigau ant jūros akmenų,
nes juodos liepsnos ėmė ryti godžiai
džiaugsmus ir laimę vystančių dienų,
būtybės skaisčios…

Daugiau fragmentų iš eilėraščių ciklo „Pynė – likimas, kaukolė ir rožė“ rasite tekstai.lt : http://www.tekstai.lt/buvo/tekstai/geda/menulioz.htm

Valdas Papievis, „Eiti“

Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010

Dabar jau važiavo Provansu, tai buvo nauja geležinkelio linija, kuria traukiniai slydo dar greičiau nei anksčiau, kartais prašvilpdavo vienas, kitas gretimais bėgiais lekiantis atgal į Paryžių. Mirksnis, ir jo nebėra. Kai sukdavo, atrodydavo, kad sukas visas peizažas, bet vienišų sodybų, kaimų, miestelių, kuriuos iš tolo lenkdavo, žmonės to sukimosi, aišku, nejuto, kaip nejuntame, kad sukasi žemė. Lyg pasaulis būtų suskilęs į du, skriejančius ta pačia ir skirtingom orbitom: vienas, dabartyje išsišaknijęs iš praeities ir jos ramybėje norintis likti, kitas – iš dabarties besiveržiantis ateitin, kur nežinia, kas mūsų laukia.

<…>

Toliau skaityti