Datos – Puslapis 11 – Lituani(sti)ka

Kovo 4-oji – Lietuvos globėjo šv. Kazimiero diena

Šv. Kazimieras (1458–1484) buvo Lenkijos princas, trečiasis Lenkijos karaliaus Kazimiero IV Jogailaičio sūnus. Jo mama Elžbieta – Austrijos princesės ir Bohemijos bei Vengrijos karaliaus, Vokietijos imperatoriaus Albrechto II Habsburgo duktė. Pasakojama, kad Kazimieras gyveno labai dorai ir nuo mažens buvo pamaldus. Kazimieras būtų paveldėjęs Lenkijos sostą, tačiau jaunas susirgo džiova ir mirė. Vilniaus katedroje palaidoto Kazimiero kapas netrukus ėmė garsėti stebuklais ir tapo tikinčiųjų traukos vieta. 1604 m. Vilniuje įvyko Kazimiero kanonizacijos iškilmės. Kazimiero kultas pamažu paplito po visą pasaulį. Šv. Kazimieras tapo Lietuvos globėju, o vardas pasidarė populiarus tarp lietuvių. Kovo 4 d. liaudyje vadinama Kazimierinėmis ir šią dieną švenčiamos Kazio, Kazimiero, Kazimieros vardinės.

Virtualioje paveldo svetainėje galime rasti nemažai knygų apie Šv. Kazimierą. Kviečiame jas pasklaidyti!

Szv. Kazimierius / pagal lenkiszką S.R. – 1902

Šv. Kazimieras Lietuvos karalaitis. – 1915]. – 38 p.

Šv. Kazimieras karalaitis / parašė Antanas Alekna. – 1927

Šv. Kazimieras, 1458-1484 / Zenonas Ivinskis. – 1955

Šv. Kazimiero gyvenimo ir kulto šaltiniai / sudarė, vertė, įvadą ir paaiškinimus parašė Mintautas Čiurinskas. – 2003

Vasario 28 d. gimė Motiejus Valančius

Parengė Deimantė Žukauskienė

Motiejaus Valančiaus rankraščio „Rozmaite Wiadomości zebrane“ fragmentas >>

Vasario 28-oji (senuoju stiliumi – vasario 16-oji) – žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus gimimo diena. Valančius dažnam tautiečiui asocijuojasi su pasakėčiomis apie Palangos Juzę ir Mikę Melagėlį, blaivybės judėjimu Lietuvoje bei lietuvių kalbos puoselėjimu. Epaveldas.lt gausu šią veiklą atspindinčių dokumentų:

Apej brostwą błaiwistes arba nusiturieima / [M. Valančius]. / [M. Valančius]. – 1861

Pałąngos Juze / Motiejus Kazimieras Valančius]. – 1863

Dawatku kninga, arba Istatimas ir małdas isirasziusiuju i tretii zokana s. Prąnciszkaus. – 1864. – 491 p., [1] iliustr. lap.

Patarles zemajcziu. – 1867

[Pamokslų rinkinys] / [Motiejus Valančius ]. – 18—

Antano Tretininko pasakojimas. – Nauja patais. laida. – 1906. – 112 p. – (Vyskupo M. Valančiaus raštai)

Lietuviškieji diktandai pradedamomsioms mokykloms. – 1907. – 75 p.

Paskutinis ganytojo raštas / Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančausko. – 1911. – 9, [1] p.

Vaikų knygelė su paveikslėliais / [Motiejus Valančius]. – 1918

Historiae Lituaniae fontes minores. Ganytojiški laiškai / Motiejus Valančius. – 2000

Lietuvos Horacijus – Motiejus Kazimieras Sarbievijus

1595 m. vasarį gimė Motiejus Kazimieras Sarbievijus (lot. Mathias Casimirus Sarbievius, lenk. Maciej Kazimierz Sarbiewski) – vienas žymiausių lotyniškai rašiusių XVII a. Europos poetų, Vilniaus universiteto profesorius. Nors į pasaulį atėjo Sarbievo kaime Mozūrijoje (Lenkijoje), tačiau nuo jaunumės gyvenimą susiejo su Lietuva: 1612 m. įstojo į jėzuitų naujokyną Vilniuje prie Šv. Ignoto bažnyčios. Trejus metus studijavo filosofiją Braunsbergo kolegijoje Varmėje. 1617–1620 m. dėstė poetiką Kražių ir Polocko kolegijose. 1620 m. pradėjo studijuoti teologiją Vilniaus universitete. 1622–1625 m. studijas tęsė Romoje. Popiežius Urbonas VIII įvertinto Sarbievijaus poeziją, paskirdamas jį į bažnytinių himnų reformatorių grupę. Grįžęs į mūsiškį Europos pakraštį, Sarbievijus mokė poetikos ir retorikos Nesvyžiuje bei Polocke. Nuo 1627 m. dėstė Vilniaus universitete – retoriką, filosofiją, teologiją. Ėjo rektoriaus patarėjo pareigas, vadovavo Teologijos ir Filosofijos fakultetams. 1635 m. buvo paskirtas Šv. Jono bažnyčios pamokslininku. Tais pačiais metais tapo Respublikos valdovo Vladislovo Vazos rūmų pamokslininku ir nuodėmklausiu – kartu su karaliumi gyveno Krokuvoje, Varšuvoje, Vilniuje. Mirė Varšuvoje 1640 m.[1]

Pristatydama Sarbievijų ir jo kūrybinį palikimą, Eugenija Ulčinaitė jį įvardija kaip dviejų pasaulių poetą: „Sarbievijus gimė Lenkijoje, Mozūrijoje, tačiau didžiąją gyvenimo dalį praleido Lietuvoje. Gyveno Baroko epochoje, tačiau daugelis jo poezijos bei poetikos principų pagrįsti Renesanso nuostatomis. Žavėjosi ir imitavo romėnų poeto Horacijaus kūrybą, tačiau sykiu bandė ją suderinti su krikščioniškąja pasaulėžiūra, todėl jau amžininkų buvo vadinamas dvejopai: „Sarmatų Horacijus” (Horatius Sarmaticus) ir „krikščioniškasis Horacijus” (Horatius christianus). Buvo poetas iš pašaukimo, tačiau poetinę kūrybą jam visą laiką teko derinti su kitais, alinančiais ir nemėgstamais užsiėmimais: teologijos bei filosofijos dėstymu, administravimu, pamokslavimu. Gyveno šiame laikiname žemiškajame pasaulyje, tačiau nuolat ilgėjosi kito — dangiškojo ir amžinojo.“ [2]

Motiejus Kazimieras Sarbievijus, Lyricorum libri IV, Antwerpen, 1632.

Toliau skaityti

1968-ųjų „Los Angeles Times“ metų moteris

Parengė Dalia Cidzikaitė

1968-ieji metai Amerikoje ir pasaulyje buvo neramūs. Ekrano nuotrauka. Iš Latimes.com

„Vis eini, vis skubi, amžinai nerami nerami. Ir tik laimė, kad sugebėjau tapti pasaulio piliete, per kietą darbą rasti susidomėjimą visu pasauliu“, – tokius žodžius priešpaskutiniame savo dienoraščio įraše 1951 m. lapkričio 2 d. Harvarde įrašė Marija Gimbutienė[1]. 1951 metais Gimbutienė dar dirbo Harvardo universitete ir nebuvo parašiusi nė vienos vėliau ją išgarsinusios knygos. Tačiau jau tada lietuvė aiškiai įvardijo savo kaip mokslininkės kryptį, suvokė savo potencialą ir galbūt nujautė jos laukiantį pasaulinį pripažinimą.

Ilgai jo laukti nereikėjo. Dar gyvenant Bostone, 1960 m. Massachusettso ir Bostono miesto pasaulinis pabėgėlių komitetas (angl. World Refugee Committee of Massachusetts and Greater Boston) įteikė Gimbutienei „Paul Revere Bowl“, dar žinomą „Laisvės“ pavadinimu apdovanojimą. Živilė Gimbutaitė prisimena, jog apdovanojimą jos mama gavo iš buvusio JAV prezidento Dwighto D. Eisenhowerio patarėjo Maxwello M. Raabo rankų[2]. Gimbutienė buvo viena iš penkių tais metais pagerbtų žmonių. Tarp apdovanotųjų – ir 1937 metų Nobelio premijos medicinoje laureatas biochemikas Albertas Szent-Györgyi.

1961 metais Gimbutienei persikėlus į Kaliforniją, mokslininkės karjeroje prasidėjo ilgus metus trukęs aukso amžius. 1963 m. ji paskelbia monografiją The Balts [Baltai] (London: Thames and Hudson), praėjus dvejiems metams, 1965-siais, – Bronze Age Cultures in Central and Eastern Europe [Centrinės ir Rytų Europos kultūros bronzos amžiuje] (The Hague/London: Mouton). Lietuvės indėlis į archeologijos tyrinėjimus neliko nepastebėtas plačiosioje visuomenėje – 1968 metais didžiausias Vakarų pakrantės dienraštis „Los Angeles Times“ Gimbutienę paskelbė metų moterimi.

Toliau skaityti

Kęstutis Navakas: „Viskas, ką kada nors gyvenime rašiau, iš esmės buvo meilės laiškai“

kaip lyja kaune, mašinos skęsta it kolumbo karavelės. gerai, kad negyveni mano slyvoj, būtum šlapia kaip mare nostrum. išpučiu į lauką dūmus ir jie išsyk sušlampa. tu žiūri dolce vita, o aš sėdžiu ir pavydžiu. pavydžiu bet kam, kas šalia tavęs. šalia tavęs viskas virsta auksu, duona, vandeniu, muzika, poezija, mirtimi ir prisikėlimu.

Lorelei. Papildomi laiškai / Kęstutis Navakas. Metai. – 2016, Nr. 12

„Jokia paslaptis, kad tai realūs laiškai, rašyti konkrečiai adresatei“, – 2016 m. atviravo Kęstutis Navakas, kai teberuošiant knygą „Lorelei. 66 meilės laiškai + 66 meilės eilėraščiai“ (Vilnius : Kitos knygos, 2017) dalį tekstų publikavo mūsų bičiulis, literatūros žurnalas „Metai“ (2016 m., Nr. 12).[1] Ši knyga pratęsė anksčiau išėjusią – „Lorelei : 50 meilės laiškų + 50 meilės eilėraščių“ (Kaunas : Kitos knygos, 2013).

„Meilės laiškai yra parfumerijos dalis. Čia svarbu netapti banaliam, negerti iš ėriuko pėdos. Manau, negėriau. Arba gėriau nedaug. Kartais mėgstu atsigerti ne tik iš ėriuko, bet ir iš dailininko Gustavo Klimto pėdos. Dar manau, kad viskas, ką kada nors gyvenime rašiau, iš esmės buvo meilės laiškai“,[2]– 2013 m., po pirmosios knygos su laiškais Lorelei pasirodymo, svarstė Navakas. Tačiau jis neteigė supratęs, kas toji meilė yra: „Meilė yra tasai Higgso bozonas, kurio visi bando ieškoti, prisistatę ilgų požeminių vamzdžių. Ji atima mums protą, tačiau suteikia išminties. O kad suteiktų, tenka joje ne tik kilti, bet ir kristi. Jei nekrisi, vadinasi, nemylėjai.“ [3]

Vasaris – mėnuo, kai minima Meilės diena virtusi šv. Valentino diena – poeto gyvenime pažymėtas lemties ženklu. Navakas į šį pasaulį atkeliavo 1964 m. vasario 24 d. Pernai, 2020 m. vasario 16-ąją, Lietuvą apskriejo žinia, kad poeto jau nebėra.

Meilė ar meilės virto neatskiriama jo biografijos dalimi. „Kiek jį atsimenu, visuomet buvo įsimylėjęs. Įsimylėdavo bet ką, visiškai eilines, niekuo neišsiskiriančias merginas. Bet labai stengėsi mylėti ir tuos, kuriems buvo įsipareigojęs, – du sūnus, žmonas. Rašė beprotiškai, gausiai, nebanaliai, nepanašiai į kitus aplinkui. Gyveno taip pat, kaip rašė“, – taip kolegą poetą po mirties prisiminė Giedrė Kazlauskaitė. [4]

Toliau skaityti

Vėja PETRAITYTĖ. „Laimė piniguose“

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos literatūrinių imitacijų konkurso „Pasimatuok klasiko akinius!“ dalyvės darbas

Pagal Henriko Radausko kūrinį „Lotofagų šalis“

Moksleivių kategorija (dalyvės amžius – 17 m.)

Knygos, kuria remiantis rašyta literatūrinė imitacija, nuotrauka

Neišmanantys tėvai kalba jiems apie žmones, kurie už pinigus laimę nusipirko, ir jie gyvenimą praleidžia kaip sapne, laukdami valandos, kada sukaups tiek pinigų, kad galės nusipirkti ar bent išsinuomoti tą laimę, visų išgirtą.

Kaip uždaras burbulas juos supa žmonės, kurie kas dieną primena: „Turi gerai mokytis, kad įstotum į prestižinį universitetą, privalai pasirinkti gerai apmokamą profesiją“ (visi tiki šiomis idėjomis), ir jie taip dirba tą sunkų darbą be petraukų, ridena tą sunkų Sizifo akmenį į kalną tikėdamiesi, kad viršūnė jau netoli.

Pradėję gauti pajamas, jie ima jas leisti, viską pirkti ir tuojau pat patiria euforiją. Jie patiki, kad turtas jiems atnešė laimę, ir jie skelbia tas idėjas kitiems, tokiems, kokie jie buvo, kai dar manė, kad džiaugsmo suteikia artimieji ar mėgstama veikla (visi kažkada tuo tikėjo). Sukaupę visą žemišką turtą, kurio tik galėtų norėti, jie nustoja pirkti ir apsidairo aplinkui. Jie nėra laimingi, bet negali ir liūdėti (juk pinigai laimę neša).

Tuomet pasirodo jų seni „draugai“ ir primena jiems: „Tu negali liūdėti, tu viską turi“ (visi kažkada tuo tikėjo), o jie tyliai klykia vieni, ir niekas jų balso negirdi.

Kalba neredaguota