Vilniuje gimęs žydų kilmės prancūzų rašytojas Romainas Gary (1914–1980) – nepaprastai margos biografijos asmenybė: karo lakūnas, Prancūzijos diplomatas, kino režisierius ir scenaristas. Vis dėlto didžiausią šlovę jam pelnė prozininko plunksna. R. Gary yra vienintelis rašytojas, du kartus pelnęs Goncourt’ų premiją, aukščiausią Prancūzijos literatūrinį apdovanojimą. Antrąją – Emile’io Ajaro slapyvardžiu.
Tikrasis R. Gary vardas – Romanas Kacewas. Apie vaikystės metus, prabėgusius Didžiosios Pohuliankos gatvėje (dabar – J. Basanavičiaus g.) Vilniuje, rašytojas papasakojo autobiografiniame romane „Aušros pažadas“.
Eidama 89 metus, 2021 metų sausio 15 d. Čestertone (Chesterton, Indiana) amžinybėn iškeliavo JAV lietuvių dailininkė Marija (Pupiūtė) Ambrozaitienė (Maria Ambrozaitis). Marija Ambrozaitienė gimė 1931 m. balandžio 15 d. Kybartuose, Vilkaviškio apskrityje. Iš pradžių mokėsi Kybartuose, vėliau, Pupių šeimai pasitraukus į Vakarus, Vokietijoje. 1949 m. Marija su tėvais persikėlė į JAV.
Tapybą, meno istoriją būsima dailininkė studijavo Hunterio koledže (Hunter College) ir Niujorko Meno studentų lygoje (Art Students League of New York), vėliau Clevelando ir Čikagos meno institutuose. Įvairias meno pamokas lankė ir pabaigusi mokslus. Iš pradžių menininkė kūrė aliejinius paveikslus, vėliau ėmėsi akvarelės, grafikos, emalio tapybos. Paskutiniaisiais dešimtmečiais susidomėjo fotokoliažu ir fotomontažu. Apie pastarąjį išraiškos būdą mene Marija Ambrozaitienė yra pasakiusi, kad jos kuriami koliažai neišreiškia tikrovės, greičiau – jie atskleidžia jos pasąmonę.
Menininkė priklausė jaunųjų lietuvių dailininkų grupei „Dailė“, vėliau – Lietuvių moterų dailininkių draugijai, dalyvavo parodose Ilinojuje, Ohajuje, Niujorke, Kalifornijoje, Kanadoje ir Lietuvoje. Buvo Lietuvių Fondo ir Čiurlionio galerijos (Čikagoje) meno patarėjų komitetų narė. Iliustravo Julijos Švabaitės, Dr. S. Aliūno (Aloyzo Barono slapyvardis), kitų rašytojų knygas.
Marija Ambrozaitienė priklausė naujai Amerikos lietuvių menininkų kartai, meno studijas baigusiai jau Amerikoje. 1962 m. šie menininkai Čikagoje įkūrė grupę „Jaunųjų dailininkų klubas“. 1966 m. grupė pavadinimą pakeitė į jaunųjų dailininkų grupę „Dailė“. Pasak menotyrininkės dr. Jolantos Bernotaitytės, grupė susibūrė kaip neformali organizacija, kuri rūpinosi grupės narių darbų pristatymo galimybėmis[1]. Norintiems tapti „Dailės“ nariais aukšti profesiniai reikalavimai nebuvo keliami, tačiau grupė stengėsi laikytis kelių svarbių principų, pavyzdžiui, siekdama apsisaugoti nuo menkaverčių darbų parodose, kūrinių atranką patikėjo kompetetingoms komisijoms. Šalia tokių JAV menininkų kaip Petras Aleksa, Zita Sodeikienė, Valentinas Ramonas, Nijolė Banienė, Giedrė Žumbakienė, Magdalena Birutė Stankūnienė, Marija Ambrozaitienė buvo viena iš aktyviausių „Dailės“ narių.
1950 m. sausio 28 d. gimė poetė, žurnalistė, rašytoja Eglė Juodvalkė. Mirė 2020 m. kovo 28 d., sulaukusi septyniasdešimtmečio. Po kelių mėnesių mėnraštis „Metai“ (Nr. 5/6) publikavo jautriai parašytą Žydronės Kolevinskienės tekstą „Nutrūkusi kelionė į Cukraus kalną“. „Skausmingas, reikalaujantis daug valios pastangų ir apsisprendimo nepataikauti ligai buvo E. Juodvalkės gyvenimas. Visada pirmiausia – poezija, o liga buvo šalia tik kaip nematoma, bet jaučiama palydovė: „Jos buvo geros kaimynės, bet viena su kita nekonfliktuodavo.“ Nutrūko Eglės kelionė į Cukraus kalną. Liko knygos. Laiškai. Ir mūsų visų atmintis, išsauganti santūrią Eglės šypseną, subtilų humorą ir saviironiją, norą gyventi gyvenimą. Liko įskaityti ir dar nepublikuoti tekstai“, – rašo Ž. Kolevinskienė.[1]
Verta atkreipti dėmesį į poetės pavardę: pavardę Juodvalkytė ji pakeitė į Juodvalkę. Už permainos slypėjo sąmoninga laikysena. Kur būtų galima susipažinti su E. Juodvalkės mintimis šiuo klausimu? Reaguodama į skaitytojos paklausimą, savo poziciją dėl pavardės su -ė Juodvalkė išsakė JAV lietuvių laikraštyje „Draugas“: Moterų pavardžių galūnės -ė genezė / Eglė Juodvalkė. Draugas . – 2009, vas. 18, p. 5
1908 m. sausio 27 d. gimė Antanas Maceina, vienas iškiliausių Lietuvos filosofų. Kiek rečiau prisimenama, kad Maceina buvo ir poetas, pasirašinėjo Antano Jasmanto pseudonimu. „Jasmanto eilėraščiai sukasi tame pačiame katalikiškojo (ar plačiau — krikščioniškojo) egzistencializmo rate, iš kurio retai teiškrypsta ir Maceinos filosofiniai interesai. Tačiau Maceina-Jasmantas neperžengia linijos, anapus kurios filosofija virsta prastu menu, o poezija — prastu metafizinių ar etinių teiginių perpasakojimu. Jis aiškiai junta ne tik tų dviejų sričių giminystę, bet ir jų priešingybę. O tai rodo, jog abiejose srityse jis yra saviškis“, – 1983 m., minint A. Maceinos 75 metų sukaktį, rašė poetas Tomas Venclova. [1]
„Poezijos objektas — giliausia šio žodžio prasme — yra būtis. Tai ją poetas pergyvena savo intuicijose ir regėjimuose. Tai ją jis reiškia savo vaizdais ir simboliais. Tai ji sudaro giliausią kiekvieno veikalo turinį“, – teigė pats A. Maceina. [2]
Dr. Vincas Bartusevičius per parodos „Lietuviškoji leidyba Vakarų Europoje 1944–1952 m.“ atidarymą LR Seime, 2015 m.
Nepaprastai džiugu, kad 2020 metų Globalios Lietuvos apdovanojimas „Už viso gyvenimo nuopelnus“ paskirtas ilgamečiam Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos bičiuliui, šviesios atminties dr. Vincui Bartusevičiui (1939–2020), nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo tiesusiam tiltus tarp Lietuvos išeivijos ir Lietuvos.
Jiedu su žmona p. Ona buvo laukiami svečiai Nacionalinėje bibliotekoje, nuolat besirūpinantys pateikti mums naujus Vokietijos LB leidinius, plėtoti bendrų veiklų idėjas. Pavasarį Jolantos Budriūnienės, Nacionalinės bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento direktorės, parengtą tekstą apie V. Bartusevičių apie rasite mūsų tinklaraštyje čia >>
