1908 m. sausio 27 d. gimė Antanas Maceina, vienas iškiliausių Lietuvos filosofų. Kiek rečiau prisimenama, kad Maceina buvo ir poetas, pasirašinėjo Antano Jasmanto pseudonimu. „Jasmanto eilėraščiai sukasi tame pačiame katalikiškojo (ar plačiau — krikščioniškojo) egzistencializmo rate, iš kurio retai teiškrypsta ir Maceinos filosofiniai interesai. Tačiau Maceina-Jasmantas neperžengia linijos, anapus kurios filosofija virsta prastu menu, o poezija — prastu metafizinių ar etinių teiginių perpasakojimu. Jis aiškiai junta ne tik tų dviejų sričių giminystę, bet ir jų priešingybę. O tai rodo, jog abiejose srityse jis yra saviškis“, – 1983 m., minint A. Maceinos 75 metų sukaktį, rašė poetas Tomas Venclova. [1]
„Poezijos objektas — giliausia šio žodžio prasme — yra būtis. Tai ją poetas pergyvena savo intuicijose ir regėjimuose. Tai ją jis reiškia savo vaizdais ir simboliais. Tai ji sudaro giliausią kiekvieno veikalo turinį“, – teigė pats A. Maceina. [2]
Dr. Vincas Bartusevičius per parodos „Lietuviškoji leidyba Vakarų Europoje 1944–1952 m.“ atidarymą LR Seime, 2015 m.
Nepaprastai džiugu, kad 2020 metų Globalios Lietuvos apdovanojimas „Už viso gyvenimo nuopelnus“ paskirtas ilgamečiam Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos bičiuliui, šviesios atminties dr. Vincui Bartusevičiui (1939–2020), nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo tiesusiam tiltus tarp Lietuvos išeivijos ir Lietuvos.
Jiedu su žmona p. Ona buvo laukiami svečiai Nacionalinėje bibliotekoje, nuolat besirūpinantys pateikti mums naujus Vokietijos LB leidinius, plėtoti bendrų veiklų idėjas. Pavasarį Jolantos Budriūnienės, Nacionalinės bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento direktorės, parengtą tekstą apie V. Bartusevičių apie rasite mūsų tinklaraštyje čia >>
Rudenį praktikantas Augustas Alekna (stovi) padėjo organizuojant Nacionalinės bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centro mokslinę konferenciją. Sevilės Charsika nuotrauka.
Praėjusį rudenį, nuo 2020 m. rugsėjo 14 d. iki gruodžio 14 d., Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Lituanistikos skyriuje praktiką atliko Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto Politikos mokslų bakalauro programos ketvirtakursis Augustas Alekna. Nepaisant lapkritį šalyje paskelbto karantino, praktikantas sėkmingai įgyvendino visas praktikos pradžioje suplanuotas veiklas: susipažinti ir dirbti su Nacionalinės bibliotekos fonduose saugomais pirminiais ir antriniais lietuvių diasporos JAV ir su ja susijusiais šaltiniais; prisidėti prie Lituanistikos skyriuje dirbančių tyrėjų organizuojamų mokslinių konferencijų, vykdomų projektų; susipažinti su JAV Lietuvių Bendruomenės Kultūros tarybos „Sakytinės istorijos projekto“ medžiaga, ją aprašyti.
Tęsdami projektą „30 istorijų, 30 metų: grįžusiųjų patirtys ir indėlis į Lietuvos valstybingumo įtvirtinimą“, kviečiame skaityti dar vieną interviu.
Labai džiaugiamės, kad, nepaisant įtemptos darbotvarkės, laiko pasikalbėti apie grįžimą ir su juo susijusias patirtis rado Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas. Jo šeimą, kaip ir daugelį kitų Lietuvos šeimų, dramatiškai paveikė Antrasis pasaulinis karas. Būsimojo arkivyskupo tėvai karo metais buvo atskirti – mama su seserimi liko Lietuvoje, o tėtis iš pradžių atsidūrė Vokietijoje (pabėgėlių stovyklose), o vėliau – JAV. Šeima susijungė tik 1960 m. Šio pokalbio pašnekovas gimė 1961 m. Vašingtone. Gintaras Grušas nuo vaikystės aktyviai dalyvavo tautinėje ir katalikiškoje lietuvių išeivijos veikloje: Los Andželo Šv. Kazimiero lietuvių parapijos gyvenime, Ateitininkų federacijos veikloje, 1983–1987 m. buvo Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos pirmininkas ir Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos narys.
Būsimasis arkivyskupas Kalifornijos universitete Los Andžele (UCLA) studijavo matematiką bei informatiką, dirbo IBM korporacijoje; dvasines studijas pradėjo pranciškonų universitete Steubenvilyje, Ohajo valstijoje, ir tęsė Romoje – Popiežiškajame Šv. Tomo Akviniečio universitete. 2001 m. čia įgijo bažnytinės teisės daktaro laipsnį.
1992 m. Vilniuje Gintaras Grušas buvo įšventintas diakonu ir paskirtas popiežiaus Jono Pauliaus II apaštališkosios kelionės į Lietuvą komiteto generaliniu sekretoriumi. 1994 m. įšventintas kunigu. Tais pačiais metais išrinktas Lietuvos Vyskupų Konferencijos generaliniu sekretoriumi. 2001–2003 m. buvo Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos rektoriumi. 2002–2013 m. ėjo Lietuvos Vyskupų Konferencijos generalinio sekretoriaus pareigas. 2010 m. liepos 2 d. popiežius Benediktas XVI Gintarą Grušą paskyrė Kariuomenės ordinaru. 2010 m. rugsėjo 4 d. jis buvo pašventintas vyskupu. 2013 m. balandžio 5 d. popiežius Pranciškus paskyrė Gintarą Grušą Vilniaus arkivyskupu metropolitu.
Pirmą kartą būsimasis arkivyskupas Lietuvoje lankėsi 1979 m., o nuo 1992 m. jo gyvenimas ir veikla neatsiejami nuo Lietuvos ir Katalikų Bažnyčios Lietuvoje.
Arkivyskupą Gintarą Grušą kalbino Nacionalinės bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centro darbuotoja dr. Ilona Strumickienė.
Linkime malonaus skaitymo!
Nuotraukos šaltinis: Vilniaus arkivyskupijos kurija
Mano pirmas klausimas būtų toks: kokia yra Jūsų šeimos migracijos istorija? Žinau, jog ji kiek kitokia, nei esame įpratę. Iš tikrųjų apie ją būtų galima net knygą parašyti.
Mano tėvai buvo išskirti Lietuvoje per karą. Tėvas[1] Lietuvoje buvo baigęs karo mokyklą ir jungėsi prie Lietuvos laisvės armijos[2], bet pakeliui į dislokacijos vietą kartu su kitais buvo vokiečių suimtas kasti apkasus. Iš ten pabėgo Vokietijos link. Ir karą ten išbuvo – dipukų[3] stovyklose. Mama[4] su sese[5], kuriai tada buvo pusantrų metų, liko Lietuvoje. Mano tėvai per karą ir po jo buvo praradę ryšį, nežinojo, kas gyvi ir kas ne. Jau būdamas Amerikoje tėvas per draugų draugus sužinojo, kad žmona su dukra gyvos ir ieškojo būdų, kaip jas išsikviesti. Išbandė įvairių dalykų. Bet labiausiai padėjo tai, kad mamos ir sesės vardai buvo įtraukti į JAV Valstybės departamento (užsienio reikalų ministerijos) parengtą išskirtų šeimų sąrašą. Ir kai 1959 m. JAV viceprezidentas R. Niksonas[6] susitiko su N. Chruščiovu[7], vienas iš SSRS geranoriškumo gestų buvo leidimas 200 šeimų iš visos Sovietų Sąjungos vėl susijungti. Mano sesuo su mama buvo tame sąraše. 1960 m. jos išvyko iš Sovietų Sąjungos, o aš gimiau 1961 m. Taigi, tokia istorija.
1990 m. Kovo 11-ąją atkurtas Lietuvos valstybingumas sudarė sąlygas Lietuvos gyventojams savarankiškai plėtoti savo valstybės ir visuomenės gyvenimą. Į užmarštį traukiantis sovietinės okupacijos laikų patirtims, kai išvykimas iš šalies buvo griežtai kontroliuojamas saugumo institucijų, vis daugiau Lietuvos gyventojų įvairiais tikslais ėmė išvykti į užsienį. Nors bendrame šiuolaikinės migracijos kontekste dominuoja taip vadinamieji ekonominiai emigrantai, nereiktų pamiršti ir išvykusių studijuoti, savanoriauti, įgyti patirties, pakeliauti ar meilės migrantų. Dalis išvykusiųjų po trumpesnio ar ilgesnio laiko sugrįžtą į tėvynę, kartu parnešdami ir gyvenimo užsienyje metu įgytas žinias, patirtis, įgūdžius, kontaktus ar tiesiog brandesnį požiūrį į Lietuvą.
Lietuvos nacionalinės bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centras projektu „30 istorijų 30 metų: grįžusiųjų patirtys ir indėlis Lietuvos valstybingumo įtvirtinimui“ nori atkreipti dėmesį į tokius žmones, kurie savo kantriu kasdieniniu darbu stato šiuolaikinės Lietuvos valstybės ir visuomenės mūrą.
Viena jų – muziejininkė Irma Liauzun (g. 1973), po šešerių metų praleistų Prancūzijoje, grįžusi gyventi į Lietuvą.
Paprastai savo pašnekovus kalbindavome susitikę akis į akį. Deja, pandeminė situacija lėmė, kad šį kartą „pokalbis“ vyko raštu. Klausimus uždavinėjo Nacionalinės bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centro darbuotoja dr. Ilona Strumickienė.
Irma Liauzun – centre. Nuotrauka: Pasaulio lietuvių universitetas.
Miela Irma, gal galėtumėte papasakoti savo migracijos istoriją (kada, kaip, kur)?
Į Prancūziją išvykome 2011 m. rugpjūtį, automobiliu, į vyro gimtąjį miestelį šalies pietvakariuose.
Koks buvo išvykimo tikslas? Kaip įsivaizdavote, ar tai bus nuolatinis išvykimas ar laikinas?
Po ilgokų svarstymų nusprendėme, kad vyras perims tėčio įkurtą ir sėkmingai veikiančią įmonėlę, nes pats tėtis išėjo į pensiją. Tai padaryti skatino vyro tėvai – gal tiksliau būtų sakyti, siūlė tokią galimybę. Prisidėjo ir Lietuvoje aplinkybės: gyvenome Vilniuje nuomojame bute (kadangi vyras turėjo tik leidimą gyventi keliems metams, negalėjome planuoti įsigyti savo būsto, nes bankai neskolino), vyresnėlei dukrai negavome darželio ir kt. Tačiau išvykimo priežastis nebuvo nepritekliai ar skurdas. Man taip pat atrodė, kad yra gražu ir prasminga tęsti šeimos sukurtą verslą, kad ir kuklų, bet jau kelis dešimtmečius sėkmingai veikusį. Taigi, nusprendėme kartu su vyru, kad pabandyti verta. Apie ilgalaikę perspektyvą negalvojau, tačiau maniau, kad kažkada anksčiau ar vėliau grįšim į Lietuvą.
Paskutiniame šiemet Baltijos šalių diasporos paveldo tinklo Baltic Heritage Network („BaltHerNet“) naujienlaiškyje paliečiama nemažai aktualių temų iš lietuvių diasporos gyvenimo bei jos paveldo tyrinėjimų: aptariami rudenį įvykę Seimo rinkimai, per kuriuos pasaulio lietuviai išrinko savo atstovę, – Aušrinę Armonaitę; Nacionalinės bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento darbuotojų indėlis nuotolinių pamokų projekte „Lietuva–Vašingtonas“; dideli pokyčiai žurnalo „Pasaulio lietuvis“ gyvenime; naujas režisierės Giedrės Žičkytės dokumentinis filmas – Simo Kudirkos istorijai skirtas „Šuolis“; jau ketvirtąjį kartą Nacionalinėje bibliotekoje surengta Adolfo Damušio politinių studijų dienų konferencija (šių metų tema buvo „Atminties politika Lietuvoje: tendencijos, iššūkiai ir galimybės“). Paminimas ir mūsų skyriaus praktikantas – politikos mokslų studentas Augustas Alekna (Vilniaus universitetas, TSPMI). Šį ir senesnius naujienlaiškio numerius rasite čia >>
Organizacija BaltHerNet įkurta Tartu (Estija) 2008 m. pradžioje. Siekta suvienyti muziejus, archyvus, bibliotekas ir kitas institucijas, kuriose kaupiamas ir tyrinėjamas Baltijos šalių diasporos paveldas. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka aktyviai dalyvauja organizacijos gyvenime. BaltHerNet naujienlaiškis pasirodo keturis kartus per metus. Leidžiamas anglų kalba.
