Kategorija: Diasporos tyrėjams

Tomas Balkelis: „Man buvo labai brangūs, svarbūs, tie ryšiai, aš apsisprendžiau juos išsaugoti, nenutraukti ir nusprendžiau sąmoningai grįžti į Lietuvą“

1990 m. kovo 11 d. įvykiai Lietuvos gyventojams atvėrė galimybes ne tik savarankiškai plėtoti savo valstybės ir visuomenės gyvenimą, bet ir sudarė sąlygas laisvai keliauti ir studijuoti užsienyje. Dalis studijuoti išvykusių jaunų lietuvių grįžo vos baigę studijas, kiti įsitvirtino užsienyje, kūrė savo gyvenimus ir karjerą, sėmėsi patirties, o praėjus geram dešimtmečiui ar dviem vėl sugrįžo į gimtinę, vienas jų – kolega istorikas dr. Tomas Balkelis.

Tomas Balkelis gimė Lazdijuose 1970 metais, 1994 m. baigė bakalauro studijas Vilniaus universitete filologijos fakultete, studijų metu išvyko į trumpalaikes studijas Didžiojoje Britanijoje. Baigęs bakalauro studijas dalyvavo Fulbright stipendijų konkurse, gavęs stipendiją magistro studijas tęsė jau JAV, 1997 m. baigė Brandeis universitete. 2004 m. apgynė istorijos mokslų daktaro disertaciją Toronto universitete (Kanada). Baigęs studijas 2004–2009 m. dirbo Mančesterio ir Notingemo universitetuose D. Britanijoje. 2009–2013 m. buvo Europos tyrimų tarybos podaktarinių studijų tyrėjas Dublino Kolegijos universitete (Airija). Į Lietuvą jo kelias vėl pasuko 2013 m., subūręs mokslininkų komandą rengė ir gavo finansavimą projektui „Priverstinės gyventojų migracijos Lietuvoje“, tapo jo vadovu Vilniaus universitete.

Ryšių su užsienio akademiniu lauku nenutraukė, 2015–2016 m. buvo vizituojantis mokslininkas Stanfordo universitete (JAV). Nuo 2012 m. Lietuvos mokslų tarybos ekspertas. Nuo 2018 m. COST programos (ES) ekspertas. Šiuo metu T. Balkelis dirba Lietuvos istorijos institute ir toliau tęsia tyrimus XX a. tyrimų lauke.

T. Balkelis išleido ne vieną monografiją anglų ir lietuvių kalbomis: „Lemtingi metai: Lietuva, 1914-1923. Karas, revoliucija ir tautos gimimas“, Vilnius: Tyto Alba, 2019; „War, Revolution and Nation-Making in Lithuania, 1914-1923“, Oxford: Oxford University Press, 2018; „The Making of Modern Lithuania“, London: Routledge, 2009, taip pat išleista lietuvių kalba 2012 m. „Moderniosios Lietuvos kūrimas“. T. Balkelis yra ne vienos monografijos ir straipsnių rinkinio bendraautorius. Už savo 2018 m. išleistą monografiją „War, Revolution and Nation-Making in Lithuania, 1914-1923” T. Balkelis 2020 m. buvo apdovanotas AABS Honorary Mention Diploma (AABS garbės paminėjimo diplomu)[1].

Pokalbių ciklo „30 istorijų 30 metų: grįžusiųjų patirtys ir indėlis Lietuvos valstybingumo įtvirtinimui rėmuose T. Balkelį kalbino Nacionalinės bibliotekos Lituanistikos skyriaus  tyrėja dr. Ina Ėmužienė.

Linkime malonaus skaitymo!

Dr. Tomas Balkelis

Ina Ėmužienė (I. Ė.) Taigi, pradžiai norėčiau, kad truputi papasakotumėte apie savo emigracijos istoriją. Kaip nusprendėte išvykti iš Lietuvos? Kiek žinau, esate gimęs ir augęs Lietuvoje. Kada tai buvo? Kas paskatino?

Tomas Balkelis (T.B.): Išvykau į užsienį pirmą sykį 1992 metais. Tuomet mokiausi Vilniaus universitete, Filologijos fakultete. Tai buvo grynai akademinė išvyka. Tais laikais dar buvo mažai tokių galimybių, nes buvo ankstyvas laikotarpis. Apskritai migracija nebuvo masiškai prasidėjusi. Tiesiog gavau labai mažą stipendiją vykti į Oksfordo universiteto Žydų studijų centrą. Kaip tą stipendiją gavau, tai gana įdomi istorija. Tuo metu, Filologijos fakultete buvo dėstomas Lietuvos žydų istorijos kursas. Dėstė, šviesios atminties profesorius Mejeris Šubas[2]. Kurso pradžioje buvo daug studentų, bet pabaigoje, studentai išsilakstė, liko tik keli. Tai štai, tie keli [juokiasi] praktiškai visi gavo kvietimus studijuoti Oksfordo universitete. Šiek tiek kuriozinis atvejis. Bet tai buvo pirmoji galimybė, ir aš Anglijoje praleidau 9 mėnesius trumpalaikių studijų programoje. Gavau pirmą diplomą. Paskui grįžau į Lietuvą ir pabaigiau bakalauro studijas. Būtent tada, pastudijavus prestižiniame vakarų universitete, atsirado ambicija, noras išbandyti save ir toliau. Taip įvyko, kaip čia pasakius, akademinis lūžis. Šiek tiek geriau pramokau anglų kalbą, atsirado daugiau drąsos ir ambicija susipažinti su vakarietiška akademine aplinka. Tuomet, jau grįžęs iš D. Britanijos, sąmoningai ieškojau galimybių išvykti į vakarus ir mokytis rimčiau. 1994 metais baigiau bakalauro studijas Vilniaus universitete, įstojau į magistrantūrą, bet joje net nepasimokiau, nes 1995 metais sudalyvavau nacionaliniame Fulbrighto stipendijų[3] konkurse. Tai buvo vienas iš pirmųjų Fulbrighto konkursų, ir tų stipendijų buvo vos kelios. Jos beveik visos buvo išdalintos gamtos ir tiksliųjų mokslų atstovams. Aš praktiškai buvau vienintelis humanitaras, kuris ją gavo. Tai buvo mano kelias du metus studijuoti JAV. Man net buvo galimybė pasirinkti universitetą. Rinkausi tarp dviejų universitetų. Išvykau 1995 metais studijuoti magistro studijų Brandeis universitete.[4] Na ir tas kelias tęsėsi toliau, vienas dalykas vedė prie kito. Magistro studijoms pasibaigus, atsirado galimybė stoti į doktorantūrą. Įstojau net į kelis universitetus Amerikoje ir Kanadoje. Tačiau praktiškai, tik du iš jų pasiūlė geresnes finansines sąlygas. Pasirinkau Toronto universitetą[5] ir 1997 metai įstojau į istorijos doktorantūros studijas.

Toliau skaityti „Tomas Balkelis: „Man buvo labai brangūs, svarbūs, tie ryšiai, aš apsisprendžiau juos išsaugoti, nenutraukti ir nusprendžiau sąmoningai grįžti į Lietuvą“”

Daiva Litvinskaitė: „Pasvarstėm gal kokią savaitę ir nusprendėm grįžti… Tikriausiai viduje jau buvome pribrendę pokyčiui“

Šiemet skaičiuojame jau trisdešimt metų nuo 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos. Šie 30 metų buvo valstybės kūrimo metas. Nepriklausomybė suteikė galimybę laisvai judėti: į Lietuvą galėjo sugrįžti diasporoje gyvenę tautiečiai, o po pasaulį pabiro žinių ir pažinimo ištroškęs žmonės iš posovietinio krašto. Pirmaisiais nepriklausomybės dešimtmečiais į užsienį, semtis žinių ir studijuoti, išvyko nemažas būrys jaunų lietuvių. Dalis jų grįžo vos baigę studijas, kiti įsitvirtino lietuviškuose centruose užsienyje, ypač JAV. O praėjus geram dešimtmečiui ar dviem jų kelias pasuko į Lietuvą. Projektu „30 istorijų 30 metų: grįžusiųjų patirtys ir indėlis Lietuvos valstybingumo įtvirtinimui” siekiame atkreipti dėmesį į šiuos žmones, jų indėlį į Lietuvos valstybės ir visuomenės raidą.

Šį kartą kalbiname tik šią vasarą į Lietuvą su šeima sugrįžusią Daivą Litvinskaitę, gimusią 1980 m. okupuotoje Lietuvoje. Studijuoti magistrantūros studijose Čikagoje Ilinojaus universitete Daiva išvyko 2003 m., vėliau ji tęsė studijas – parengė disertaciją „Nuo objekto link subjekto: kūnas lietuvių moterų kūryboje“, ją sėkmingai apgynė. 2010 m. jei buvo suteiktas humanitarinių mokslų daktaro laipsnis. Į Lietuvą ji buvo grįžusi 2010, visgi gyvenimo kelias vedė atgal į Čikagą ir tik šią vasarą, ji su šeima nusprendė grįžti dar kartą. Čikagoje Daiva dirbo Pasaulio Lietuvių Bendruomenės Lituanistikos katedroje Ilinojaus universitete dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, aktyviai veikė lietuvių išeivijos organizacijose. Kviečiame susipažinti su Daivos Litvisnkaitės emigracijos istorija.Pokalbių ciklo „30 istorijų 30 metų: grįžusiųjų patirtys ir indėlis Lietuvos valstybingumo įtvirtinimui” rėmuose Daivą Litvinskaitę kalbino Nacionalinės bibliotekos Lituanistikos skyriaus tyrėja dr. Ina Ėmužienė.


Lietuvių studentų asociacija Ilinojaus universitete Čikagoje 2009 m.
Toliau skaityti „Daiva Litvinskaitė: „Pasvarstėm gal kokią savaitę ir nusprendėm grįžti… Tikriausiai viduje jau buvome pribrendę pokyčiui“”

Tomo Venclovos atviro laiško kelionė per Atlantą

Nors atviras laiškas rašomas konkrečiam asmeniui arba asmenų grupei, toks laiškas paskelbiamas viešai. Visgi vienas žymiausių atvirų laiškų Lietuvos istorijoje, Tomo Venclovos atviras laiškas Lietuvos komunistų partijos Centro komitetui, negalėjo būti publikuotas oficialiojoje spaudoje.  Laiške Venclova pabrėžė: „Komunistinė ideologija man tolima ir, mano manymu, didele dalimi klaidinga. Jos absoliutus viešpatavimas atnešė mūsų šaliai daug nelaimių. Informaciniai barjerai ir represijos, taikomos kitaip manantiems, stumia visuomenę į stagnaciją, o šalį į atsilikimą. Tai pražūtinga ne tik kultūrai. Ilgainiui tai gali pasidaryti pavojinga ir valstybei, kurią tokiais metodais bandoma stiprinti. Nieko čia pakeisti aš negaliu. Negalėčiau ir tada, jei turėčiau tiek valdžios, kiek turite jūs. Bet vis dėlto galiu ir net privalau — aktyviai pasakyti apie tai savo nuomonę. Tai jau šis tas.“

Laiškas platintas iš rankų į rankas. Dabar dažnai teigiama, kad pirmą kartą laišką publikavo  Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) lietuvių laikraštis „Akiračiai“. Visgi tai yra šioks toks netikslumas: „Akiračiai“ (1976, Nr. 2, p. 4) laišką perpublikavo iš „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ (1975, Nr. 19). Visgi publikacija „Akiračiuose“ verta dėmesio: po T. Venclovos tekstu publikuotas kitas atviras laiškas  — V. Trumpos atsakymas T. Venclovai.

Laiško tekstas „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikoje“:  http://www.lkbkronika.lt/index.php/19-kronika-1975-m/870-laiskai-ir-pareiskimai

Laiškas „Akiračiuose“ (1976, Nr. 2, p. 4): https://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/LNB/C1B0003640252

Tradicinių lietuviškų patiekalų receptai anglų kalba

Norite su bičiuliais ir bičiulėmis užsienyje pasidalinti tradicinių lietuviškų patiekalų
receptais, tačiau bijote suklysti juos versdami į anglų kalbą? Jums į pagalbą
ateis JAV lietuvių žurnalas „Lithuanian Heritage“, suskaitmenintas „Epavelde“
https://bit.ly/33Nb0Zs Visą kūčiukų receptą ir dar kelis šventinių patiekalų receptus
rasite paskutiniame 2007-ųjų numeryje (2007, Nr. 6, p. 33). Žurnalo leidėjai lietuviškų
patiekalų receptus publikavo daugelį metų, tad aptiksite solidų archyvą. Apie patį
žurnalą „Lithuanian Heritage“ daugiau sužinosite mūsų virtualioje parodoje „Lietuvių
išeivijos žiniasklaidos lūžiai po 1990 metų“ https://bit.ly/3oq6szS

Dalia Cidzikaitė: „Visiems sakiau, kad Lietuvoje gyventi galima“

Valstybingumo atkūrimas 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos gyventojams atvėrė galimybes ne tik savarankiškai plėtoti savo valstybės ir visuomenės gyvenimą, bet ir sudarė sąlygas laisvai keliauti. Geresnio gyvenimo paieškos lėmė, kad iš Lietuvos pasipylė vadinamasis ekonominių migrantų srautas. Laisvo judėjimo teise naudojosi ir siekiantys tiesiog keliauti, susitikti su užsienyje gyvenančiais artimaisiais, o taip pat – norintys studijuoti užsienio aukštosiose mokyklose.

Nors didelė dalis išvykusiųjų po 1990 m. įsikūrė užsienio valstybėse, vis dėlto, dalis jų grįžo ir tebegrįžta gyventi ir dirbti į Lietuvą. Viena jų ir mūsų kolegė – Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos darbuotoja dr. Dalia Cidzikaitė, kuri baigusi studijas Lietuvos edukologijos universitete, beveik 14 metų praleido Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV). 2006 m. Ilinojaus universitete Čikagoje apgynė disertaciją ir įgijo filosofijos mokslų daktaro laipsnį, 2007–2013 m. dirbo dienraščio „Draugas“ vyriausiąja redaktore.

Dr. D. Cidzikaitė – aktyvi visuomenininkė: „Santaros-Šviesos“ konferencijų dalyvė, dirbusi „Lituanus“ taryboje, JAV lietuvių bendruomenės Archyvų komitete, nuo 2014 m. JAV lietuvių bendruomenės atstovė Lietuvoje, įvairių JAV lietuvių įsteigtų stipendijų atrankos komisijų, o taip pat lietuvių, gyvenusių užsienyje, visuomeninės organizacijos „Sugrįžus“ narė.

2007 m. išleista D. Cidzikaitės monografija „Kitas lietuvių prozoje“. 2014 m. pasirodė jos kartu su Dalia Anysiene ir Laima Petrauskaite-VanderStoep parengta knyga „Manėm, kad greit grįšim: 18 pokalbių apie pasitraukimą į Vakarus“ (2017 m. publikuotas šios knygos vertimas į anglų klb.). Ji taip pat yra ir psichologijos mokslų daktaro Justino Pikūno straipsnių rinkinio „Nuo vardo iki imuniteto“ (2014) sudarytoja, daugybės straipsnių kultūrinėmis, socialinėmis, visuomeninėmis temomis autorė, vertėja (2003 m. pasirodė jos kartu su Aušra Veličkaite verstas anglų kalba kuriančios Kanados lietuvių autorės Irenos Mačiulytės-Guilford romanas „Prisilietimas“, paskelbta psichologijos, socialinių mokslų tekstų vertimų).

D. Cidzikaitės darbas Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje susijęs su diasporos kultūros tyrimais ir įvairiapuse jų sklaida. 

Už nuopelnus Lietuvos Respublikai ir už Lietuvos vardo garsinimą 2018 m. D. Cidzikaitė buvo apdovanota Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu.

Pokalbių ciklo „30 istorijų 30 metų: grįžusiųjų patirtys ir indėlis Lietuvos valstybingumo įtvirtinimui” rėmuose D. Cidzikaitę kalbino Nacionalinės bibliotekos Adolfo Damušio demokratijos studijų centro darbuotoja dr. Ilona Strumickienė.

Linkime malonaus skaitymo!

Susitikimas su „Draugo“ skaitytojais Čikagos Sisero (Cicero) rajone. Jono Kuprio nuotr. Asmeninis D. Cidzikaitės archyvas

Kokia yra Jūsų migracijos istorija – kada, kaip, kur?

1999-ųjų vasarą, rugpjūčio 19 d., atskridau į Čikagą studijuoti doktorantūros Ilinojaus universitete (Čikagoje) ir pasilikau ilgiau negu planavau. Doktorantūra truko, jeigu neklystu, beveik 6 metus ir tada gal po kokio pusmečio man pasiūlė redaguoti „Draugą“[1]. Sutikau ir tada dar šešeriems metams likau redaktorės pareigose Čikagoje. Į Lietuvą grįžau 2013 m. balandį.

Toliau skaityti „Dalia Cidzikaitė: „Visiems sakiau, kad Lietuvoje gyventi galima“”

Pirmasis istorinis nuotykinis romanas lietuvių kalba

Parengė Dalia Cidzikaitė

Algimantas, arba Lietuviai XIII szimtmetyje. T. 1–5: istoriszka apysaka / Parasze Dr. V. Pietaris. Lietuviu Kataliku Spaudos Bendrijos Spaustuveje, Shenandoah, PA. 1904 m.

Šių metų spalio 9 d. minėjome pirmojo istorinio nuotykinio romano lietuvių kalba autoriaus Vinco Pietario (1850–1902) 150-ąsias gimimo metines. Rašytojas, publicistas, pirmojo lietuviško romano autorius Vincas Pietaris, kurio 170-ąsias gimimo metines minime šiais metais, priklausė XIX a. sparčiai gausėjusiam valstietiškos kilmės inteligentų būriui. Įgijęs gydytojo profesiją, didžiąją gyvenimo dalį jis praleido Rusijoje (Demjanske, Ustiužnoje), buvo vedęs rusę Mariją Nikolajevną Kosovič, su kuria susilaukė šešių vaikų. Net ir gyvendamas svetur, rašytojas aktyviai dalyvavo lietuvių kultūriniame gyvenime, savo kūrinius ir publicistiką skelbė pirmuosiuose lietuviškos spaudos leidiniuose. Kadangi publicistiniai V. Pietario tekstai dažnai pasirašyti slapyvardžiais, jų nebuvo galima sieti tiesiogiai su autoriumi.

Pietario romanas Algimantas, arba lietuviai XIII šimtmetyje įdomus dėl keleto faktų. Pirmiausia, tai pirmasis lietuvių kalba parašytas romanas, ir ne bet koks, bet istorinis-nuotykinis. Antra, kūrinys, laikomas svarbiausiu Pietario veikalu, išleistas po autoriaus mirties, 1904 metais. Trečia, pirmą kartą romanas išėjo ne viena knyga, o dalimis – tomais. Ir galiausiai, pirmasis lietuviškas romanas išleistas ne Lietuvoje, kur vis dar buvo draudžiama knygų lotyniškais rašmenimis leidyba, o Jungtinėse Amerikos Valstijose, Šenandoriaus (Shenandoah) mieste, XX a. pradžioje vadintame „Amerikos Vilniumi“.

Toliau skaityti „Pirmasis istorinis nuotykinis romanas lietuvių kalba”