Kazys niekada neturėjo Lietuvai jokių asmeninių pretenzijų. Jis nesijautė galįs gali ko nors iš Lietuvos reikalauti, ką nors nurodinėti. Jam daug kas čia buvo svetima, daug kas stebino, bet jis niekada nesielgdavo taip, tarsi kas nors iš tikrųjų jam būtų nepriimtina. Jis saugojo Lietuvos vaizdą, kurį atsinešė iš vaikystės, kurį suformavo šeima, ir priėmė tą Lietuvą, kurią pamatė grįžus nepriklausomybei. Jis nesitikėjo, kad ras tokią Lietuvą, kokią paliko jo tėvai, ir nepyko, kad dabartinė Lietuva nepanaši į tą svajonių kraštą, kurį prisiminė jo šeima. Daug kas Lietuvoje ir pati Lietuva jo kantrybę bandė įvairiais būdais, bet jis niekada neprarado pusiausvyros ir blaivaus proto. Žvelgė į Lietuvą be galo geranoriškai, nors dėl jos jam kartais būdavo labai skaudu. Net jei ir jausdavosi nusivylęs, mokėjo tai nuslėpti. Tačiau atvirai džiaugdavosi viskuo, kas jam atrodė gera ir vertinga.
Diplomatas par excellence: Kazys Lozoraitis (1929–2007), sud. Giedrė Jankevičiūtė, Kaunas: Artuma, 2008, p. 211-212.
Turbūt pirmą kartą savo gyvenime taip intensyviai ir iš karto perskaičiau visą savo poeziją, tarsi atlikdamas paskutinę jos apžiūrą, prisimindamas kiekvieno eilėraščio atsiradimo „istoriją“, mintyse atkurdamas visus variantus, taisymus, net įspūdį, dažniausiai negatyvų, pirmą kartą jį atspausdinus. Tatai truko keturias dienas ir mane taip žiauriai išsėmė, kad aš jaučiausi lyg būčiau likęs be kūno ir kraujo, – kaip sausas tuščiaviduris žiedas; bet kartu nuplovė ir atvėrė akis, tarsi primindama, kad ji (poezija) kaip buvo, taip ir tebėra vienintelis ir paskutinis mano žodis. / 2001, liepos 22 d. /
Kūčių diena. Jau vakarėja. Bet aš vis dar ne čia, aš vis dar tebeinu saulėlydžio raudonai nuplieksta sniego pluta iš Utenos su pradžios mokyklos eglutėje gauta dovana po pažastim ir Tyliąją naktį balsas sugaudė melodija ausyse. / 1973, gruodžio 24d. /