Liepos 23-oji: 1929 m. gimė diplomatas Kazys Lozoraitis

Kazys Lozoraitis foto G. Ilgūno
Kazys Lozoraitis foto G. Ilgūno

Kazys niekada neturėjo Lietuvai jokių asmeninių pretenzijų. Jis nesijautė galįs gali ko nors iš Lietuvos reikalauti, ką nors nurodinėti. Jam daug kas čia buvo svetima, daug kas stebino, bet jis niekada nesielgdavo taip, tarsi kas nors iš tikrųjų jam būtų nepriimtina. Jis saugojo Lietuvos vaizdą, kurį atsinešė iš vaikystės, kurį suformavo šeima, ir priėmė tą Lietuvą, kurią pamatė grįžus nepriklausomybei. Jis nesitikėjo, kad ras tokią Lietuvą, kokią paliko jo tėvai, ir nepyko, kad dabartinė Lietuva nepanaši į tą svajonių kraštą, kurį prisiminė jo šeima. Daug kas Lietuvoje ir pati Lietuva jo kantrybę bandė įvairiais būdais, bet jis niekada neprarado pusiausvyros ir blaivaus proto. Žvelgė į Lietuvą be galo geranoriškai, nors dėl jos jam kartais būdavo labai skaudu. Net jei ir jausdavosi nusivylęs, mokėjo tai nuslėpti. Tačiau atvirai džiaugdavosi viskuo, kas jam atrodė gera ir vertinga.

Diplomatas par excellence: Kazys Lozoraitis (1929–2007), sud. Giedrė Jankevičiūtė, Kaunas: Artuma, 2008, p. 211-212.

Nepailstantis Lietuvos ambasadorius – Vytautas Antanas Dambrava

DambravaŠiandien minime žymaus Lietuvos ir JAV diplomato, žurnalisto, visuomenės veikėjo Vytauto Antano Dambravos gimimo dieną (1920 m. birželio 10 d.). Nors likimas nuo jaunystės negailėjo sunkių išbandymų, tačiau, kaip teigia V. A. Dambravos ilgametis bičiulis Venesueloje F. Zubras, visoje veikloje šį žmogų vedė tvirta valia ir energija spinduliuojantis charakteris. 1941 m. birželio mėn. okupantai V. A. Dambravos tėvus ir tris mažamečius broliukus bei sesutę užkalė tremtinių vagonuose ir išvežė nežinoma kryptimi į Rytus, o jį patį paliko stovintį Naujosios Vilnios traukinių stotyje – be artimųjų, be namų. Likęs be šeimos įsidarbino Lietuvos sveikatos ministerijos gydymo ir profilaktinių įstaigų valdybos sekretoriumi ir Vilniaus 6-osios infekcinės ligoninės vyr. gydytojo pavaduotoju administracijai. 1943 m. baigė Vilniaus universiteto Teisės fakultetą. Gavęs diplomą, 1944 m. pasitraukė į Vakarus.  Ten rūpinosi likimo nublokštų lietuvių emigrantų švietimu, aktyviai dalyvavo įsteigiant Austrijoje V. Krėvės – Mickevičiaus lietuvių gimnaziją. Dvejus metus ten mokytojavo, taip pat toliau gilinosi į teisės mokslus. Toliau skaityti „Nepailstantis Lietuvos ambasadorius – Vytautas Antanas Dambrava“