Libri et manuscripta – Lituani(sti)ka

Unikalūs XVII a. latviški fragmentai Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje

Dr. Ernesta Kazakėnaitė (Vilniaus universitetas)

2025 m. lapkričio 10 d. Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentinio paveldo tyrimų departamento Retų knygų ir rankraščių skyriaus tyrėjas Povilas Andrius Stepavičius tvarkomame Vilniaus vyskupijos kunigų seminarijos bibliotekos dokumentų fonde (F203) aptiko XVIII a. rankraštinę knygelę, kurios viršelis sutvirtintas senesnių knygų puslapiais. Dėl panaudotų prastų to meto klijų, visi lapai lengvai išsiėmė ir paaiškėjo, kad tai kitų leidinių sukarpytos dalys. Tarp iškarpų yra rankraštinių ir spausdintų knygų fragmentai, taip pat vienos knygos antraštinio lapo dalis, natos su giesmių tekstu, tušti lapeliai. Įdomu, kad tai nėra vieno leidinio pernaudojimas, nes viršeliui sutvirtinti panaudoti įvairiomis kalbomis parengti darbai – daugiausia lotynų, tačiau ir vokiečių bei latvių kalba. Kaip nustatyta kitą dieną, latviški lapeliai yra labai reikšmingi latvių raštijos istorijai – tai iki šiol nežinotos XVII a. pradžios latviškos knygos fragmentai. Gana simboliška, kad tai buvo identifikuota lapkričio 11 d., latviams švenčiant Lačplėsio dieną.

Rastus latviškus fragmentus sudaro du didesni dvipusiai lapeliai (kiekvienas iš jų yra iškarpa, maždaug ketvirtadalis vieno puslapio) ir keletas labai smulkių jų atplaišų. Jie yra iš katalikiško evangelijų ir epistolų, vadinamųjų perikopių, rinkinio, kuris leistas greičiausiai apie 1620–1621 metus Braunsberge (dab. Branevas, Lenkija) Georgo Schönfelso spaustuvėje. Beveik neabejojant galima teigti, kad teksto parengėjas yra latvių jėzuitas Georgas Elgeris (1584–1672). Nors išlikusio teksto apimtis labai nedidelė, vos du lapeliai, radinys itin vertingas, nes seniausias iki šiol žinomas išlikęs katalikiškas evangelijų ir epistolų vertimas siekia 1640 m. Tai Georgo Elgerio perikopių rankraštis, šiuo metu saugomas Lundo universiteto bibliotekoje Švedijoje. Taigi radiniai yra ankstesni už šį rankraštį ir gali būti tituluojami seniausiais katalikiškais Biblijos ištraukų rinkinio reprezentantais. Tiesa, liuteronų parengtas evangelijų ir epistolų rinkinys latvių kalba iki to jau buvo pasirodęs bent du kartus – 1587 ir 1615 metais.

Bet kas leidžia taip drąsiai nurodyti dviejų nepilnų knygos lapelių metus, leidyklą, vietą ir netgi autorių? Pirmiausia ir svarbiausia – tai juose vartojama kalba. Tokia forma, kuri atspindėta fragmentuose, vartota tik kitoje išlikusioje knygoje, taip pat Vilniuje (Vilniaus universiteto bibliotekoje) saugomame unikume Geiſtliche Catholiſche Geſänge (1621). Nors ir defektinis (be pabaigos), šis giesmynas turi išlikusį antraštinį lapą, kuriame matome svarbiausią metriką: autorius – Georgas Elgeris, išleista – 1621 metais Georgo Schönfelso spaustuvėje Braunsberge. Mokslinėje literatūroje yra spėjimų, kad kartu su giesmynu pasirodė ir daugiau knygų, nes jis neturi pratarmės ar kitos leidiniui įprastos papildomos informacijos ir panašiau, kad yra didesnio rinkinio dalis. Be to, anksčiausias G. Elgerio veikalų paminėjimas kataloge Bibliotheca scriptorum Societatis Iesu (1643) nurodo du jo parengtų darbų pavadinimus: Institutiones Christianas (1620) ir Euangelia. Latvių bibliografijoje (Seniespiedumi 1999) pirmuoju neabejojama, nes yra analogų estų raštijoje, bet į evangelijų vertimą pažiūrėta kritiškiau, mat žinomas vėlesnis išlikęs G. Elgerio 1640 m. evangelinių ištraukų rankraštis, kuris buvo išspausdintas 1672 m. Tačiau sugretinus radinio ir minėtų evangelinių ištraukų tekstus matomi dideli kalbiniai skirtumai ir akivaizdu, kad tai ankstesnis variantas. Taigi dabar turime nenuginčijamų įrodymų, kad kartu su giesmynu buvo išleistas ir evangelijų bei epistolų rinkinys. Tai leidžia tvirčiau teigti apie galimą katekizmo bei kitų knygų egzistavimą ir tik laiko klausimas, kada jų bus surasta daugiau.

Toliau skaityti

Nacionalinėje bibliotekoje identifikuotas Lietuvos didikų Gelgaudų superekslibrisas

Parengė Jadvyga Misiūnienė

Tyrinėjant Lietuvos dvarų bibliotekas Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje Retų knygų ir rankraščių skyriaus fonde buvo aptiktas iki šiol nežinomas Lietuvos didikų Gelgaudų superekslibrisas.

Tai trys oda įrišti Volumina legum[1] foliantai (tomai 2, 3 ir 4) išleisti 1783–1786 metais Varšuvos pijorų spaustuvėje, garsėjančioje oficialaus bei mokslinio pobūdžio spaudiniais: Prawa konstytucye y przywileie; Krolestwa Polskiego, y Wielkiego Xięstwa Litewskiego, y wszystkich prowincyi należących: na walnych seymach koronnych od seymu wiślickiego roku pańskiego 1347. aż do ostatniego seymu uchwalone. Visų trijų tomų viršutiniai kietviršiai papuošti auksintais herbiniais Gelgaudų superekslibrisais, o antraštiniai lapai pažymėti buvusio knygų savininko karaliaus šambeliono, Nuolatinės tarybos patarėjo, Lietuvos lauko raštininko, paskutiniojo Lietuvos dvaro maršalkos, Šv. Stanislovo ir Baltojo erelio ordinų kavalieriaus Mykolo Gelgaudo (1768–1834) rankraštiniais įrašais. Remiantis knygų nuosavybės ženklais visi trys tomai neabejotinai priskiriami Panemunės dvarininkui, aukščiau minėtam Mykolui Gelgaudui, paveldėjusiam Panemunę iš savo tėvo generalinio žemaičių seniūno Antano Gelgaudo (1720–1795).

Apie Panemunės pilies biblioteką informacijos labai nedaug. Lenkų istorikas, Abiejų Tautų Respublikos dvarų kultūros tyrėjas Romanas Aftanazis (Roman Aftanazy) savo monumentaliame darbe Dzieje rezydencji na dawnych kresach Rzeczypospolitej Panemunės dvarui skirtame straipsnyje (t. 3, p. 223–224) bibliotekos net nemini. Vis dėlto biblioteka Panemunės pilyje neabejotinai egzistavo. Lietuvos architektūros istorijos tyrėjo Stasio Pinkaus teigimu ji buvo įsikūrusi pietvakarių pilies bokšto antrajame aukšte[2]. Per 1830–1831 m. sukilimą, kuriame aktyviai dalyvavo abu Mykolo Gelgaudo sūnūs – Jonas Gelgaudas (1794–1877) ir jo vyresnysis brolis Antanas Gelgaudas (1792–1831), lenkų kariuomenės generolas, vyriausiasis sukilėlių kariuomenės vadas Lietuvoje – Panemunės pilies biblioteka buvo nusiaubta, visa kita nuniokota arba sunaikinta[3].

Iki šiol nebuvo žinoma nė viena knyga iš Gelgaudų pilies bibliotekos. Trijuose Volumina legum tomuose aptiktas superekslibrisas su nuosavu Gelgaudų herbu Gelgaudas (lenk. Giełgud)[4] – taip pat nežinomas. Tai svarbus proveniencinis atradimas. Tikėtina, jis taps akstinu atverčiant naują puslapį neatpažintos Panemunės pilies bibliotekos istorijoje.

Toliau skaityti

Sutvarkytas Lietuvos Respublikos kultūros atašė Vokietijos Federacinėje Respublikoje archyvas

Parengė Giedrė Žukauskaitė

Buvusi 2016–2020 m. Lietuvos Respublikos kultūros atašė Vokietijos Federacinėje Respublikoje Rita Valiukonytė perdavė Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai Lietuvos Respublikos diplomatinės atstovybės Vokietijoje kultūros atašė veiklos dokumentus. Šis archyvas apima laikotarpį nuo 2001 iki 2020 metų.

Archyve daugiausia sukaupta medžiaga apie vykdytus kultūros projektus. Tai renginių programos su menininkų pristatymais; interviu, straipsniai apie lietuvių klasikinę ir šiuolaikinę literatūrą, muziką, vizualųjį meną, lietuvių kūrėjus, Lietuvos dalyvavimą kultūros renginiuose Vokietijoje, žurnalisto įspūdžiai iš apsilankymų Lietuvoje, išspausdinti vokiečių spaudoje; kelių renginių ikonografinė medžiaga; susirašinėjimas.

Kultūros atašė R. Valiukonytės veiklos metu paminėtini renginiai: kino festivalis „goEast – Festival des Mittel- und Osteuropäischen Films“; 2016 m. lietuviškų filmų festivalis „Litauisches Kino Goes Berlin“, kuriame dalyvavo daug jaunų kino režisierių; 2017 m. „Documenta 14“ renginiai, kuriuose savo fotografijas eksponavo autorius, eksperimentinio kino kūrėjas, fotografas Jonas Mekas; Antanui Sutkui suteikta dr. Ericho Salomono premija, kurią įsteigė Vokietijos fotografijų draugija („Deutsche Gesellschaft für Photographie“), kartu surengta A. Sutkaus paroda galerijoje „Argus Fotokunst“ Berlyne; Lietuvos dalyvavimas šalies viešnios statusu 2017 m. Leipcigo knygų mugėje. 2018 m. tarptautiniame teatrų festivalyje „Unidram“ pasirodė šokio teatras „Aura“, įvyko „Festival Baltikum“, kuriame dalyvavo ir muzikai iš Lietuvos – dirigentė Mirga Gražinytė-Tyla vadovavo Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro koncertui, grojo pianistė Onutė Gražinytė. Tais pačiais metais Vokietijoje eksponuota lietuvių gintaro meistrų paroda „Jūratės Tranen – Litauische Bernsteinkunst des 20. Und 21. Jahrhunderts“, skirta paminėti Lietuvos valstybės šimtmečiui. 2020 m. Barmštete vyko Lietuvos kultūros savaitės renginiai, kurių metu eksponuota paroda „4 Positionen – 4 Pozicijos“ su lietuvių menininkų Elenos Balsiukaitės, Miglės Kosinskaitės, Jolantos Kyzikaitės, Virginijaus Viningo tapybos darbais.

Šis aktualus dokumentų archyvas papildė Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus fondą ir nuo šiol yra prieinamas besidomintiems skaitytojams.

Minint Karaliaučiaus universiteto jubiliejų

Parengė Rima Dirsytė

Ne vieno protestantų kunigo, lietuvių raštijos kūrėjo, valstybės ar visuomenės veikėjo Alma Mater – Karaliaučiaus universitetas, pasitinkantis 480 metų jubiliejų. Tai vienas seniausių ir garsiausių Vidurio Europos universitetų, veikęs 1544–1945. Jį įkūrė Prūsijos kunigaikštis Albrechtas Brandenburgietis (lot. Albert), todėl dar vadintas Albertina. Universitetas iškilmingai atidarytas 1544 m. rugpjūčio 14 d. Knypavos saloje.

Ne mažiau garsi Karaliaučiaus universiteto biblioteka, įkurta 1542 m. kartu su aukštesniąja akademine mokykla – partikuliaru, universiteto pirmtaku. 1827 m. ji sujungta su Pilies biblioteka ir pavadinta Karaliaučiaus karališkąja ir universiteto biblioteka, 1918–1944 m. – Karaliaučiaus valstybine ir universiteto biblioteka.

Antrojo pasaulinio karo metais žuvo daug kultūros ir meno vertybių. Ypač kritiškoje padėtyje atsidūrė Karaliaučiaus kultūrinis paveldas. Tad pokariu Lietuvos mokslo darbuotojai surengė keletą ekspedicijų knygoms ir rankraščiams bei kitiems archyviniams dokumentams gelbėti. Dalis jų pateko į Kaune veikusią Valstybinę centrinę biblioteką (dabar – Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka).

Karaliaučiaus knygas atpažįstame pagal ekslibrisus, lipdes ar rankraštinius įrašus ir signatūras. Šiuos knygų ženklus galite pamatyti bibliotekos proveniencijų internetinėje svetainėje.

Karaliaučiaus universiteto bibliotekos naudotas antspaudas

Be to, 1718–1944 m. Karaliaučiaus universitete veikė Lietuvių kalbos seminaras. Jame pirmą kartą aukštojoje mokykloje lietuvių kalba dėstyta kaip savarankiška disciplina.

Karaliaučiaus universiteto Lietuvių kalbos seminaro antspaudas

Dauguma archyvinių dokumentų paskirstyta į du fondus: Klaipėdos krašto istorinių aktų (F104) ir Mažosios Lietuvos istorinių aktų (F103) kolekcijas. Pastarojoje yra išlikę universiteto bei bibliotekos dokumentai. Abiejų fondų dokumentai yra suskaitmeninti ir patalpinti portale epaveldas.lt.

Toliau skaityti

Nacionalinėje bibliotekoje saugomą Ignaco Saudargo dienoraštį apžiūrėjo „dedelys daugibys gemeniu“

Pasakoja Asta Miltenytė

„Kas gal ton pasakity kodel aš norėjau visko aprašyti […] O delto storojaus vėsko rašity […] aš ton myslijau kas nors turės skajtity“, – šie žodžiai yra iš Ignaco Saudargo dienoraščio, rašyto Pirmojo pasaulinio karo metais. Dienoraštis, neaišku kokiais keliais patekęs į Lietuvos nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką, saugomas Retų knygų ir rankraščių skyriuje (F130-2301) Pavienių dokumentų fonde.

Autoriaus noras, kad jo tekstas būtų skaitomas, regis, pildosi. Jau daugiau kaip prieš dešimtmetį dienoraštį „atrado“ Pirmojo pasaulinio karo sukrėtimus ir lūkesčius lietuvių dienoraščiuose ir kituose egodokumentuose tyrinėjantys istorikai – pavyzdžiui, Vilma Bukaitė. Karantino metu, priversta dirbti nuotoliu, pasirinkau transkribuoti šį žemaitišką rankraštį. Po intelektualaus, „dvarininkiško“ Władysławo Wielhorskio dienoraščio (su jo tekstu dirbau prieš tai), iš pradžių erzino Ignaco naivumas, amžinas bėdavojimas, sentimentalumas, bet vėliau tas nuoširdus paprastumas, persipynęs su valstietišku racionalumu, savita gyvenimo filosofija, pagražintas savos kūrybos „dainelėmis“, mane labai įtraukė.

Pasidarė įdomu, koks to karo veterinarijos felčerio iš Jankaičių kaimo netoli Rietavo likimas. Paskutinis dienoraščio įrašas iš 1918 m. gegužės 19 d. Suchovčicų dvare Baltarusijoje. Iš jo visiškai neaišku, kas buvo toliau: grįžo, negrįžo, jei grižo, tai kaip gyveno, kaip atrodė, gal dar ką rašė, gal išliko laiškai, nuotraukos, gal, gal?.. Prasidėjo ieškojimai. Iš suskaitmenintų Rietavo bažnyčios metrikų knygų sužinojau, kad Ignaco sesuo Agnieška turėjo būrį vaikų, pavyko surasti jos anūkus. Žinia, kad turėjo giminaitį, kuris dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare, jiems nebuvo naujiena, užtat jo rašytas dienoraštis buvo visiškas netikėtumas ir džiaugsmingas atradimas. O man buvo gera sužinoti, kad dienoraščio autorius ir jo brolis Povilas iš karo gyvi grįžo į gimtuosius Jankaičius. Tiesa, Ignacas savo šeimos nesukūrė, grįžęs ūkininkavo ir padėjo netekėjusiai seseriai Amelijai. Pergyvenęs dar vieną karą, mirė 1949 metais.

Nuotraukoje matote Ignaco sesers Agnieškos anūkus – Vandą, Algirdą ir Steponą Saudargus Retų knygų ir rankraščių skaitykloje vieną karštą birželio pabaigos dieną. Esame nuoširdžiai jiems dėkingi už pasidalinimą šeimos istorija ir dienoraščio autoriaus nuotrauka. Į skaityklą kartu sugužėjo dar dvi jaunesnės Saudargų kartos, šią vasarą atvykusios į Lietuvą iš svečių šalių, kaip turbūt pasakytų Ignacas – „dedelys daugibys gemeniu“. Patiems mažiausiems, jau penktos kartos atstovams, dar tebesėdintiems vežimėliuose, turbūt buvo nesuprantama, ko taip džiaugiasi ketvirtosios kartos atstovės galėdamos per savo giminaičio dienoraštį gyvai prisiliesti prie šeimos istorijos. Istorikai vertina dienoraščio išskirtinumą – kad rašytas visus karo metus, nuo 1914 m. Kalėdų iki 1918 m. Sekminių beveik kasdien, kad žemaitiškai, kad tai vienintelis žinomas veterinarijos felčerio dienoraštis Lietuvoje. Giminaičiams šis dienoraštis turi visai kitokią prasmę – jis yra tas jaudinantis emocinis ryšys su savo šaknimis, o kartu su visa istorija.

Sutvarkytas Lietuvos Respublikos kultūros atašė Jungtinėje Karalystėje archyvas

Buvusi 2016–2020 m. Lietuvos Respublikos kultūros atašė Jungtinėje Karalystėje Justė Kostikovaitė perdavė Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai Lietuvos Respublikos diplomatinės atstovybės Londone kultūros atašė veiklos dokumentus. Šis archyvas apima laikotarpį nuo 2005 iki 2020 metų.

Archyve daugiausia sukaupta įvairių meno sričių renginių programos su menininkų ir jų darbų pristatymais, taip pat straipsniai, žinutės, naujienlaiškiai apie lietuvių kūrėjus, British – Lithuanian Society ir The Baltic Council in Great Britain (Baltų tarybos) veiklos aptarimas.

Lietuvių kultūrinio gyvenimo pakilimas buvo jaučiamas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio metais. Jubiliejiniais 2018 m. Londone įvykę projektai – Jono Meko parodos atidarymas ir vakaras, skirtas Fluxus menui, jaunųjų Lietuvos iliustratorių darbų pristatymas Londono knygų mugėje. Kiti paminėtini renginiai: 2015 m. Europos filmų festivalyje demonstruotas lietuvių filmas „The Other Dream Team“, 2016 m. koncertų ir Antano Sutkaus fotografijų parodos „Pro Memoriam“, skirtų Holokausto aukoms atminti, ciklas, Lietuvos muzikų Mirgos Gražinytės-Tylos, Ramintos Šerkšnytės, Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro, Vilniaus savivaldybės choro 2019–2020 m. koncertai kartu su Birmingamo simfoniniu orkestru.

Šis aktualus dokumentų archyvas papildė Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus fondą ir nuo šiol yra prieinamas besidomintiems skaitytojams.