Libri et manuscripta – Lituani(sti)ka

Minint Karaliaučiaus universiteto jubiliejų

Ne vieno protestantų kunigo, lietuvių raštijos kūrėjo, valstybės ar visuomenės veikėjo Alma Mater – Karaliaučiaus universitetas, pasitinkantis 480 metų jubiliejų. Tai vienas seniausių ir garsiausių Vidurio Europos universitetų, veikęs 1544–1945. Jį įkūrė Prūsijos kunigaikštis Albrechtas Brandenburgietis (lot. Albert), todėl dar vadintas Albertina. Universitetas iškilmingai atidarytas 1544 m. rugpjūčio 14 d. Knypavos saloje.

Ne mažiau garsi Karaliaučiaus universiteto biblioteka, įkurta 1542 m. kartu su aukštesniąja akademine mokykla – partikuliaru, universiteto pirmtaku. 1827 m. ji sujungta su Pilies biblioteka ir pavadinta Karaliaučiaus karališkąja ir universiteto biblioteka, 1918–1944 m. – Karaliaučiaus valstybine ir universiteto biblioteka.

Antrojo pasaulinio karo metais žuvo daug kultūros ir meno vertybių. Ypač kritiškoje padėtyje atsidūrė Karaliaučiaus kultūrinis paveldas. Tad pokariu Lietuvos mokslo darbuotojai surengė keletą ekspedicijų knygoms ir rankraščiams bei kitiems archyviniams dokumentams gelbėti. Dalis jų pateko į Kaune veikusią Valstybinę centrinę biblioteką (dabar – Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka).

Karaliaučiaus knygas atpažįstame pagal ekslibrisus, lipdes ar rankraštinius įrašus ir signatūras. Šiuos knygų ženklus galite pamatyti bibliotekos proveniencijų internetinėje svetainėje.

Karaliaučiaus universiteto bibliotekos naudotas antspaudas

Be to, 1718–1944 m. Karaliaučiaus universitete veikė Lietuvių kalbos seminaras. Jame pirmą kartą aukštojoje mokykloje lietuvių kalba dėstyta kaip savarankiška disciplina.

Karaliaučiaus universiteto Lietuvių kalbos seminaro antspaudas

Dauguma archyvinių dokumentų paskirstyta į du fondus: Klaipėdos krašto istorinių aktų (F104) ir Mažosios Lietuvos istorinių aktų (F103) kolekcijas. Pastarojoje yra išlikę universiteto bei bibliotekos dokumentai. Abiejų fondų dokumentai yra suskaitmeninti ir patalpinti portale epaveldas.lt.

Toliau skaityti

Nacionalinėje bibliotekoje saugomą Ignaco Saudargo dienoraštį apžiūrėjo „dedelys daugibys gemeniu“

Pasakoja Asta Miltenytė

„Kas gal ton pasakity kodel aš norėjau visko aprašyti […] O delto storojaus vėsko rašity […] aš ton myslijau kas nors turės skajtity“, – šie žodžiai yra iš Ignaco Saudargo dienoraščio, rašyto Pirmojo pasaulinio karo metais. Dienoraštis, neaišku kokiais keliais patekęs į Lietuvos nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką, saugomas Retų knygų ir rankraščių skyriuje (F130-2301) Pavienių dokumentų fonde.

Autoriaus noras, kad jo tekstas būtų skaitomas, regis, pildosi. Jau daugiau kaip prieš dešimtmetį dienoraštį „atrado“ Pirmojo pasaulinio karo sukrėtimus ir lūkesčius lietuvių dienoraščiuose ir kituose egodokumentuose tyrinėjantys istorikai – pavyzdžiui, Vilma Bukaitė. Karantino metu, priversta dirbti nuotoliu, pasirinkau transkribuoti šį žemaitišką rankraštį. Po intelektualaus, „dvarininkiško“ Władysławo Wielhorskio dienoraščio (su jo tekstu dirbau prieš tai), iš pradžių erzino Ignaco naivumas, amžinas bėdavojimas, sentimentalumas, bet vėliau tas nuoširdus paprastumas, persipynęs su valstietišku racionalumu, savita gyvenimo filosofija, pagražintas savos kūrybos „dainelėmis“, mane labai įtraukė.

Pasidarė įdomu, koks to karo veterinarijos felčerio iš Jankaičių kaimo netoli Rietavo likimas. Paskutinis dienoraščio įrašas iš 1918 m. gegužės 19 d. Suchovčicų dvare Baltarusijoje. Iš jo visiškai neaišku, kas buvo toliau: grįžo, negrįžo, jei grižo, tai kaip gyveno, kaip atrodė, gal dar ką rašė, gal išliko laiškai, nuotraukos, gal, gal?.. Prasidėjo ieškojimai. Iš suskaitmenintų Rietavo bažnyčios metrikų knygų sužinojau, kad Ignaco sesuo Agnieška turėjo būrį vaikų, pavyko surasti jos anūkus. Žinia, kad turėjo giminaitį, kuris dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare, jiems nebuvo naujiena, užtat jo rašytas dienoraštis buvo visiškas netikėtumas ir džiaugsmingas atradimas. O man buvo gera sužinoti, kad dienoraščio autorius ir jo brolis Povilas iš karo gyvi grįžo į gimtuosius Jankaičius. Tiesa, Ignacas savo šeimos nesukūrė, grįžęs ūkininkavo ir padėjo netekėjusiai seseriai Amelijai. Pergyvenęs dar vieną karą, mirė 1949 metais.

Nuotraukoje matote Ignaco sesers Agnieškos anūkus – Vandą, Algirdą ir Steponą Saudargus Retų knygų ir rankraščių skaitykloje vieną karštą birželio pabaigos dieną. Esame nuoširdžiai jiems dėkingi už pasidalinimą šeimos istorija ir dienoraščio autoriaus nuotrauka. Į skaityklą kartu sugužėjo dar dvi jaunesnės Saudargų kartos, šią vasarą atvykusios į Lietuvą iš svečių šalių, kaip turbūt pasakytų Ignacas – „dedelys daugibys gemeniu“. Patiems mažiausiems, jau penktos kartos atstovams, dar tebesėdintiems vežimėliuose, turbūt buvo nesuprantama, ko taip džiaugiasi ketvirtosios kartos atstovės galėdamos per savo giminaičio dienoraštį gyvai prisiliesti prie šeimos istorijos. Istorikai vertina dienoraščio išskirtinumą – kad rašytas visus karo metus, nuo 1914 m. Kalėdų iki 1918 m. Sekminių beveik kasdien, kad žemaitiškai, kad tai vienintelis žinomas veterinarijos felčerio dienoraštis Lietuvoje. Giminaičiams šis dienoraštis turi visai kitokią prasmę – jis yra tas jaudinantis emocinis ryšys su savo šaknimis, o kartu su visa istorija.

Sutvarkytas Lietuvos Respublikos kultūros atašė Jungtinėje Karalystėje archyvas

Buvusi 2016–2020 m. Lietuvos Respublikos kultūros atašė Jungtinėje Karalystėje Justė Kostikovaitė perdavė Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai Lietuvos Respublikos diplomatinės atstovybės Londone kultūros atašė veiklos dokumentus. Šis archyvas apima laikotarpį nuo 2005 iki 2020 metų.

Archyve daugiausia sukaupta įvairių meno sričių renginių programos su menininkų ir jų darbų pristatymais, taip pat straipsniai, žinutės, naujienlaiškiai apie lietuvių kūrėjus, British – Lithuanian Society ir The Baltic Council in Great Britain (Baltų tarybos) veiklos aptarimas.

Lietuvių kultūrinio gyvenimo pakilimas buvo jaučiamas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio metais. Jubiliejiniais 2018 m. Londone įvykę projektai – Jono Meko parodos atidarymas ir vakaras, skirtas Fluxus menui, jaunųjų Lietuvos iliustratorių darbų pristatymas Londono knygų mugėje. Kiti paminėtini renginiai: 2015 m. Europos filmų festivalyje demonstruotas lietuvių filmas „The Other Dream Team“, 2016 m. koncertų ir Antano Sutkaus fotografijų parodos „Pro Memoriam“, skirtų Holokausto aukoms atminti, ciklas, Lietuvos muzikų Mirgos Gražinytės-Tylos, Ramintos Šerkšnytės, Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro, Vilniaus savivaldybės choro 2019–2020 m. koncertai kartu su Birmingamo simfoniniu orkestru.

Šis aktualus dokumentų archyvas papildė Nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus fondą ir nuo šiol yra prieinamas besidomintiems skaitytojams.

„Nepraeis nė du šimtmečiai, o iš mūsų neliks nė pėdsako, nė ženklo“

Parengė Ala Kamčatna ir Diana Norkūnienė,

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyrius

Apie 1983 m. Retų knygų ir rankraščių skyriuje suformuota Pamokslų kolekcija (fondas F89). Tai 1695 vienetus turintis fondas, apimantis XVIII–XIX a. rankraštinius dokumentus. Rankraščių skyriaus gautų dokumentų registracijos knygoje, pildytoje nuo 1948 iki 2011 m., randami du įrašai, padedantys sužinoti šių neeilinių dokumentų patekimo į Lietuvos nacionalinę biblioteką istoriją. 1950 m. įrašas skelbia, kad iš Kauno metropolijos kunigų seminarijos bibliotekos ir Marijonų vienuolyno gautų „tvarkytinų fondų“ išskirta „viena pinta dėžė“ su rankraštiniais pamokslais. 1995 m. rugsėjo 25 d. įrašai skelbia, kad „per knygyną-saloną“ įsigyti 2 aplankai – 321 ir 553 lapų –rankraščių, kurie buvo priskirti jau suformuotai Pamokslų kolekcijai.

Taip susiklostė, kad šio fondo dokumentus, parašytus lenkų kalba, dabar tvarko karo pabėgėlė iš Ukrainos – Retų knygų ir rankraščių skyriaus vyriausioji bibliografė Ala Kamčatna. Kaip prisipažino pati Ala, labiau įtraukiančio darbo dar nėra turėjusi. Skaitydama šiuos XVIII–XIX a. Mogiliavo arkivyskupijos katalikų dvasininkų rankraščius, ji atranda daug puikių minčių, pamąstymų apie gyvenimą, žmogaus prigimtį, tikėjimą.

Dalinamės A. Kamčatnos mintimis ir senuosiuose rankraščiuose rastais išminties perliukais.

„Nepraeis nė du šimtmečiai, o iš mūsų neliks nei pėdsako, nei ženklo“. Taip manė šie pamokslininkai. Tikriausiai mes galvojame taip pat. Bet jau praėjo 250 metų, o aš skaitau jų parašytus pamokslus ir girdžiu jų balsus. Ir atrodo, kad mes, žmonės, nė kiek nepasikeitėme. Pasikeitė tik mūsų gyvenimo tempas. Mes skubame, dažnai net nežinodami kur, nepastebėdami tų momentų, kurie galėtų būti reikšmingi ir pakreiptų mūsų likimus. Kaip dažnai susitelkiame į tai, kas griauna mūsų gyvenimus ir daužo širdis, trukdo judėti į priekį. Juk gyvenime dažniausiai yra ne taip, kaip mums atrodo iš pirmo žvilgsnio. Man šie rankraščiai – tarsi tiltas per šimtmečių bedugnę, jungiantis praeitį ir dabartį.

Iš 1801 m. pamokslo:

XVIII amžius nuo Kristaus gimimo jau praeity. Šis šimtmetis nebuvo kupinas laimės ir gerų ketinimų išsipildymo. Tai žino kiekvienas tada gyvenęs ir buvęs šio amžiaus įvykių liudininku. Ne kartą buvome panirę į sumaištį ir liūdesį. Tačiau buvo ir ramių bei džiugių akimirkų. Viską turėjome ištverti ramiai, kantriai, pasitikėdami Viešpaties gailestingumu.

Toliau skaityti

Legendiniam BBC – 100! Lietuviškieji britų radijo akcentai

Parengė Dalia Cidzikaitė

BBC radijo prodiuserio **Valo Gielgudo** šventinis sveikinimas **Unei Baye** (Babickaitei). – Londonas, 1934 m.

Šiemet britų nacionalinis transliuotojas „British Broadcasting Corporation“, geriau žinomas trijų raidžių BBC trumpiniu, švenčia 100 metų sukaktį. Ankstyvieji BBC metai turi ir lietuviškų akcentų.

Praėjus septyneriems metams nuo BBC įkūrimo, 1929-ųjų pradžioje į radiją atėjo dirbti Val Henry Gielgud (1900–1981). Žymaus britų aktoriaus sero Johno Gielgudo brolis savo karjerą BBC pradėjo „Radio Times“, bet netrukus perėjo prie radijo dramų kūrimo, tapdamas prodiusavimo skyriaus vadovu, atsakingu už radijo dramas. Būtent jam šiandien BBC turi dėkoti už teatro atėjimą į radiją, už radijo dramos įsitvirtinimą britų nacionalinio transliuotojo eteryje. Trumpą reportažą apie Valo Gielgudo indėlį į radijo dramą ir BBC istoriją rasite čia: https://www.bbc.co.uk/sounds/play/p010syrl.

Nedaugelis žino, jog Gielgudo giminės šaknys – Lietuvoje, o jas prisiminti ir bent kurį laiką jomis domėtis Valą Gielgudą paskatino pažintis su lietuvių aktore ir režisiere Une Babickaite-Graičiūniene, sceniniu vardu Unė Bayé. Vieną dieną vartydama BBC programą jos akis netikėtai užkliuvo už lietuviškai skambančios pavardės – Gielgud. Nieko nelaukusi, ji nuvyko į BBC ir paprašė pasimatyti su Valu Gielgudu. Apie pirmąją pažintį toliau pasakoja pati aktorė. 1929 m. vasario 13 d. dienoraščio įraše ji detaliai nupasakojo judviejų susitikimą: „Įeinu kabinetan, ogi tas ponas Val Gielgud apie 24 metų labai simpatingas berniokas. Sakau jam savo istoriją. Jis sako, aš mielu noru padaryčiau tamstai viską, bet ne tiek politika neleidžia, kaip laikas. <…> Gale jo klausiu, ar jis nepaeina iš lietuvių, sako taip. Mano tėvas veda savo gimimą iš Lietuvos ir sako, kad mūsų pavardė labai senobinė. Na, o čia mes labai susigiminiavom. Aš nudžiugau, kad aš neapsirikau, o jis pažadėjo perskaityti visas knygas, kurias aš tik atsiųsiu apie Lietuvą. O iš savo pusės už 6 savaičių aš būsiu pakviesta broadcast lietuvių kalboj ką aš norėsiu su jo pagalba – see!“ (Unė Babickaitė-Graičiūnienė, „Dienoraštis“, in: Unė Babickaitė-Graičiūnienė. Atsiminimai, dienoraštis, laiškai, p. 271–272).

Toliau skaityti

Apie vieną iš Vytauto Steponaičio kolekcijų

Parengė Diana Norkūnienė

Karo istorikas, buvęs Lietuvos kariuomenės karininkas, žurnalistas Vytautas Steponaitis mums labiau žinomas kaip profesionalus bibliografas, bibliofilas, aistringas kolekcionierius, kurio unikali įvairių spaudinių kolekcija yra papildžiusi Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos fondus.

Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugomas Vytauto Steponaičio rankraščių fondas – F25. Jame – medikės, poetės, prozininkės Agnietės Ambraziejūtės-Steponaitienės 1967 metais rašytų „Mano atsiminimų apie Vytautą Steponaitį“ 4 sąsiuvinyje randame išsamią informaciją apie sutuoktinio kolekciją ir jos perdavimą tuometinei Lietuvos TSR respublikinei bibliotekai: „Respublikinei bibliotekai perdaviau šiuos Vytauto Steponaičio rinkinius: a) Knygų ir periodinių leidinių kolekcija – 8141 vienetai, b) Exlibrisų kolekcija – 738 vien., c) Primicijų ir kitokių paveikslėlių (abrozdėliai) – 2663 vien., d) Žemėlapių ir miestų planų – 136 vnt., e) Rankraščių ir kita nespausdinta medžiaga – 39 vnt., f) Vokiečių okupacinės valdžios įsakai – 250 vnt., g) Liaudies meno drožinių (dievukų) kolekcija – 30 vnt.“ (F25–28).

Gausi ir vertinga V. Steponaičio knygų ir periodinių leidinių kolekcija, kartografiniai dokumentai yra sutvarkyti, jų aprašus randame Nacionalinės bibliotekos elektroniniame kataloge, kai kurių retesnių spaudinių elektronines kopijas – portale epaveldas.

Šiandien norime pristatyti baigiamą tvarkyti V. Steponaičio surinktą vokiečių okupacinės valdžios įsakų kolekciją. Šios kolekcijos dokumentai lietuvių kalba jau buvo aprašyti mūsų bibliotekos specialistų, o aprašai patalpinti Nacionalinės bibliografijos duomenų bazėje. Šiuo metu, tvarkant minėtus dokumentus, įsakai buvo išdėstyti chronologine tvarka, dokumentams pagaminti aplankai iš specialaus nerūgštaus popieriaus, jau aprašyti įsakai buvo suinventorinti, įkainoti, sušifruoti, įsakai kitomis kalbomis buvo aprašyti ir taip pat suinventorinti, įkainoti, sušifruoti.

Toliau skaityti